Algimantas Rusteika. O ar mes patys norim reformų?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-07-27 10:37:29, skaitė 932, komentavo 1

Čia visi apie tai, kas ne taip, svaigstam apie permainas, trokštam pokyčių ir iki snukiadaužių vis kaip viską keisti ir pakeisti, kad tik šiam miestui ir pasauliui būtų geriau.

Bet jei ateitų kas ir imtų daryti tikras reformas, jo imtume neapkęsti nuo pirmos minutės. Žmonės mėgsta pastovumą ir nuspėjamumą, koks netobulas jis bebūtų. Jie suaugę šaknimis su realybe, tegu ir absurdiška ir vedančia į nelaimę.

Bet kokia esminė, tikra permaina šiuos ryšius sutrauko, sukelia netikrumą ir sudrumsčia ramybę, verčia galvoti, prisitaikyti, elgtis ne pagal kasdienį stereotipą. Kiekvienas išorinis pokytis pareikalauja keistis pačiam.

Tačiau kas gi norės keistis – visi norim, kad kiti ir visas pasaulis pasikeistų, o mums nieko nereikėtų daryti ir mes būtume arbitrais, ar gerai čia viskas padaryta.

Todėl visi norim pokyčių ir visi jų nenorim, ir todėl niekas neprasideda ir neįvyksta, nes nėra tikrai norinčių, kad vyktų. Nes nuo permainų iš pradžių visada būna tik blogiau, operuojant visada skauda, o dantį išrovus negali skaniai ta puse kramsnoti, nors ir žinai, kad neištraukus būtum išprotėjęs.

Tik kas iš to žinojimo? Visi juk žino, kaip neturi būti ir kaip turi būti, ir visi žino, ką reikia padaryti, tačiau niekas nedarys, nes tie, kurie gali – nenori, kadangi tai, kas yra, jiems naudinga, o tie, kurie nori – ir negali, ir nenori, nes nori, kad padarytų kiti, kurių nėra, arba marsiečiai.

Jeigu norim, kad niekas nepasikeistų, reikia išleisti į sceną bepročius, kurie rėktų apie permainas ir imtų viską keisti nieko nekeisdami ir sukurdami sumaištį gyvenime ir galvose. Taip suveikia sistemos savisaugos mechanizmas, dešimtmečiams sukeliantis alergiją permainoms.

Taigi nesinervinkit, nieko čia kol kas rimto nenumatoma. Mesijai ir patys nelabai žino, ką veiks ir kaip reikės gyventi nužengus į Žemę. Ir jokie jie išgelbėtojai, o tik ištraukti iš spintos apipelėję pakabukai su svaiginančiais laisvės žodžiais, praversiantys reanimuojant keletą viešųjų lavonų.

Visos permainos gyvena arba negyvena viduje, o ne atvežamos mikriukais, nužengia iš Dangaus ar importuojamos iš kaimyninio kaimo. Kas rytą rikiuotė: lygiuot, ramiai, norintys pasikeisti tris žingsnius pirmyn! Ir išeina kokie trys klounai, visi nusijuokia ir išsiskirsto į darbus.

Nebijokit, nieko neįvyks. Visokie paukščiukai krūmuose ulbės ir parasparniai burzgės debesyse. Viskas bus po senovei ir nieko nereiks daryti, viskas pasibaigs savaime. Ir kai pasibaigs, niekas to nepastebėsim.