Visiems neįtiksi
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/visiems... 2018-05-22 10:45:58, skaitė 551, komentavo 1
Gyvenimo kelyje visi žmonės susiduria su baisiu žvėrimi – kritika. Ir nieko su ja nepadarysi. Nutapei raudonų tonų paveikslą – sulėkė nemėgstantys raudonos spalvos. Pakeitei raudoną į žalią – atbėga minia žalios spalvos priešininkų. Ir neturi ramybės dailininkas – nei dieną, nei naktį.
Ir į galvą ateina sena išmintis: visiems neįtiksi. Tačiau paaiškinti papunkčiui, ką reikia daryti, toji išmintis nenori. Ką gi, pamėginsime patys išsiaiškinti.
Štai kaba ant palmės riešutas. Jis reikalingas maistu, maistas – kad išgyventum. O po palme penki primatai: stiprūs, silpni, protingi, kvaili – įvairūs. Savaime aišku, tarp jų yra alfa-patinas, kuris gali užsiropšti į medį greičiau už kitus. Toks jo darbas. Tačiau kiekvienas iš mūsų pasąmonėje supranta, kad jeigu išsišoksi ir išsiverši į priekį – pasipils akmenų kruša. Apmėtys tie, kurie liko apačioje ar už nugaros. Jeigu patinas stiprus – užlips. Jei silpnas – dribs žemyn.
Primatų logika tokia: „Aš galiu stovėti apačioje ir svaidytis akmenimis, kol pasibaigs kandidatai. Ir tada jau pats galėsiu pasiekti riešutą“. Toks požiūris į bet kokį resursą įrašytas mūsų genuose, prigimtyje.
Šiandien maisto pakanka, tačiau palmė tebestyro. Dabar ji vadinama „socialiniu kapitalu“. Primatai išmoko būti mandagiais ir naudingais, kad mandagiais ir naudingais būtų ir aplinkiniai. Kuo didesnis socialinis kapitalas, tuo daugiau prieinamų resursų.
Šiuolaikinis akmuo – tai kritika. Kiekviena kritiška ataka prieš žmogų sunaikina gabalėlį socialinio kapitalo. Šitokiu būdu kritikas gauna daugiau valdžios negu mama, viršininkas ir prezidentas kartu paėmus.
Socialinis kapitalas įtakoja ne tik statusą, bet ir savęs suvokimą. Kuo mažesnis kapitalas, tuo stipresnė refleksija: „Ar į tą palmę lipu? Ar sugebėsiu užlipti? Galbūt į mane svaidomi akmenys turėtų kažko mane išmokyti? Ar apskritai man reikia to riešuto? Gal geriau vertėtų pasiduoti naujausiai madai ir eiti graužti medžių žievės?“ Kritikų uždavinys – sunaikinti socialinį kapitalą iki nulio, kad žmogus iškristų iš kovos dėl resursų. „Guliu sau po palme, žiūriu į riešutą, viskas gerai, visi patenkinti“.
Ką gi su visu tuo daryti?
Reikia pakeisti požiūrį į nesėkmes, o tada pasikeis ir požiūris į kritikus. Čia mums gali padėti lakūnai. Jie tvirtina: „Skrydis – tai neteisingų sprendimų, kurių daugumą galima ištaisyti, seka“. Jei nusileisime ant žemės, ši frazė skambėtų taip: „Išsikeltus tikslus pasiekia tik tie žmonės, kurie yra maksimaliai atsparūs nesėkmėms“.
Sėkmės vaikymasis – viena iš šiuolaikinės visuomenės apgaulių. Komercinė operacija. Niekas nemoko žmonių: „Prieš nuskindamas riešutą, tu spėsi patirti visą eilę nesėkmių – tai ir yra gyvenimas. Ir jeigu visus tuos išbandymus ištversi – riešutas bus tavo“. Taip mąstyti nemadinga, tokio patarimo neparduosi. Aplinkui girdime nesibaigiančius „Nuskink riešutą iš pirmo karto“, „Septyni būdai kaip nuskinti riešutą minimaliomis pastangomis“, „Kaip nuskinti riešutą tiems, kuriems jau virš trisdešimties“, „Sąrašas žmonių, kurie nuskynė riešutą dar nesulaukę nė 20-ies metų“…
Visa tai skiepijama nuo vaikystės. Visi stengiasi atrodyti taip, tarsi riešutą būtų jau nuskynę. Privalu atrodyti sėkmingu, o ne atspariu nesėkmėms. Visa tai ir maitina žvėrį, vardu „Kritikas“. Tiek vidinį, tiek išorinį.
Nešerti kritiko – reiškia nebijoti savo klaidų, pripažinti jas, aptarinėti.
Sėkmė – tai daugybės bandymų ir klaidų, o ne vieno super apgalvoto smūgio rezultatas. Atsparumas klaidoms ir nesėkmėms – retas reiškinys. Būtent tokie žmonės tampa lyderiais, legendomis, įgyvendina mokslo ir kūrybinius proveržius. Kritikai – tai labai brangus klaidoms atsparių žmonių atributas. Jais reikia didžiuotis. Sumaniose rankose kritika – puikus įrankis. Kritika padeda padirbėti su klaidomis, žengti link tikslo, išmoko analitiškai mąstyti. Tai socialinio kapitalo indikatorius. Kritiką reikia pripažinti, atsižvelgti į ją ir prašyti daugiau.