G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (II)

Autorius: Gintaras Burneika Šaltinis: http://alkas.lt/2018/05/21/g-b... 2018-05-21 11:53:01, skaitė 560, komentavo 1

Pixabay.com nuotr.

2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas

Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.

Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa tikrovės stokojančiu „hominidu“, arba vaiduokliu. Anot Arvydo Šliogerio: „Tai hominidui, ir tik hominidui, kaip Niekio vergui, būdinga Tikrovės stoka. […] Aš manau, kad žmogus šiuo požiūriu tiesiog yra kosminis ligonis, nes jam nuolat stinga Tikrovės, kaip paprasčiausios gamtinės duoties […]. Jam visą laiką reikia kaip nors kompensuoti baisingą Tikrovės stoką, kadangi nelabai malonu jaustis vaiduokliu ir turėti reikalą tik su vaiduokliais. Kuo jis bando tą stoką kompensuoti? Visų pirma – kurdamas dirbtinį pasaulį. Prabangos dirbinių pasaulį. […] Tokie motyvai ir atvedė mane prie tokios netikėtos minties apie hominido kosminę nelaimę – Tikrovės stoką, nes, kartoju, filotopas pirmiausia privalo kalbėti apie tai, ką gali parodyti pirštu.“ [1]

Krikščionybė negali būti filotopiška – mylinti vietą, prisirišusi prie vietos, nes jai nevalia gyventi tuo, kas regima, „ką gali parodyti pirštu“. Apaštalas Paulius sako: „Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima“ (2 Kor 4, 18). [2]

Arvydo Šliogerio „Tikrovės stokai“ sinonomiškas Eugeno Drevermano „ontologinis netikrumas“. Ontologinio netikrumo stovis, pasak Drevermano, yra neatskiriama klerikalinio mentaliteto dalis ir visų jo neurotinių apraiškų šaltinis. Gintaras Beresnevičius, komentuodamas Drevermaną, sako: „…visos klerikalinio gyvenimo formos yra paveiktos ontologinio netikrumo.“ [3] „Ontologinio netikrumo potyris yra susietas su baime. […] Tai egzistencinė baimė.“ [4]

Egzistencinė baimė, kylanti iš tikrovės stokos, arba ontologinio netikrumo, reiškiasi savigaila – nebyliu, o kartais ir atviru skundu dėl kankinančio bejėgiškumo, visokiariopu jo dangstymu, infantilizmu, nevisavertiškumu. Nuolatinė klerikalo savigaila dvasiškai žlugdo jį patį, o į kitą nukreiptas „gailestingumas“ – gerumo kauke pridengtas žeminantis pasigailėjimas žlugdo kitą. Savigaila ir pasigailėjimas – egocentriška laukysena, reikalaujanti nuolatinio dėmesio, paguodos ir slapta siekianti dominuoti, todėl ji yra įvairiausių neurozių ir sielos ydų šaltinis. Romos imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus (121–180 m.) yra pasakęs: „Niekingiausia silpnadvasiškumo atmaina – gailestis sau pačiam.“ [5]

Per egzistencinį netikrumą, baimę ir iš jos kylančią nuolatinę savigailą žmoguje užgniaužiama tai, kas, pasak Drevermaną komentuojančio Gintaro Beresnevičiaus, „…būtų svarbiausia jo tolimesniame gyvenime, t. y. pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas.“ [6] Žmogaus siela tampa suluošinta.

Egzistencinė baimė ir iš jos kylanti savigaila yra emocinė krikščioniškos doktrinos šerdis. Dėl to tenka paprieštarauti Drevermanui, simpatizuojančiam Biblijai ir protestantizmui ir teigiančiam, kad ontologinis netikrumas būdingas vien katalikiškajam klerikaliniam mentalitetui. Krikščioniškasis ontologinis netikrumas ir egzistencinė baimė yra bendri tiek katalikams, tiek protestantams – jie tiesiog iš santykio su bibliniu Dievu. Šliogeris jį apibūdino taip: „…žodis dievas nėra krikščionybės monopolis, tačiau krikščioniškojo Dievo santykis su bekalbiais daiktais visai kitoks negu kitų religijų dievų. Dievas krikščionybėje yra vyriausias despotas, bet svarbiausia, kad jis ne tik despotas: jis yra totalitarinis despotas. Kuria prasme? Krikščionybėje aiškiai pasakyta: be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo galvos. Tai reiškia, kad Dievas totaliai kontroliuoja visą esiniją […]. Kitaip sakant, Dievas kiaurai pereina ir per daiktus, ir per žmones, Dievo pasaulis gali egzistuoti kaip absoliučiai skaidrus pasaulis, kuriame įgyvendinta absoliuti Dievo kantrolė.“ [7]

Pagal Bibliją, žmogus negali pats būti savo likimo kalvis – jis nepriklauso sau (1 Kor 6, 19). Todėl ir jo paties pastangos siekiant tobulumo ir amžinybės yra bergždžios – viskas priklauso tik nuo viską žinančio ir viską valdančio biblinio Dievo, nuo jo gailestingumo (Rom 9, 15–16, 18). Kam jis bus skirtas, o kam teks Dievo rūstybė ir sunaikinimas, numatyta iš anksto (Rom 9, 19–20; Ef 1, 3–4; plg. Rom 9, 22). Iš kitos pusės, žmogui be paliovos įteiginėjama, kad jis esąs išgelbėtas per Kristaus atperkamąją auką. Taigi jis drauge ir privalo jaustis išgelbėtas, ir niekada negali būti dėl to tikras. Savimi pasikliauti jis nebegali, nes sau nebepriklauso, o bibliniu Dievu pasikliauti neišeina. Kas gali garantuoti, kad aš tikrai nesu iš anksto pasmerktas amžinai kančiai arba sunaikinimui? Štai apaštalas Paulius: čia jis užtikrintas, kad niekas jo neatskirs nuo Dievo meilės (Rom 8, 38–39), čia prisipažįsta, kad dar nesąs „išteisintas“ (1 Kor 4, 4; Kosto Burbulio vertimas).

Apie šią dilemą krikščionys vengia kalbėti, tačiau ji negali nebūti juntama. Tai pamatinė abejonė – vienas iš ontologinio netikrumo ir egzistencinės baimės šaltinių. Kaip bent trumpam užsimiršti nuo graužiančio, sekinančio, žlugdančio netikrumo? Ogi be paliovos mintimis, žodžiais ir veiksmais skelbti savo „tikėjimą“ kitiems. G. Beresnevičiaus žodžiais, šią egzistencinę baimę numalšinti tėra „galima įveikiant nuosavą asmenybę bei kitų asmenybę, savojo mokymo turinius jėga plečiant į aplinką.“ [8]

Čia ir slypi krikščioniškojo dogmatizmo ir fanatizmo šaknys – jis kyla iš abejonės. Karlas Gustavas Jungas sako: „Dogma, t. y. nediskutuojama tikėjimo tiesa, skelbiama tuomet, kai norima visiems laikams užgniaužti abejonę.“ [9] Kai krikščioniškosios doktrinos įtvirtintą ontologinį netikrumą užpildo asmeniškos problemos (Edipo kompleksas ir kt.), tai ir randasi ištikimas jai fanatikas. Kuo stipresnė egzistencinė baimė, tuo aršesnis fanatikas. O tai ir yra stebėtinai sėkmingo krikščionybės paplitimo paslaptis. A. Šliogeris sako: „Fanatizmas yra fatališkai susijęs su teologija […]. Vyrauja teologo fanatiko egzistencinis tipas […]. Taip, mes matėme, krikščioniškoji teologija praktiškai yra labai efektyvi. […] Krikščionių teologija pasirodė tokia efektyvi, kad jos vadovaujami Vakarų banditai užkariavo visą Žemes rutulį. Globalizacija yra krikščionybės padarinys. Tai argi paneigsi tokį efektyvumą?“ [10] Belieka tik apgailestauti dėl tautininkų-krikščionių, kurie piktinasi globalizacija, o nesuprnata, kad ji yra tiesioginis jų tikėjimo padarinys.

Egzistencinę baimę stiprina įsakymai bijoti biblinio Dievo: „… bijokite Dievo“ (1 Pt 2,17; Apr 14, 7) ir t. t. Beresnevičius sako: „Pagarba, kuri kyla iš bausmės baimės, yra ne kas kita, kaip jokios garbės neturinti gėda. […] o visas klero gyvenimas yra ne kas kita kaip įšalusi baimė“. [11] Iš kitos pusės, Biblija įsako Dievą mylėti: „Mylėk Viešpatį savo Dievą“ (Lk 10, 27; Mt 22, 37), taip pat jam aukotis, sekant Kristumi (1 Jn 2, 6; plg. Rom 12, 1). Krikščionybė moko mylėti ir gerbti bijant, kad tavo mylimasis, žiūrėk, ims ir paskirs tau amžinas pragaro kančias, mylėti ir gerbti maldaujant pasigailėjimo. Tokia biblinio Dievo meilė savaime yra pragaras, kaip tai yra pastebėjęs : „Ir Dievas pragarą juk savo turi: tai meilė jo – žmonijai.“ [12]

Biblija moko bijoti ne tik Dievo, bet ir jo tarnų (2 Kor 7, 15), visai atsisakyti savo valios (Lk 22, 42; Jn 5, 30, 19), moko silpnumo (2 Kor 12, 10), saviniekos (2 Sam 6, 21–22; Iz 40, 17). Beresnevičius sako, jog uolus tikintysis (Kleriker) „turi žinoti, kad jis yra niekas, kad be Dievo jis nieko negali padaryti, o tuo metu šitie žodžiai patenka tiems žmonėms, kurie šiaip ar taip, ir be šitų žodžių, įsitikinę savo fundamentaliu niekiškumu.“ [13] Tokiu būdu tai, kas Drevermano buvo pavadinta egzistencine baime, o pasak Marko Aurelijaus, yra niekingiausia silpnadvasiškumo atmaina – savęs ir kitų „gailėjimasis“, jų pažeminimas ir suniekinimas, – ir tampa krikščioniškosios doktrinos bei praktikos emociniu užtaisu.

***

Kaip grįžti prie baltiškos pasaulėžiūros? Pirmiausia reikia atsigręžti nuo Biblijos į tikrovę, į gamtą. Biblija neslepia, kad ji gali meluoti (2 Met 18, 18–21; Jer 4, 10). O gamta tokia, kokia yra, ji nemeluoja – ją tik reikia pažinti, suprasti. Krikščionybėje viską valdo Dievas, todėl  žmogaus laisvai valiai iš esmės nebelieka vietos. Žmogaus pasirinkimas (Įst 30, 15–18) tėra pasirinkimo imitacija, nes vis tiek jis iš anksto nulemtas visa valdančio Dievo (pagal Šv. Raštą, jis dar prieš sukurdamas pasaulį numatė, ką pražudys, o ką išgelbės: Ef 1, 3–4; Rom 9, 18, 23). O gamta atvira laisvei – priklausomai nuo pažinimo laipsnio. Visa žmogaus pažanga, technologijos, kultūra, visa civilizacija kyla iš gamtos pažinimo ir į jį remiasi. Tačiau pažinimas gali būti ne tik mokslinis, bet ir dvasinis – kai gamtos reiškiniai suprantami kaip ženklai, simboliškai, išreiškiantys ir perteikiantys esminius, giliausius būties dėsnius. Taip suvoktas, žmogų supantis pasaulis, gamta, atsiskleidžia kaip ištisa simbolių knyga, tikrasis Šventas Raštas, kurį tik reikia išmokti skaityti.

Žmogų supantis ir žmogaus suvokiamas pasaulis neišvengiamai yra sudarytas, tiesiog auste suaustas iš skirtybių, priešybių: šviesa – tamsa, šilta – šalta, aukštai – žemai, kairė – dešinė ir t. t. Tos priešybės gamtoje nuolat keičia viena kitą, sueina vis į kitokį tarpusavo santykį, virsta viena kita. Aiškiausiai tai matyti gamtos virsmuose: naktis keičia dieną, diena – naktį, žiema keičia vasarą, vasara – žiemą, gyvenimas baigiasi mirtimi, ir prasideda naujas gyvenimas. Jokia būklė, jokia padėtis nėra amžina, nekintanti. Nėra nieko, „duoto“ visiems laikams, ir vis dėlto viskas nuolat kartojasi, liejasi vis naujais, bet panašiais pavidalais.

Virsmų ratui neišvengiamai yra pavaldus ne tik išorinis pasaulis, bet ir žmogaus vidinis gyvenimas. Jungas sako: „Kiekvienam individui būtinas perversmas, vidinis konfliktas, esamos padėties panaikinimas ir jos atnaujinimas, būtinas ne tam, kad visa tai primestų savo artimui, veidmainiškai prisidengęs krikščioniška artimo meile arba socialinės atsakomybės jausmu, ar dar kokiais nors gražiais žodžiais, slepiančiais jo asmeninius galios poreikius. Savęs pažinimas, grįžimas prie savo esmės pagrindų, prie savo paties esmės ir jos individualaus bei socialinio apibrėžtumo yra išgijimo nuo šią valandą viešpataujančio aklumo pradžia.“ [14]

Virsmų ratui, nori nenori, paklūsta ir visos sąvokos, kuriomis žmogus savo vidinį gyvenimą bando išreikšti. Todėl visos sąvokos yra sąlygiškos, ne absoliučios, o visagalybė, visažinystė, absoliutus gėris tėra prasimanymai. Pavyzdžiui, iš kur randasi blogis, jei Dievo absoliutus gerumas negali būti jo šaltinis? Jungas pažymi: „Į klausimą „Iš kur atsiranda blogis?“, kurį kadaise iškėlė gnostikai, krikščioniškasis pasaulis taip ir neatsakė.“ [15] Arba, jei Dievas visagalis, tai ar jis gali sukurti tokį akmenį, kurio pats negalėtų pakelti? Šis klausimas lydi „visagalybės“ sąvoką nuo pat jos atsiradimo. Kaip į jį beatsakysi, vis tiek išeina, kad jeigu Dievas gali tą, tai negali ano, o jei gali aną, tai negali to.

Tikrovėje tokių nesąmonių nėra, tai vis pasiklydusio proto žaidimai. Pasaulėžiūra, kuri yra orientuota į tikrovę, o ne į suabsoliutintų (ir dėl to virtusių prietarais) tiesų rinkinį, neturi tokių pretenzijų Dievui, todėl nėra joje ir neišsprendžiamų prieštaravimų. Nekyla klausimų ir dėl gėrio ir blogio kilmės, nes ir gėris, ir blogis yra santykiniai. Baltų tradicijoje jų nuolat kintantį tarpusavio santykį išsako daugybė sakmių apie Dievo ir Velnio, Perkūno ir Velnio santykius. Intriga užsimezga, rutuliojasi, tam kartui išspendžiama, ir kitoje sakmėje prasideda iš naujo, kitaip. Dievo ir Velnio kova amžina, ir Dievas visuomet nugali Velnią, ir paskui vėl, ir taip be galo. Gėris visuomet nugali blogį, be ne vieną kartą visiems laikams, kaip Biblijoje. Nebent į pačią Bibliją pažvelgus kaip į vieną iš senosios tradicijos sakmių…

Tikrasis blogis randasi tada, kai žmogus pasiduoda blogiui, tamsai ir liaujasi kovojęs Dievo pusėje, kai jis įstringa vienoje būsenoje, užsidaro ir aptemsta. O kol žmogus kovoja ir grumiasi, kliūtys ir sunkumai jį tik grūdina ir brandina, todėl nėra visiškas blogis. Nepasiduok, ir nebus Dievui priekaištų dėl blogio, o Velniui – vien prakeiksmų.

A. Šliogeris sako: „Kadangi žmogus naikina, peržengdamas būtinybės ir saiko ribas, tai jau nebe naikinimas, nihilizmas, nihilistinis santykis su pasauliu. Jis naikina be jokio reikalo. Naikina savo malonumui. Arba naikina tam, kad nors kiek uždengtų Tikrovės stoką.“ [16]

Tikrovės stoka, arba ontologinis netikrumas, – štai blogio šaltinis, kurį žmogui būtina įveikti. Tai žūtbūtinė žmogaus dvasios kova, du tūkstantmečius užtrukęs iššūkis. Bet kad ir kiek jis truktų, iš jo tėra vienintelė išeitis – pažinus blogio šaknį, grįžti Tikrovėn, Namo.

(Bus daugiau)

Išnašos:

[1] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 194–196.
[2] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, bus: Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlovo Kavaliausko vertimų.
[3] http://alkas.lt/2011/10/06/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-ix/. Eugen Drewermann, psichoterapeutas ir rašytojas, buvęs kunigas.
[4] http://alkas.lt/2011/09/05/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-vi/.
[5] https://persons-aforism.ru/aforizm/14879.
[6] Iš dr. Gintaro Beresnevičiaus paskaitų, skaitytų Vytauto Didžiojo Universitete, anoniminio konspekto Gelminė psichoanalizė ir egzegezė (Drevermanas), 1995, „Alke“ neskelbtų dalių, p. 58.
[7] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 313.
[8] http://alkas.lt/2011/09/05/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-vi/
[9] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010,  p. 213.
[10] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 155–156, 158, 161.
[11] Iš dr. Gintaro Beresnevičiaus paskaitų…, p. 67.
[12] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 93.
[13] http://alkas.lt/2011/08/12/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-iii/
[14] Carl Gustav Jung. Psichologiniai tipai. Vilnius: Margi raštai, 2013, p. 586.
[15] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 453.
[16] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 197.