Eurovizija: Dainuojantis feminizmas

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/eurovizija-... 2018-05-18 11:46:52, skaitė 958, komentavo 2

Internete kelinta diena netyla batalijos, kaip ta baisi stora boba baisiu balsu sugebėjo laimėti Euroviziją.

Ir, priešingai visokių lietuviškų „žvaigždučių“ postringavimams, tai aptarinėjama ne tik lietuviškuose forumuose. Netgi užsukus į oficialų Eurovizijos puslapį Facebook’e galima rasti panašių ir dar riebesnių epitetų, o kažkoks Izraelio politikas berods mestelėjo, kad „Eurovizija tampa freak’ų konkursu“.

Cirku Euroviziją išvadino ir Nyderlandų atstovas.

Taigi, bendras muzikos ir estetikos pojūtis – visa laimė – egzistuoja ne tik Lietuvoje ir daugybė žmonių visoje Europoje apstulbę, kaip toks protu nesuvokiamai klaikus pasirodymas galėjo tapti konkurso laimėtoju.

Ir to iš tikrųjų neįmanoma suvokti, jei visai nepagrįstai vertini Euroviziją kaip dainų konkursą. Vienaip ar kitaip, Eurovizija visados buvo stipriai politizuotas šou, kuriame daugiau nei vokalas lemdavo „kaimynų simpatijos“, tarptautiniai santykiai ir įvairios politinės mados.

Netta yra klasikinis feminisčių idealas: Stora, pikta, agresyvi, nekenčianti vyrų ir… kaifuojanti nuo savo trūkumų. Jos pasirodyme – svarbi žinia, kad nuo šiol pasaulį valdys štai tokios moterys: Moterys, kurioms nerūpi jų išvaizda (net jei tai kenkia jų pačių sveikatai), moterys, kurios laiko vyrus kvailiais, ir kurioms… nereikia meilės.

Taigi, Netta yra visiška priešingybė kad ir Lietuvos atstovės Ievos siųstai žinutei apie vyro ir moters sąjungą bei amžiną meilę.

Ieva dainavo apie tai, kas vis labiau darosi „nemadinga“ – šeimą, meilę, lojalumą, Netta kudakavo apie naujųjų laikų idealą – gyvuliškų instinktų valdomą vienišą žmogų, kuris su savo trūkumais ne kovoja, bet juos puoselėja ir jais didžiuojasi.

Skamba absurdiškai? Paskaitykite dainos žodžius. Nieko daugiau kaip tik nemotyvuotas pyktis kitai lyčiai ir pasididžiavimas savimi. Netta pradeda dainą prisistatymu „i am beautiful creature“ (aš esu graži būtybė), tuo tarpu į vyrą kreipiasi „stupid boy“ (kvailas berniuk). Toliau ji tvirtina nesirūpinanti naujųjų laikų idealais ir žada jį kažko išmokyti.

Kas yra tie „modern time preachers“, dainoje neatskleidžiama, bet žiūrint į Nettą manytina, kad galvoje turimi moteriškumo standartai – išvaizda, elgesys, požiūris.

Taigi, iš esmės daina apie stiprią moterį (greičiausiai lesbietę) (aliuzijos į žaidimus su lėlėmis) ir silpną vyrą, kuris bus palaužtas (i’ll take you down now).

Kuo ne feminisčių manifestas?

Tuomet, kai suvoki tą dainą kaip tam tikrą politinę liniją tampa aiškesnė ir pati pergalė, ir atlikėjos vertinimas. Visokios feministės ir kiti liberalių pažiūrų veikėjai bando traktuoti esą Nettos kritika pagrįsta jos išvaizda ir dėl to tai patyčios, bet išties Nettos kritikos esmė – koncepcija, kurią ji perša.

Pasaulyje yra nemažai žinomų storų moterų, kurios nėra vadinamos „freak’ėmis“. Visuomenės požiūrį suformavo ne tie papildomi kilogramai, kurie, kitaip apsirengus, galėjo net nekristi į akis, o tas iššaukiantis pseudo spektaklis, kuriuo spjauta į veidą ne tik vyrams, bet apskritai žmonėms, kurie turi sveiką santykį su savimi ir kita lytimi.

Netta’i lyčių santykiai yra kova, kurią turi laimėti moteris, tuo tarpu man ir daugumai kitų tai – koalicija, sukurianti gražiausią pasaulyje dalyką – šeimą.

Natūralus klausimas, kuris kyla bet kuriam normaliam žmogui – kam Europai skatinti lyčių kovą? Atsakymo aš nežinau.  Bet įtariu.

Pirmiausia, ilgėjant gyvenimo trukmei ir mažėjant darbo vietų, populiacijos augimas yra didelė problema, kurią jau reikia pradėti spręsti. Vienalytės poros, kaip žinia, demografiškai „nepavojingos“.

Antra, šeima yra pamatinė visuomenės ląstelė ir šią prasme ji netgi iš dalies konkuruoja su valstybe. Žmogus, kuris turi šeimą, yra mažiau priklausomas nuo valstybės, jam mažiau reikia socialinių garantijų, užimtumo ir pan., dėl ko toks žmogus nėra linkęs labai daug mokėti idant gautų atitinkamas paslaugas bei garantijas.

Tuo tarpu vienišas žmogus yra labai stipriai suinteresuotas turėti kuo didesnes garantijas, užimtumą po darbo ir pan., dėl ko jis, žinoma, pasirengęs už tai sumokėti milžinišką kainą. Valstybėms vis labiau orientuojantis į tai, kad surinkti kuo daugiau mokesčių, vieniši asmenys yra potencialiai mokesni.

Ir, galų gale, lengviausia valdyti silpnus žmones, o žmogus, kuris pasiduoda savo ydoms ir jas puoselėja, yra silpnas.

Jauna nutukusi moteris nėra „kitokia“ – ji serga arba turi ydų. Jos antsvoris neabejotinai atsilieps sveikatai, darbingumui ir greičiausiai vaisingumui.

Vyrai labiau domisi normalaus sudėjimo moterimis ne tik todėl, kad jos gražesnės, bet iš esmės todėl, kad sveikesnės, vaisingesnės, aktyvesnės. Kas gi norėtų sieti gyvenimą su žmogumi, kuris sunkiai pakyla nuo sofos?

Taigi, „storos bobos“ kritika orientuota ne į asmenį, o į tai, ką tas asmuo reprezentuoja.

Apskritai, tik lietuvių provincialumu ir amžinai nesėkmingu bandymu būti „moderniais“ galima paaiškinti situaciją, kai viešo asmens kritika prilyginama rasizmui, antisemitizmui ar dar kažkam.

Viešas žmogus atstovauja kažkokią idėją, dėl ko jo kritikos ribos yra ir turi būti itin plačios.

Jei žmogus bijo būti pavadintas „storu“ ar „negražiu“, jis tiesiog neturi lipti ant scenos. Ar juolab dainuoti „i am beautiful creature“. Natūralu, kad šis teiginys iššaukia reakciją ir dar natūraliau, kad dauguma visuomenės negali su tuo sutikti, nes tai, kas nėra sveika, negali būti gražu.

Nutukimas nėra grožis. Ir pyktis nėra grožis.

Aš ant tos scenos nemačiau visiškai nieko gražaus. Tik piktą storą bobą.