Darboholizmas – žygdarbis ar priklausomybė
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/darboho... 2018-05-18 11:26:31, skaitė 511, komentavo 1
Darbas po darbo jau seniai tapo vos ne norma. Kai kuriems darbuotojams netgi gėda eiti namo iškart pasibaigus darbo dienai. Toks elgesys teisinamas siekiu tapti profesionalesniu, įgyti naudingos patirties, padaryti karjerą, uždirbti daugiau pinigų. Atseit, negalima sėdėti nė minutės be darbo, nes atkaklesni kolegos susigraibys sau skaniausius kąsnelius.
Amžinas išoriškų sėkmės atributų vaikymasis verčia žmones savanoriškai vergauti. Jie dirba iki dešimtos vakaro, o išeiginės ir šventės pavirsta eilinėmis darbo dienomis.
Pasitaiko situacijų, kai žmogus iš prigimties linkęs daug dirbti. Kalba eina apie perfekcionistus, apie žmones, kurie dar mokykloje buvo pirmūnais ir apie hiperatsakingas asmenybes.
Darbdaviui, žinoma, labai naudingas darbuotojas-darboholikas, ypač jeigu jis pasižymi puikia sveikata ir ištverme. Toks žmogus darbuosis ir nesiskųs metų metus. O kai sudegs, jį pakeis kitas toks pats.
Bet ar duoda darboholizmas naudos pačiam darboholikui?
Iš pirmo žvilgsnio formulė „kuo daugiau pastangų, tuo geresnis rezultatas“ atrodo visiškai teisinga. Tačiau čia neatsižvelgiama į vieną esminį momentą. Sėkmei svarbus ne tik dedamų pastangų kiekis, bet ir sugebėjimų bei talento panaudojimo kryptis.
Kiekybė sklandžiai perauga į kokybę tik iki tam tikro momento. Čia kaip valgant saldainius. Suvalgei vieną – skanu, bet mažai. Suvalgei du – pagerėjo nuotaika. Suvalgei tris – pasijutai laimingas. Po ketvirto saldainio jau nieko nebevyksta. O nuo penkto gali pasidaryti bloga, plius prisideda kaltės dėl ardomos sveikatos jausmas.
Tam tikru momentu naujos pastangos darbe jau nebeperauga į kokybę. Priešingai, jos pablogina savijautą, pasipila žioplos klaidos, prasideda apatija. Ištvermingas darbuotojas vis dar pajėgus dirbti, tačiau atlikti gali tik rutiniškas ir standartines operacijas. Kūrybiškumui, naujų įdomių idėjų diegimui, sudėtingų uždavinių sprendimui nebelieka nei laiko, nei jėgų, nei motyvacijos. Dėl to neretai darboholikai taip ir nepadaro didesnės karjeros. Juk bet kokiame darbe ar versle svarbus ne sugaištas laikas, o rezultatas.
Darboholizmas tam tikra prasme paverčia žmogų zombiu. Darbas iškeliamas į pirmą planą, visos mintys – apie tą patį. Žmogui nebelieka laiko netgi pagalvoti, ar patenkintas jis savo padėtimi arba kokia situacija susiklostė kitose gyvenimo sferose. Darbas tampa vienintele egzistavimo prasme.
Susiformuoja psichologinė priklausomybė. Žmogus užtrunka darbe vakarais arba pasiima darbo į namus, nes ima bijoti elgtis kitaip. Per išeigines ar atostogas darboholikas nesugeba normaliai atsipalaiduoti, jaučiasi kaltas, kad neužsiima eiliniu svarbiu projektu.
Kaip ir bet kuri kita priklausomybės rūšis, darboholizmas mažina dofamino (džiaugsmo hormono) išsiskyrimą organizme ir slopina kitus natūralius faktorius. Darboholiką nustoja džiuginti paprastos gyvenimo smulkmenos (bendravimas su draugais ir šeima, žygiai į parduotuves, kiną ar atrakcionų parką). Vien tik darbas gali jam sugrąžinti reikšmingumo pojūtį ir teikti džiaugsmą dėl pasiekto rezultato.
Kuo pavojingas darboholizmas?
- Nusmukdo gyvenimo kokybę visose gyvenimo sferose, išskyrus darbą (šeima, santykiai, draugai, pramogos, poilsis);
- Negatyviai veikia sveikatą, kadangi trūksta poilsio;
- Žmogus išdega iš vidaus kaip profesionalas. Iš čia – depresija ir apatija;
- Darboholikas nepastebi ir negali pasinaudoti alternatyviomis galimybėmis (neieško geriau apmokamo ar įdomesnio darbo, nebenori kurti šeimos ir t.t.).
Visgi yra situacijų, kai darboholizmas pasiteisina ir duoda naudos.
Pirma situacija. Žmogus turi dar vieną, pavojingesnę priklausomybę. Pavyzdžiui, nuo alkoholio ar lošimų. Tada pasinėrimas į darbą padeda perjungti dėmesį į objektus, nesusijusius su priklausomybėmis. Kartais darbas padeda išsikapstyti iš depresijos, pergyventi išsiskyrimą su mylimu žmogumi ir išspręsti kitas rimtas problemas. Tačiau piktnaudžiauti visgi nereikėtų.
Antra situacija. Žmogų apsėdo darbas dėl to, kad jame – jo gyvenimo tikslas, pašaukimas, svajonė. Genijai net nepastebi, kaip bėga laikas, jie nejaučia, kaip ilgai ir sunkiai dirba. Genijai kuria savo šedevrą ir jei paprašysime sulėtinti tempą ar dėti mažiau pastangų, jie pasijaus nelaimingi ir nuskriausti.
O jeigu darbas jums yra tiesiog darbas – neverta kelti jo ant pjedestalo. Gyvenimas turi būti harmoningas.