Visuomeniniai judėjimai, arba dar vieni spąstai tautai

Autorius: Aleksandras Galvanauskas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-05-17 10:48:15, skaitė 804, komentavo 1

Visuomeniniai judėjimai, arba dar vieni spąstai tautai

Vilnius, archyvinė nuotrauka
Vilnius, archyvinė nuotrauka

Sąjūdžio 30-ties metų jubiliejų (jį minėsime birželio 3-ąją) politinis elitas pasitinka itin "garbingai". Mūsų politinę sistemą iš pagrindų drebina vienas po kito korupcinis skandalas, o iš buvusios anų laikų vienybės neliko nė kvapo

Negana to,  ant partinės sistemos griuvėsių, gerai patręšti populizmo trąšomis, it grybai po lietaus dygsta visokiausi visuomeniniai judėjimai.

Kadaise nuo prezidento pareigų nušalintas Rolandas Paksas iš esmės pasišalina iš jo įkurtos partijos "Tvarka ir teisingumas" bei skelbia kuriantis dar vieną visuomeninį judėjimą. Vadinsis jis pompastiškai — "Šaukiu aš tautą". Tai šiek tiek primena farsą, nes šitas šūkis jau gerai girdėtas.

Taip vadinosi Sąjūdžio laikų viena iš dainų, kviesdavusi pakilti į tautinį atgimimą. Tauta atgimė ir… ėmė sparčiai nykti. Kol ji buvo neatgimusi, ji sparčiai gausėjo, iki 3,8 milijono gyventojų. Atgimusi ji susitraukė, oficialiai iki 2,9 milijono (o realiai, matyt, dar daugiau.)

Jeigu jau net Paksas pykstasi su savo partiečiais ir kuria su jais konkuruojantį darinį, tai yra, visuomeninį judėjimą, vadinasi, galime daryti išvadą, kad politinė fragmentacija šalyje pasiekė neregėtas aukštumas. Juk minėta "Tvarka ir teisingumas" buvo likusi viena iš nedaugelių partijų, kurios dar neįveikė skilimo virusas. Dabar jau krito ir ji.

Jos jaunasis vadas Remigijus Žemaitaitis raunasi plaukus ir svaido žaibus į savo "krikštatėvį" Paksą, bet tuo jis tik murkdo save ir partiečius gilesnėn pelkėn, kadangi rinkėjai tokių rietenų nesupras. O Paksas, už parankės stvėręs skandalingajį Seimo rėksnį Petrą Gražulį, "šaukia tautą"… kuri tokių "šauksmų" jau prisiklausiusi ir seniai numojusi ant jų ranka.

Visuomeniniai judėjimai… Kaip gražiai skamba. Šis pavadinimas sudaro įspūdį, kad visuomenė pati susiorganizuoja ir ima judėti į kažkokį šviesų, didelį tikslą. Tik kažkodėl tų judėjimų prikurta jau tiek daug, kad imi nebesuprasti, kiek gi "visuomenių" mes turime ir kodėl jos juda skirtingomis kryptimis?

Kiekvienam vietiniam vadukui — po savą judėjimą. Štai Druskininkų meras  Ričardas Malinauskas turi savo visuomeninį judėjimą "Už Druskininkus". Ir nesvarbu, kad ta jo "visuomenė" sudaryta daugiausia iš buvusių socialdemokratų, atskilusių nuo LSDP ir susispietusių aplink Malinauską, nuo kurio priklauso daugelio Druskininkų biudžetininkų likimas.

Kaimyninio Alytaus savivaldybės tarybos narys, krepšinio treneris Tomas Pačėsas  nevargino savo vaizduotės ir "savos visuomenės" judėjimą pavadino "Už Alytų". Tada jis pasikvietė Alytun į svečius Malinauską, o taip pat kaimyninių Lazdijų merą Artūrą Margelį su jo judėjimu "Pirmyn! Kartu mes galime" (suprask, kad nori, ką gi "mes galime"…).

Šie trys iškilūs vyrai, matyt, smagiai pasėdėję ir maktelėję dzūkiško alučio, įkūrė jų judėjimų asociaciją, pavadinę ją itin originaliai — "Už Lietuvą". Gaila, kad jie nepasikvietė į kompaniją minėto Pakso, nes kuo jo "Šaukiu aš tautą" blogesnis už, tarkime, Margelį su jo "Pirmyn! Kartu mes galime"?

Galėjo dar ir buvusį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską pašnekinti, juk jis dar praėjusių metų spalį tapo visuomeninio judėjimo "Pirmyn, Lietuva!" vadovu. Tad apjungus visas šias iškilias asmenybes su jų judėjimais, visi galėtų "kartu judėti pirmyn už Lietuvą ir šaukti tautą".

Bet ne. Visiems knieti "judėti" atskirai, o ir pašūkauti tautai norisi iš savo megafono, kad su kaimynu nereikėtų dalintis. Tad jau tenka papildyti žinomą posakį "trys lietuviai — penkios partijos" tokiais žodžiais — "ir šeši judėjimai". Deja, bet taip buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai kiekvienas plikbajoris jautėsi didžiuoju kunigaikščiu, taip tęsėsi ir po 1918 metų, kai partijos bei partijėlės riejosi, kol jų neuždarė Antanas Smetona, ir taip tęsiasi iki šiol.

Jei lietuviai nusivylė partijomis, tai nereiškia, kad jie dievins visuomeninius judėjimus. Priešingai, po kelerių metų jie nusisuks ir nuo tų judėjimų. Kodėl taip įvyks? Nes judėjimuose "judės" ties patys buvę partiniai žmonės, ką jau ir stebime, arba nepartiniai, bet tokio pat mentaliteto žmonės, kurie iki šiol neišmoko susitarimo kultūros.

Nes kad kurtum stabilią politinę tikrovę, būtina turėti susitarimo, konsensuso kultūrą. Mokėti daryti nuolaidas mažiau reikšmingais klausimais, kad kartu su kitais pasiektum didelių tikslų. Tačiau būtent šių savybių kol kas ir trūksta daugeliui tautiečių, kurie sudaro partijų ir naujųjų judėjimų vadovybę.