Sveikas egoizmas
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/sveikas... 2018-05-09 11:54:15, skaitė 582, komentavo 1
Taip jau priimta manyti, kad egoizmas yra išimtinai negatyvus reiškinys. Atseit, jei žmogus egoistas, reiškia, galvoja tik apie save. Tačiau mažai kam šauna į galvą, kad jeigu žmogus negalvoja apie save ir savęs nemyli, jis paprasčiausiai negalės pilnavertiškai rūpintis artimaisiais. Juk meilės sau deficitą mes stengiamės kompensuoti, „maitindamiesi“ kitų žmonių resursais. Dėl to mes visim esame egoistai, tik skirtingų laipsnių. Visi tenkiname savo poreikius kaip kas mokame ir galime.
Iš šalies egoizmas gali atrodyti kaip meilė ir kiekvienas myli pagal savo iškreiptą supratimą: grubiai braudamasis į svetimą teritoriją, stengdamasis pasmaugti meile ar visiškai beprotiškai save aukoja.
Aukso viduriukas šioje sferoje itin retas, apie tai nerašoma romanuose, nerodoma filmuose ir nedainuojama dainose. Netgi straipsnius rašyti šia tema beprasmiška – jie nepopuliarūs. Tarytum sveiki santykiai būtų kažkokia reta augalų rūšis, įdomi vien saujelei kvaištelėjusių specialistų.
Sveikų santykių pagrindas – sveikas egoizmas
Sveikas egoistas nori gerai gyventi pats ir dėl to supranta, kad reikia sukurti tokias sąlygas kitiems, kad ir jiems būtų komfortiška, o svarbiausia – kad jie galėtų augti ir tobulėti. Piktybinis egoistas galvoja vien apie save. Jis gali imtis įvairių triukų, demonstruodamas sau ir kitiems, kaip myli artimuosius, o iš tikrų daro visa tai ne jų labui, o sau. Čia būtina patikslinti, kad tarp šių dviejų priešingybių esama labai subtilios ribos. Dėl to artimieji gali ir patys nežinoti, kas jiems gerai, ir todėl laukia ir reikalauja visiškai kitko.
Kad taptum sveiku egoistu, pradėti reikia nuo savo vidinės erdvės revizijos ir nustatyti, kurios gyvenimo nuostatos yra išties tavo, o ką įpiršo kiti ar pats nesusimąstydamas iš kitų pasiėmei.
O pirmiausiai nepamaišytų nusiimti karūną. Būtent ji trukdo žvelgti į pasaulį blaiviai. „Plušu šeimos labui, dirbu dviejose darbovietėse, namuose beveik nenakvoju, vaikų jau seniai nemačiau, į jų problemas nesigilinu – nėra kada“. Žvelgiant iš šalies, vaizduotė piešia nuostabų ir mylintį tėvą, sutuoktinį, kuris iš paskutiniųjų kaunasi už šeimos gerovę.
O pažvelgus giliau, gali paaiškėti, kad kautis visiškai nėra reikalo, žmonos mūsų didvyris jau seniai nemyli, dėl to linkęs užtrukti kiek galima ilgiau darbe, paaukodamas bendravimą su vaikais. Aplinkinių akyse – puikus žmogus, o iš tikrųjų – paprasčiausias egoistas, kuriam rūpi vien jo asmeniniai interesai.
Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad toks egoistas žvelgia į pasaulį per kreivus savo neurozės akinius, iškraipančius realybę. Jam atrodo, kad viską daro teisingai ir kitos išeities nėra.
Toliau seka asmeninė erdvė. Kai tik žmogus suvoks, kad labai daug kas jo elgesyje ir mąstymo būde paimta iš šalies, susigraibyta iš jam reikšmingų žmonių (kurie, žinoma, nelinkėjo jam blogo, taip jau išėjo), jis supras, kiek daug energijos iki šiol eikvojo tuščiai.
Kai žmogus susimąsto apie asmeninę erdvę ir jos ribas, apie tai, kad aplinkiniai jas pažeidinėja (pernelyg įkyrus rūpinimasis, reiklumas, reikalavimas būti dėkingam ar atvira agresija), jis rizikuoja tučtuojau būti išvadintas egoistu.
Tačiau sveikas sąveikavimas su pasauliu neįmanomas be aiškių asmeninės erdvės ribų. Gyvenimas, kai visi, kas tik nori gali užeiti į tavo teritoriją, daryti ten, ką nori, atima labai daug jėgų. Ir priešingai – įsibrovimas į svetimą teritoriją anksčiau ar vėliau ims kelti grėsmę net patiems artimiausiems ir tvirčiausiems ryšiams.
Galima tikėti, kad darai gera sau ir kitiems, nes jie atseit nežino, kas jiems geriausiai tinka – o čia jau akivaizdus ribų pažeidimas, brovimasis į svetimą teritoriją. Normalus žmogus niekada neprisiima atsakomybės spręsti kito žmogaus problemų, ir būtent todėl jam pavyksta susikurti adekvačius santykius su aplinkiniais ir apskritai pasauliu.
Sveikas egoistas – tai žmogus, su kuriuo komfortiška bendrauti, jis žino savo vertę. Jo laimė ir gerovė nepriklauso nuo išorinių sąlygų ir aplinkybių. Jis – pats sau parama ir atrama, jis neleidžia manipuliuoti savo jausmais ir yra atsakingas tik už save. Jis pasirengęs padėti ir palaikyti, jeigu esate jam reikšmingas žmogus, tačiau niekam neleis atsisėsti jam ant sprando.
Ir, pagaliau, savivertė. Adekvati savivertė – didžiulė retenybė. Mus supa žmonės arba su žema saviverte, arba su pernelyg aukšta. Kaip nebūtų keista, tačiau ir vieni, ir kiti, kaip taisyklė, yra piktybiški egoistai, tik savo tikslų siekia skirtingais keliais.
Žmonės su žema saviverte praktikuoja pasyvią agresiją, siekdami tikslų per vos pastebimas manipuliacijas, o žmonės su pernelyg aukšta saviverte manipuliuoja atvirai ir agresyviai.
Piktybiškumo jų egoizmui priduoda tas faktas, kad abu tipai užsiciklinę ties savimi – pernelyg daug energijos eikvoja savo įvaizdžio palaikymui, dėl to negali pilnavertiškai dalyvauti santykiuose su kitais žmonėmis. Ir tik žmogus su daugmaž adekvačia saviverte gali iš tikrųjų atitrūkti pats nuo savęs ir užmegzti pilnavertį dialogą su pasauliu.
Norint pagerinti gyvenimą ir santykius su aplinka, teks visų pirma sąžiningai pažvelgti į save ir neužsimerkti iš siaubo. Laimės nereikia toli ieškoti: pakanka tiesiog grįžti į save. Ir iš ten pat, iš tikrojo savęs, išeiti į pasaulį.