A. Liekis. Lenkų Armijos krajovos nusikaltimų trubadūrai Lietuvoje

Autorius: Algimantas Liekis Šaltinis: http://alkas.lt/2018/05/03/a-l... 2018-05-03 12:09:45, skaitė 673, komentavo 2

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Juzefas Pilsudskis – tai antrasis Vytautas Didysis…

Armija Krajova, jos kariai turi būti lietuvių taip pat minimi ir gerbiami, kaip Lietuvos partizanai, kovoję prieš sovietinius okupantus…

Reikia greičiau Lietuvoje įvesti lietuvių-lenkų dvikalbystę ir lenkišką abėcėlę…

Tai mintys iš LRT, laidų „Istorijos detektyvai“ apie Juzefą Pilsudskį, apie lenkų Armiją Krajovą (AK), pagaliau tai ir panašaus turinio kai kurių Lietuvos Respublikos Seimo „tautos atstovų“ – socialdemokratų ir į juos panašių kalbos ir raštai, tų, kuriems, matyti, nepriklausoma Lietuva, kaip ir lietuvių Tauta ne taip jau gražiai skamba.

Pradžioje pakalbėkime apie AK, kurią LRT vadina „vieninteliu lietuvių draugu Antrojo pasaulinio karo metais (žiūr. ir „Delfi“, 2018 m.kovo 4 d. V. Savukyno str. „Istorijos detektyvai atskleidžia: tie, kuriuos laikėme priešais, II pasaulinio karo metu buvo vieninteliai mūsų draugai“). Tos V. Savukyno mintys prieš savaitę buvo išpiltos jo „Istorijos detektyvų“ laidoje. Laidų autorius „nedvejodamas“ kalė į tautiečių galvas, kad AK  karo metais tik ir terūpėjo lietuvių Tautos išlaisvinimas, kad „krajovcai“ buvo tokiais pat, o gal ir didesniais patriotais už pačius lietuvius. Ir ragino lietuvius įsisąmoninti: „Taigi mes matome, kad istorija nėra tokia vienpusė. Tie, kuriuos mes laikėme priešais, II pasaulinio karo metu buvo vieninteliai draugai. Armija Krajova (…) kovojo už tokią Lietuvą, kurioje nebūtų bolševikų. Ir sutikime, tai buvo mūsų, lietuvių, interesas“.

Virginijus Savukynas | Alkas.lt nuotr.

Beje, toks teiginys yra ir J. Pilsudskio agitaciniame lapelyje, platintame 1920 m. rudenį jo ordoms okupuojant Vilnių ir jo kraštą, veržiantis giliau į Lietuvą, tariamai gelbstint ją „nuo bolševikų pavojaus“… 1940 m. SSSR okupuodama Lietuvą irgi skelbė, kad „gelbsti“ Lietuvos liaudį nuo „Vakarų imperialistų jungo“, pagaliau ir Hitleris okupuodamas Lietuvą skelbėsi gelbstintis lietuvius nuo „bolševikinio siaubo“. Bet jei Stalinas, Hitleris, jei bolševizmas ir nacizmas pasmerkti, kaip ir nacių ir bolševikų okupacijos, tai dėl lenkų šovinistų – okupantų ir lietuvių Tautos naikintojų dažniausiai nutylima, arba jų pastangos prisijungti Lietuvą ir ją sulenkinti, vis dažniau, įvardijamos, kaip „lenkų broliška parama Lietuvai“ kovoje prieš Rusiją, kaip gelbėjimas Lietuvos nuo komunizmo.

Baudžiauninkiškas nuolankumas būdingas net dabartiniam mūsų Seimui, dažniausiai pritariančiam viskam, kas atsklinda iš Briuselio, Vašingtono ar net Varšuvos. Prisiminkime kaip buvęs Prezidentas Valdas Adamkus savo kalbose šlovindavo Liublino uniją ar 1791 m. gegužės 3 d. vadinamąją konstituciją, net piršdamas ją Europos Sąjungai pavyzdžiu, nors iš tikrųjų tie įvykiai žymėjo tik lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės žūtį. Žinoma, daugeliui ir šiandienos valdančiųjų, pakėlusių galvas nuo agurkų lysvių ar nuo žaidimų kompiuterių sunku suprasti kas kada ir kodėl vyko. Susidaro įspūdis, kad jiems dažnai dingojasi, kad iki jų, nieko rimto ir nebuvo įvykę… Nors nuo amžių sakoma, kad nesidomintis istorija, neatsižvelgiantis į jos pamokas, sumoka savo kailiu.

Puikus to pavyzdys minėtas V. Savukyno straipsnis Delfyje ir LRT laida. Juose, lyg pačios AK užsakymu skelbiama, kad lenkų AK banditams terūpėjo tik lietuvių Tauta ir Lietuva. Beje ir ankstesnėse to pačio „detektyvo“ laidose – apie lenkų diktatorių J. Pilsudskį, lenkų vyriausybės Londone vadovą V. Sikorskį ir kitus postringauta, kad tik lietuviai kalti, jog nebuvo sutarimų tarp lietuvių ir lenkų antinacinių organizacijų.

Suprantama, kiekvienoje kovoje dėl Laisvės ir Nepriklausomybės būna ir ne tik heroizmo, bet ir niekšybių. Jų būta ir lietuvių kovose. Bet, žinoma, viename straipsnyje, kaip ir vienoje TV laidoje, neįmanoma visko išvardinti. Kai ką plačiau iš Antrojo pasaulinio karo metų pasipriešinimų mėginau nušviesti dar 2000 m. savo knygoje „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (1941 06 – 08 05)“ (V., 430p.), po to – „Nenugalėtosios Lietuvos“ 5 tome (V.2002,740 p.), „Svetimi lietuvių namuose“(V.2014, 662 p.) ir kitose. Tačiau ir tose knygose tik dalelę viso to kas vyko tarp lietuvių ir lenkų šovinistų tepajėgiau nušviesti.

Armijos Krajovos išžudyti Dubingių gyventojai lietuviai (1944 06 23) | Archyvinė nuotr.

Achyvuose tebeesančiuose dokumentuos ypač gausu kaltinimų „Istorijos detektyvuose“ šlovinamai lenkų AK. Beje, kai kurie jos nusikaltimų dokumentai buvo pradėti viešinti dar Atgimimo metais, bet greitai, vardan ramybės tarp lietuvių ir lenkų, nutarta nedraskyti senų žaizdų. Bet jei LRT, p. V. Savukynas ir jo bendraminčiai vėl ėmė purtyti ant lietuvių galvų AK priterštus marškinius (kai kas sako, kad tai daroma specialiai, kad atitrauktų lietuvių dėmesį nuo tikrai svarbių klausimų, jų tarpe ir santykių su lenkų tauta, jos valstybe sprendimų), vis dėl to norėčiau, nesileisdamas į detales, priminti, kas buvo ta AK, ką ji veikė vokiečių okupacijos metais ir pan.

1. Nors Lietuva ir didžioji Lenkijos dalis II pasaulinio karo metais buvo okupuota tos pačios nacių Vokietijos, tačiau jei Lenkijai didžiausiu priešu buvo Vokietija, tai Lietuvai dar ir SSSR, Jei Lenkijos draugais buvo SSSR ir jos sąjungininkės – Anglija, JAV, Prancūzija, tai Lietuvos pogrindininkai neturėjo kuo remtis, nes ir buvusi okupantė – SSSR kovojo ir prieš Vakarų valstybės priešą – nacių Vokietiją. Tad tuo požiūriu V. Savukynas teisus: lietuviams kovoje dėl Laisvės ir Nepriklausomybės vieninteliais bendražygiais galėjo būti lenkų pogrindininkai, jų AK. Tačiau taip nebuvo. Lenkų AK kariauna, ypač rytų Lietuvoje, buvo kraugeriais ir banditais, nuožmesniais už okupantus vokiečius ar iš SSSR siunčiamas vadinamąsias raudonųjų partizanų gaujas. „Krajovcai“ kovojo ne tiek prieš vokiečius ar teroristus iš SSSR, bet ir prieš lietuvius, siekdami, kad po karo lietuvių nebeliktų ypač rytų, o vėliau ir visoje Lietuvoje, kad prie Lenkijos galima būtų prijungti „lietuvių gyventą teritoriją“ vadinamą Lietuva.

Archyviniai dokumentai liudija, kad AK, kaip ir kai kurias kitas lenkų pogrindines organizacijas, rėmė vokiečių gestapas, aprūpindavo Ašmenos ir kitų rajonų AK gaujas ginklais, rašomosiomis mašinėlėmis, teikė kitą paramą, nes AK paraližavo lietuvių antinacinio pogrindžio veiklą. AK buvo reikalinga vokiečiams ir kovai prieš SSSR partizanų gaujas. Deja, AK nekovojo prieš jas, o dažniausiai tik bičiuliaudavosi su jomis, nes jų tikslai sutapo: neleisti „lietuvių nacionalistams“ atkurti savo nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tik jei lenkai svajojo, kaip sakyta, įjungti Lietuvą į Lenkijos, tai „raudonieji partizanai“ – į SSSR sudėtį.

2. Tiek AK , tiek raudonieji banditai Lietuvoje vykdė savo valdžių iš Londono ir Maskvos valią, buvo tų savo valdžių išlaikomi. Ir tos jų „valdžios“ tarsi lenktyniavo, kuri pelnys Anglijos, JAV, Prancūzijos pritarimą praryti tokį gardų kasnį – Lietuvą. Taip dar prieš II pasaulinio karo audrą, 1939 m. rugpjūčio 25 d. Lenkija ir Anglija bei Prancūzija pasirašė slaptą sutartį, kad bus netrukdoma Lenkijai paimti Lietuvą „savo įtakos zonon“, bet už tai, Lenkija parems Angliją, jai pajungiant savo „įtakos zonon“ Belgiją ir Olandiją. Taip pat buvo sutarta, kad nebus trukdoma Lenkijai sukurti Rytų Europos federacinę valstybę, į kurią be Lietuvos dar būtų įjungtos Latvija, Estija, Suomija, Čekoslovakija, Rumunija. Tačiau prasidėjęs Lenkijos ir Vokietijos karas, rytinės Lenkijos perdavimas SSRS sumaišė lenkų politikų planus. Bet Lietuvos jų veikėjai ir toliau neatsisakė. 1939 m. pabaigoje Lenkijos vyriausybės vadas ir tariamasis Lietuvos patriotas V. Sikorskis iš Londono, nuvykęs į Kremlių pas Staliną, bandė jį įtikinti, kad Vilniaus ir jo krašto nereikia grąžinti Lietuvai, o paskelbti jį lenkų tarybinės respublikos sostine, prijungus prie tos naujosios tarybinės respublikos ir SSSR atitekusias rytinės Lenkijos žemes.

Bet Stalinas buvo nusprendęs „nesidalinti Lietuvos“, kaip ir kitų Baltijos šalių nei su Lenkija, nei su Anglija, bet Sikorskiui pažadėjo, kad po karo Lenkijai už sugrąžintas SSSR Ukrainos, Baltarusijos žemes, „padovanos“ visą pietinę Prūsiją (apie 70 proc.), SSSR pasiliekant tik Karaliaučiaus kraštą, na, žinoma, ir Baltijos šalis. Tiems Stalino planams dar 1942 m.pradžioje pritarė ir Anglijos, JAV vadovai, nors jų radijo „laisvės balsai“ visą laiką ir po karo iki pat SSSR žlugimo mulkino ypač lietuvius apie JAV, Anglijos pasirengimą „po savaitės ar kitos išvaduoti ir atkurti vėl nepriklausomą Lietuvą. Ir lietuviai tuo tikėdami ilgiau nei dešimtmetį vienų vieni kovojo prieš sovietinius okupantus ir jų talkininkus, žuvo tikėdami, kad greitai JAV, Anglija išvaduos ir bus atkurta nepriklausoma Lietuva.

3. Kaip minėta „brolių“ lenkų tikslai nesiskyrė nuo SSSR – po karo užgrobti ir valdyti Lietuvą. Tam tikslui pasiekti lenkų vadai karo metais pagrindinį vaidmenį skyrė ir ypač rytų Lietuvoje siaučiančioms savo AK gaujoms. Joms iš Londono teikiama parama ne tik ginklais ir pinigais, bet detaliomis instrukcijomis, kaip ir ką žudyti, kad bent tas kraštas, jei ne visa Lietuva būtų parengti  po karo įjungimui Lenkijos sudėtin. Tos instrukcijos spausdintos ir lenkiškoje pogrindžio spaudoje, skelbtos ir kai kurių lenkų kunigų iš bažnyčių sakyklų. Štai 1942 m vasaros instrukcija iš Londono AK vadams nacių Vokietijos okupuotoje Lietuvoje:

„Taktika:
a) propaganda lietuvių tarpe. Nepropaguoti kol kas lenkų-lietuvių susitarimo. Daryti taip, kad iniciatyva eitų iš lietuvių pusės, bet tik pabrėžti, kad ir mums toks susitarimas rūpi, bet tik taip, kad toks susitarimas pir­miausia pačių lietuvių labui; nekalbėti apie Lietuvos-Lenkijos sie­nas (savo nieko neatiduosime); nepažeisti lietuvių ambicijų. Tegu sau kalba apie savo garbingą praeitį. Nuolat pabrėžti, kad Lenkija niekuomet nemanė ir nemano apie kokią nors lietuvių asimiliaciją (…);

b) propaganda lenkų tarpe. Kietai, bet ramiai rašyti ir kalbėti apie mūsų žemių integralumą; atsisakyti patriotiškų šūkavimų – tai ne jėga, o isterija. Vilniaus lenkų kančios yra žinomos ir Londone, ir Varšuvoje. Mūsų poli­tinis tikslas ir propagandos taktika nėra identiški dalykai. Atsižvelgiant į dabartinę padėtį, lenkų ir lietuvių santykių sureguliavimas labai pageidau­tinas. Galime tai pasiekti savo ramia ir lietuvių neerzinančia laikysena, pa­brėždami mūsų jėgą ir anglosaksų galybę, pabrėždami tuos pavojus, kurie kyla Lietuvai iš Rusijos (…). Jeigu viešai rodysime lietuviams savo priešiš­kus jausmus, apie jokį susitarimą negalės būti ir kalbos (…)“.

Rytų Lietuvos lenkų AK vadai nuolat gaudavo instrukcijas iš Varšuvos ir Londono ir kaip vykdyti prieš lietuvius diversijas, ypač ideologines. Štai koks buvo AK vadams nurodymas 1943 m. pabaigoje, dėl diversinės vei­klos ir jų priemonių prieš lietuvius:

„…1. Per spaudą. Spausdinami ir platinami atsišaukimai ir proklamaci­jos lietuvių ir lenkų kalbomis. Jų temos: proklamacijų – išskaičiuojant visus lietuvių padarytus šiame kare nusikaltimus, atskleidžiant tariamus vokie­čių ir sovietų planus sunaikinti lietuvių tautą; tik lenkų kalba parašytose proklamacijose – kviesti į bendrą kovą prieš vokiečius ir bolševikus; išleisti slaptų lietuviškų organizacijų vardu leidinius, kuriose skelbti, kad lietuviai, tik būdami glaudžioje sąjungoje su lenkais, galės išlikti;

2. Agitacija. Visur tarp lietuvių skleisti gandus ir nerimą apie vokiečių ir bolševikų susitarimus sunaikinti lietuvių tautą, apie savivaldybių naikini­mą ir greitą visuotinę mobilizaciją, trėmimus, areštus ir pan.

Įkalbinėti lietuvius, kad jei jie nori išlikti, privalo nedelsiant palikti Vil­nių ir jo kraštą, nes, priartėjus frontui, vokiečių ar bolševikų visi būsią iš­žudyti ar ištremti ir t.t.

3. Dezorganizacija: a) telefonu, telegrafu ir paštu siųsti lietuvių organizacijoms ir įstaigoms sufalsifikuotus įsakymus, potvarkius, sukeliančius sąmyšius (…); b) skelbti klaidinančias žinias spaudoje, skatinti kilnoti iš vietos į vietą lietuvius policininkus ir administracijos pareigūnus, kiršinti juos tarpusavyje ir su vokiečiais; gamintis antspaudus ir naudoti juos tariamai vokiečių dokumentams, keliantiems lietuvių neapykantą vokiečiams ar diskredituojantiems lietuvius pasaulio akyse;

4. Veikti tariamai lietuvių vardu: a) palikti antivokiškame darbe lietuvių pėdsakus – kad tai lietuvių darbas; b) skleisti lietuvių kalba proklamacijas, raginančias sabotuoti vokiečių įstaigų darbą; c) rašyti ant sienų lietuvių kal­ba antivokiškus ir probolševikinius šūkius;

5. Vystyti žvalgybinę – destruktyvinę veiklą: a) įvesti į lietuviškas orga­nizacijas kuo daugiau lenkų ar prolenkiškai nusiteikusių narių; b) kurstyti nepasitikėjimą tarp lietuvių organizacijų vadų ir griauti pasitikėjimą jais lietuviškoje visuomenėje;

6. Registracija: a) surašyti visus antilenkiškai nusiteikusius lietuviškus elementus; b) registruoti bet kokius neigiamus atvejus lietuvių policijoje, įstaigose ir t.t.

7. Vykdyti polonizacijos veiklą: a) stiprinti lenkišką propagandą tarp lietuvių; leisti kuo daugiau lietuviams lenkų kalba laikraščių, kuriuose būtų propaguojami bendradarbiavimo šūkiai“.

1944 m. balandyje vokiečių valdžia Vilniuje surado didelę lenkų AK spaustuvę su daugybe įvairių lietuvių organizacijų, savivaldybių blankų, prievolių kvitų, areštų orderių, taip pat su atspausdintų tariamai lietuvių organizacijų proklamacijų ir daug kitų spaudinių. Ir daug antspaudų, naudotų ar numatomų naudoti lietuvių ir Lietuvos kompromitacijai, daug parengtų išgabenimui į užsienį tariamų dokumentų iš gestapo, policijos ir kitų okupantų represinių įstaigų, tariamai paliudijančių lietuvių bendradarbiavimą su okupantais, kad ateityje Taikos konferencijoje būtų galima pateikti „įrodymui“, jog Lietuva kaip nacių Vokietijos talkininkė turi būti perduota Lenkijos globai.

Tačiau, jei daug KGB ir kitos SSRS archyvų dokumentų tyrėjų jau aklai nebetiki kas juose parašyta, tai vokiečių okupacijos metų tyrėjai, ypač holokausto, kiekvieną rastą dokumentą, dažniausiai garsina kaip „nepaneigiamą įrodymą“, nors jis ir sukurtas tik lietuvių priešų. Bet ne tik lenkai, jų AK užsiėmė „reikalingų įrodymų“ kūrimu, bet ir vokiečių okupacinė valdžia. Žinoma keliasdešimt jos sukurtų ir platintų krašte tariamai VLIK’o, net ir Birželio sukilėlių sudarytosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės deklaracijų, atsišaukimų net įsakymų, nukreiptų prieš žydus ar lenkus, prieš pačius lietuvius, nenorinčius paklusti okupantams ir pan.

Nuo 1944 m. lenkų vyriausybė Londone ir jos atstovai kitose Vakarų šalyse, taip pat SSRS, reikalavo iš tų šalių vyriausybių sutikimo, kad, priartėjus prie Vilniaus SSRS kariuomenei, tik lenkų Armijai Krajovai būtų suteiktas mandatas „išvaduoti“ lenkų gyvenamą Vilnių, o po to ir visą Lietuvą, „išnaikinti lietuvių tautoje užsilikusias hitlerines liekanas“ ir tik Lenkijai pavesti valdyti Lietuvą, nes lietuviai buvę nacių Vokietijos talkininkais.

Taigi, didieji LRT istorikai iš „Istorijos detektyvų“, toks ir buvo Jūsų kvapniaisiais aliejais apmazgojamos AK banditėlių ir jų vadų Londone „kovos“ tikslas: išnaikinti kuo daugiau tautiškai susipratusių lietuvių, o likusius apšmeižus ir pasaulio akyse, prijungti prie Lenkijos ir visą Lietuvą. Ir to savo tikslo paklusnieji AK banditėliai siekė, kaip ir kadaise mongolų ordos: kankino ir žudė jau vien už tai , kad buvo lietuviais, versdavo juos per keletą valandų palikti savo ūkius, namus ir bėgti į „Kauno Lietuvą“, kad būtų sudaryta daugiau erdvės lenkams veistis.

Apie lenkų AK žiaurų elgesį su lietuviais, liudija žmonių atmintis ir net vokiečių policijos ataskaitos bei pačių AK vadų pranešimai savo aukštesnei valdžiai. Štai keletas faktų iš Vilniaus apskrities policijos 1943 m. pirmojo pusmečio ataskaitų: per Šv. Velykas lenkų AK išžudė lietuvius Rodunės valsčiuje, Nočios kaime – Rusteiką Balį, Kanovičių Vladą, Ancevičių Vacį, Lukoševičių Stasį, Kačinską Vladą, Mackevičių, brolius Rusinavičius (Vladą, Petrą, Bronių), Svetlavičienę, Aleksą Vilkelį, visus, kurie tik pasisakydavo esą lietuviais; gegužės 12 d. apie 12 val. lenkų partizanai Gervėčių valsčiuje Rimdžiūnų kaime, radę lietuvę moterį, apie 60 m., beganančią karvę, ėmė reikalauti pasaky­ti, kur yra vyrai, smarkiai ją sumušė, paskui, prilenkę du berželius ir prie jų viršūnių pririšę moterį už kojų, paleido. Moteris mirė pusiau perplėšta. Po to, aptikę krūmuose pasislėpusį irgi apie 60 m. vyriškį, ilgai kankino, bet jam nieko neišduodant, kas kaime turi ginklų, suvarė į panages vinis, nulupę nuo galvos odą, sutriuškino ją šautuvų buožėmis (…); sausio pirmosiomis dienomis lenkų partizanai, užpuolę Knicekų kaimą Eišiškių apskrity, nužudė 35 civilius to kaimo gyventojus, 13 sužeidė, iš jų 10 sunkiai, sudegino 40 ūkių su 50 karvių, 16 arklių, 50 kiaulių, 100 avių, 400 vištų ir kt. (…)

Armijos krajovos Vilniaus apygardos 3-ioji brigada Turgeliuose. 1944 m. pavasaris | Archyvinė nuotr.

Sausio 8 d. lenkų partiza­nai įsakė Turgelių valsčiaus lietuviams mokytojams kuo skubiausiai išsi­kraustyti (…). Vasario 10 d. apie 2 val. nakties smarkiai ginkluoti lenkai užpuolė Rudaminos valsčiaus Pažmonės palivarke gyvenančius lietuvius ir pareiškė: jei nenori būti iškarti, privalo iki 12 val. išsikraustyti iš Vilnijos. Tokius pat nurodymus gavo 330 lietuvių šeimų Maišiagalos ir Paber­žės valsčiuose (…). Balandžio 16 d. lenkų partizanai smarkiai sumušė Nemenčinės valsčiuje, Birgiškių kaime eigulį Vladą Valentinavičių už tai, kad pasisakė esąs lietuvis. Balandžio 16 d. ginkluoti lenkai užpuolė Joniškį, apiplėšė daugelį lietuvių, jų kooperatyvą ir visus tarnautojus nuogai išrengę išvarė į gatvę (…). Tą pačią dieną ginkluoti lenkai, per pamaldas įsiveržę į Butrimonių bažnyčią, neleido kunigui skaityti evangelijos lietuviškai (,..)“. Ir t.t.

Iš instrukcijų lenkų banditams matyti, kad AK budeliai gerai buvo įsisavinę sovietinių „kagėbistų, nacių gestapo ir viduramžių inkvizitorių žmonių kankinimo ir žudymo metodus. Vienoje iš tokių instrukcijų iš Londono AK Lietuvoje nurodomi tokie leistini „Lenkijos priešų“ kankinimo būdai: bausmė vandeniu, kai per nosį supilama du ar trys litrai vandens, nuo to baisiai skauda galvą; mušimas lazda per kojų padus ir kulnus, po ko kankinamieji verčia­mi bėgti; adatų varymas po nagais; užpjudymas piktų šunų, draskančių žmones, gauja; genitalijų daužymas liniuotėmis; galvos daužymas į sieną ir surištų kalinių mėtymas iš tam tikro aukš­čio; tarp pirštų įspaudžiami nugaląsti šoviniai ir nudrožti pieštukai, o abi rankos spaudžiamos viena prie kitos; tarp praskėstų kelių įstatomi šoviniai ir kojos spaudžiamos taip, kol šoviniai sulenda į kūną; ugnimi deginami padai ir pažastys…“

Bet ir po pačių žiauriausių lietuvių žudynių ar kankinimų, AK vaizduodavo esą didžiausiais katalikais: visa gauja eidavo į bažnyčias, kuriose kunigai lenkai ir visi melsdavosi, priimdavo kunigų palaiminimus naujiems „žygiams“. Beje, kaip sakyta, AK ir jos „žygius“ prieš lietuvius rėmė okupacinė vokiečių valdžia. Archyvuose yra daug dokumentų apie vokiečių ir AK vadų susita­rimus. Nuolatinius ryšius su jais palaikydavo Vilniaus apygardos komisaras Volfas. Pavyzdžiui, 1944 m. vasario 19 d. jis savo dalinių vadams, išsidėsčiusiems Svyrių apylinkėse, nurodė: „Savo raštu aš jau esu pranešęs lenkų partizanams, kad jie nebus puolami ir persekiojami…“. Taigi nacių Vokietijos okupacijos metais lietuviams ypač rytų Lietuvoje teko pakelti kelių „aukštų“ engimą: okupantų vokiečių, lenkų AK ir SSRS banditų ir dar sulenkintos katalikų bažnyčios kunigų ir hierarchų; bet tokių žiaurumų, kaip iš AK gaujų, lietuviams dar nebuvo tekę patirti nei „unijos“, nei carinės Rusijos, nei J. Pilsudskio laikais; tokios daugiapakopės priespaudos nepatyrė nė viena kita Europos tauta.

1944 m. pavasaris. Lietuvos Vietinės rinktinės kariai atpažįsta kautynėse su Armija Krajova, įvykusiose ties Graužiškiais, žuvusius kovos draugus | Archyvinė nuotr.

Todėl, ponai LRT istorikai, ir šiandieną daugeliui lietuvių lenkų AK yra ne „vienintelis draugas II pasaulinio karo metais“, o plėšikų ir žudikų „armija“. Tad ir daugelis rytų Lietuvos lietuvių džiaugėsi artėjančia SSSR kariuomene. Beje, džiaugėsi ir AK vadai, nes iš Londono ėjo žinios, kad Anglija, JAV neprieštarauja, kad AK pirmoji įžygiuotų į Vilnių. Londone, Niujorke ir kituose vietose, kur gyventa lenkų, buvo jau spausdinami lenkiški plakatai: „Lietuva dėkoja savo išvaduotojams lenkų AK pulkams! Tegyvuoja Lenkija!” Ir pan. O Lietuva buvo užversta lenkiškais plakatais. Viename jų, skaitome: „Išmušė istorinė valanda. Barbariškos hitlerininkų ordos traukiasi sumaištyje (…). Pergalingoji Sovietų armija eina paskui besitraukiančius vokiečius kaip mūsų sąjungininkė (,..). Sovietų armiją sutikime kaip sąjungininkę ir kaip anksčiau remkime jos ginkluotas pastangas kovoje su vokiečiais, mušdami priešo dalinius ir suteikdami įžengiančiai Sovietų armijai paramą ir pagalbą (…). Turime ištverti ir išgyventi, kaip ištvėrė ir iš­liko mūsų tėvai ir seneliai šiose respublikos šiaurės rytų žemėse. Tegyvuoja laisva ir Nepriklausoma Lenkijos Respublika!“

Šis AK atsišaukimas, buvo parengtas, gavus nurodymą iš Londono, – dar vienas lenkų šovinistų ir jų globėjų niekšystės dokumentas: į Lietuva su­grįžta buvęs okupantas, o Armija Krajova ir jos globėjai klykia: „Tegyvuoja Lenkija!“, matyti, jau tikėdami, kad Anglijos, JAV pritarimu ir visa Lietuva bus prijungta prie Lenkijos. Ir lenkų ordos, komanduojamos AK vadų, telkėsi Vilniaus apylinkėse, kad kai tik SSRS kariuomenė išvys vokiečius, galėtų įžygiuoti į tariamai tik lenkų išvaduotą Vilnių. Lenkai vylėsi, kad SSRS atsižvelgs šį Anglijos, JAV pageidavimus ir Vilniaus bei visos Lietuvos valdymo mandatą perduos jiems, lenkams, jų AK. Bet TSRS kariuomenės vadas generolas L Černiachovskis po pasitarimo Vilniaus apylinkėse su AK vadais, leido 1944 m. liepos 13 d. tik keletui AK būrių įžygiuoti drauge su SSRS kariuomene į išvaduotą nuo vokiečių Vilnių. Bet ir dėl to džiūgavo lenkai ir iš Vilniaus į Londoną, Niujorką skrido jų telegramos: „Vilnius vėl bus lenkiškas (…). Viskas lenkų rankose. Fabrikuose ir dirbtuvėse kuria­si lenkų komitetai ir administracija (…). Lietuviai bėga…“

Lenkai, uoliai ėmęsi bendrauti su Vilnių okupavusia ir toliau į Vakarus besiveržusią Sovietų kariuomene, su į Vilnių sugrįžtančiais bolše­vikų partijos, KGB veikėjais, ėmė nuožmiai persekioti lietuvius, nespė­jusius pasitraukti į Vakarus. Tačiau SSRS suprato, kad AK yra valdoma iš Vakarų, kurie pritaria ir Lietuvos įjungimui į Lenkijos sudėtį, todėl 1944 m. liepos 17 d. minėtasis okupacinės kariuomenės vadas generolas I. Černiachovskis įsakė nuginkluoti AK gaujas, suimti vadus. Nemaža dalis AK veikėjų suspėjo pasitraukti į Lenkiją, kiti, išsislapstę miškuose, tęsė lietuvių žudynes ir plėšimus. Tik 1945 m. sausio 19 d. paskuti­niojo savo vado Okulickio įsakymu iš Lenkijos, AK gaujoms įsakyta išsiskirstyti ir Lietuvoje. Bet nemaža AK dalis Vilniaus krašte nepakluso tam įsakymui ir toliau plėšikavo, terorizavo lietu­vius, darė viską, kad šis kraštas geriau būtų rusinamas, kad į jį keltųsi gyventi rusai ir gudai, tik kad negrįžtų tikrieji šeimininkai – lietuviai.

Keista: žydų žudikai ieškomi ir baudžiami visame pasaulyje, bolševikiniai nusikal­tėliai irgi teisiami, o Armijos Krajovos nariai – ne, nors jie žudė nekaltus lietuvius, kovojo prieš Lietuvos valstybę, jos pavertimą Lenkijos dalimi. Visos antižmogiškos, antivalstybinės – bolševikinės ir fašistinės organizaci­jos uždraustos, o kai kurie AK senieji nariai sau ramiai tebegyvena rytų Lietuvoje.

Nuolaidžiavimas žudikams šovinistams ir jų palikuonims nesi­derina su jokia teisingumo sąvoka. Taip, ponai, iš „Istorijos detektyvo“, pone V. Savukynai, ne girti reikia AK, ne stengtis įrodyti jos tariamą rūpestį Lietuva (vilko rūpestį ėriuku), ne toleruoti lenkų šoviniz­mo kurstytojus Lietuvoje – nepriklausomos Lietuvos teisingumo sistemos uždavinys, kad būtų išrautas ne tik nacistinis, bolševikinis, bet ir lenkiškasis šovinizmas ir neleisti LRT būti jo trubadūru. Taigi, kaip šiandieną bevertintume SSRS kariuomenę, bet jos vadas gen.I. Černiachovskis tomis pirmosiomis pokario dienomis išgelbėjo lietuvių tautą ir jo valstybingumą nuo lenkų šovinistų niekšiškų užmačių (lenkų engimas buvo didesnis ir labiau tautą naikinantis, negu sovietų). SSRS okupuota Lietuva, kaip jau minėta, ne tik atgavo Vilnių ir didelę dalį jo krašto, bet ir Klai­pėdą, o kuriam laikui (iki 1946 m. pabaigos) – vos ne visą Mažąją Lietuvą (Karaliaučiaus sritį).

Apskritai, perskaičius istorijos detektyvų kūrėjo V. Savukyno minėtą reklaminį jo straipsnį „Delfi“, pasižiūrėjus, pasiklausius LRT jo su bendraminčiais postringavimų apie AK „meilę“ lietuviams ir Lietuvai, supratau, iš kur mūsų ir dabartiniame Seime yra tiek daug bestuburių padarų tokių kaip, kad tie septyni save socialdemokratais įvardijantys  veikėjai: Danutė Šakalienė, Rasa Buldbergytė, Raminta Popovienė, Algirdas Sysas, Algimantas Salamakinas, Juozas Olekas, Julius Sabatauskas, besitengiantys grąžinti rytų Lietuvą į J. Pilsudskio ir AK teroro laikus: atsisakyti valstybinės lietuvių kalbos, įteisinant dvikalbystę.

Tad ir norisi šaukti: Lietuviai, kurie gerbiate save, savo Tautą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę, nustokime šerti tokius „atstovus“ – vykime juos iš Seimo ir net neleiskime jiems prie jo prisiartinti. Šie „socialdemokratai“,  kaip  ir V. Savukyno „Istorijos detektyvų“ peršami „vieninteliai mūsų draugai“, įsakmiai primena: apsaugok, Viešpatie, nuo tokių draugų, nuo tokių mūsų atstovų, o nuo priešų sugebėsime apsiginti patys.

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius