Cinizmas – mūsų civilizacijos maras
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/cinizma... 2018-04-26 10:27:19, skaitė 746, komentavo 1
Kas yra cinizmas? Atsakymą rasti nesunku, pakanka atsiversti bet kurį internetinį žodyną. „Panieka moralės normoms, kultūros vertybėms ir gėrio bei blogio sąvokoms“ – visai tinkamas cinizmo apibūdinimas. Tačiau nepakankamas. Pažvelgus giliau, paaiškėja, kad reiškinys gerokai gilesnis ir platesnis, negu atrodo. Mėgindamas išsamiai jį paaiškinti, gali nuklysti į visišką begalybę.
Geriausiai cinizmą ištyrė šiuolaikinis vokiečių filosofas P. Sloterdaikas. Jo 600 puslapių apimties knyga „Ciniško proto kritika“ nagrinėja dešimtis šio globalaus reiškinio aspektų. Knyga parašyta labai drąsiai, ironiškai ir be jokio cinizmo.
Apie cinizmą rašyti sudėtinga – jis užkrėtė visas gyvenimo sferas, tačiau žmonės apie tai negalvoja.
„Panieka moralės normoms“ – argi šis reiškinys nėra plačiai paplitęs mūsų pasaulyje? Pasižiūrėkite į televiziją, spaudą, kiną – rasite tūkstančius pavyzdžių. Iš kur gi atsirado ši panieka gėrio ir blogio aiškiam atskyrimui? Dostojevskis jau seniai nustatė priežastį: „Tikėjimo ir bendrų taisyklių sunaikinimas. Nebėra nieko švento“.
Žmonės staiga suprato, kad nesilaikoma moralės normų: kas neleidžiama paprastam žmogui, tą labai lengvai sau leidžia išrinktieji, o jeigu taip – kodėl nepažeidus etikos visiems, kurie nebijo to daryti?
Žymusis A. Maslou nusprendė: moralės normų pažeidimas – tai patologinis nukrypimas. Jis laikė nenormaliu reiškiniu, kai dauguma žmonių tiesą pakeičia melu, dorumą nedorumu, vietoje gėrio renkasi blogį, o kalbėdami apie teisingumą, elgiasi neteisingai ir vietoje tvarkos yra linkę į neteisėtumą. Tačiau Maslou nepadarė svarbiausios apibendrinančios išvados, bylojančios apie cinizmo totalumą, apie tai, kad jis viešpatauja visur, nors vis dar esama žmonių, kurie stengiasi gyventi be cinizmo.
Pasaulio tragedija yra ta, kad jame tvyro cinizmo atmosfera.
Nėra nieko švento, žmonės nebetiki, kad gyvenime esama kažko tokio, ko jokiais būdais negalima pažeisti. Kai kas kabinasi į tikėjimą Dievu, tačiau kiekvienoje religijoje esama žmonių, kurie savaip traktuoja Dievą, neretai – rafinuotai veidmainiškai ir gudriai.
Sloterdaikas pateikė paprastą loginę grandinėle: „Žmogui reikalinga tvarka, o tvarkai palaikyti reikalinga valdžia, kuriai reikalingas melas“. Būtent melas ir gimdo totalų cinizmą. Žmonės iš asmeninės patirties įsitikina, kad apgaulė yra norma, kitaip neišgyvensi šiame sudėtingame pasaulyje.
Maslou įsitikinęs, kad melas yra patologija. Ir dėl to iš visų jo darbų visi prisimena tik banalią „Poreikių piramidę“, bet ne „Metamotyvacijos teoriją“. Žmonės jau nebegali įsivaizduoti, kaip galima nemeluoti. Ir gali pateikti šimtus pavyzdžių, kai apgaulė yra mažesnė iš dviejų blogybių, vadinasi, ji gera. Tačiau bėda ta, kad žmonės labai retai gali nustatyti, kuris blogis yra mažesnis ir numatyti visas savo pasirinkimo pasekmes.
Visuomenės gyvenimas dabar toks, kad ji žmones paverčia šizofrenikais, tiesiog sutraiško jiems protus.
Nuo vaikų darželio, nuo mokyklos skiepijamos aukščiausios vertybės – meilė tiesai, gėriui, teisingumui, tvarkai, grožiui, tobulumui ir t.t.. Visa tai apdainuoja poetai, aprašo rašytojai, filosofai, religijos veikėjai, pedagogai. Tačiau žmogus suauga ir mato: dorumas veda į pralaimėjimą ir žlugimą! Darbe, universitete, apskritai gyvenime viešpatauja visiškai kita tvarka. Svarbiausia – prisitaikyti, išsiaiškinti, kas neša sėkmę. O sėkmė, kaip nebūtų keista, susijusi būtent su savanaudiškumu, kai dėl naudos ar trokštamo posto lipama per galvas ir pažeidžiami moraliniai principai.
Moralines patologijas žmones pradeda laikyti norma ir toliau jau veikia sąmoningai, jausdami įvairaus laipsnio sąžinės graužimą. Daugelis apskritai nieko nebejaučia, tiesiog atkakliai juda į priekį – link beribės valdžios, pinigų, malonumų.
O tie, kurie laikosi taisyklių – pralošia. Juk cinikai, nepaisantys normų, visada turi daugiau strategijų – ten kur doras žmogus sustoja, atsimušęs į padorumo normą, cinikas nesusimąstydamas paleidžia į darbą apgavystes, melą, žiaurumą.
Psichologiniu požiūriu cinizmas yra ne kas kita kaip vidinis konfliktas, kuriame tarpusavyje neįmanoma suderinti kelių idealų. Susiduria viena kitą neigiančios, viena kitai prieštaraujančios idėjos apie tai, kaip teisingai gyventi, ko siekti, kuo tikėti. Tokioje mąstymo sistemoje nėra vietos užuojautai, kadangi nevykėliai patys kalti dėl savo bėdų. Užtat atsiranda vietos aklam jėgos garbinimui, atmetant moralinę klausimo pusę, neatsižvelgiant, ar gina toji garbinama jėga tiesą, teisingumą, gėrį. Kadangi pasąmonėje pastoviai vyksta moralių ir amoralių poelgių apskaita, cinikas moka už savo mąstymą labai didelę kainą: įsijungia savęs baudimo sistema, prarandama savigarba.
Maslou knygoje „Būties psichologija“ padarė svarbią išvadą, kurią paprastai visi nutyli: „aukščiausios“ vertybės, dvasinis gyvenimas, kilnūs siekiai nėra sugalvoti idealistų, jie būdingi mums biologiškai ir žmogui jie yra kritiškai reikalingi.“
Jeigu atimsime iš žmogaus šiuos poreikius, tai neišvengiamai atsilieps jo dvasinei ir fizinei sveikatai. Kalbant paprasčiau, visuomeninis cinizmas žmones žudo ir daro nelaimingais.
Apie tai visų pirma turėtų garsiai šaukti psichologai ir filosofai, tačiau jie linkę patylėti, kadangi juos irgi pažeidė cinizmas: už tokių būties sričių išaiškinimą niekas neapdovanos, kur kas naudingiau nutylėti totalų cinizmą ir prie jo prisitaikyti.
Ar galima priešintis totaliam cinizmui? Daugelis žmonių sako, kad ne. Bet juk jeigu papasakotume žmonėms apie milžiniškas interneto galimybes prieš 50 metų – niekas nepatikėtų, tokiam fantazuotojui gydytoją iškviestų, o dabar mes juo aktyviai naudojamės, net nesusimąstydami apie fantastiškai sudėtingą jo sandarą.
Panašiai ir su cinizmu, mūsų civilizacijos maru. Šita liga įveikiama, reikia tik stipriai panorėti. Ir žengti link tikslo, tegu ir smulkiais žingsneliais. Tačiau drąsiai.