Valdžia ir toliau prievartaus šeimos gyvenimą – baus tėvus, kurie neleis vaikų į priešmokyklinį ugdymą

Autorius: Infa.lt Šaltinis: http://infa.lt/22148/valdzia-i... 2018-04-24 11:35:01, skaitė 653, komentavo 2

Turiu omenyje pareigų valstybei, o ne šeimai, nes šeimoje daugelis normaliai auklėjamų vaikų nuo mažens padeda tėvams smulkiuose namų reikaluose, pradedant nuo savo žaislų susitvarkymo ir baigiant kelione į parduotuvę smulkių pirkinių.

Tai nuo kada vaikas tampa įsipareigojusiu valstybei ir kodėl tas įsipareigojimas per tėvus vis ankstinamas?

Dar visai neseniai vaikams tas įsipareigojimas buvo nustatytas nuo 7 metų, su kuo visi jau buvo susitaikę ir tai buvo laikoma norma.

Šiandien gi, t. y. po to, kai 2015 metais buvo priimtas įstatymas įpareigojantis vaikus (tėvus?) nuo 6 metų lankyti priešmokyklinio ugdymo įstaigą, valstiečių frakcijos atstovas Eugenijus Jovaiša teikia kitą įstatymo projektą, kuriuo tėvams siūlomos baudos nuo 140 iki 300 eurų už tai, kad jie norės dar metams pratęsti savo vaikų vaikystę, t. y. neleis jų į minėtą priešmokyklinio ugdymo įstaigą. Simboliška tai, kad šis Seimo narys priklauso Seimo grupei „Už šeimą“.

Dabar kyla keletas klausimų – iš kur kilo valstybė ir kokia yra valstybės veikėjų funkcija iš principo? Kokia yra šeimos funkcija valstybėje ir kas yra šioje valstybėje vaikų tėvai?

Sekant tradicijomis – valstybė yra sukurta tik šeimų susitelkimo dėka, ir šeimose išlaikomų bei perduodamų tradicijų dėka išlaikomas valstybės tęstinumas.

Valstybė gi, t. y. ją atstovaujantys valdininkai, pagal elementarią logiką turėtų elgtis taip, kad šeima joje jaustųsi kuo geriau ir saugiau, kad jai gink Die nekiltų noras pakelti sparnus pasijautus joje nesaugiai. Nes tai, ką šeimos sukūrė – jos gali ir sugriaut, pamačiusios, kad dabartinis kūrinys išėjo nevykęs.

Ir mūsų dabartinė valstybė (jos valdininkai) elgiasi būtent taip neadekvačiai, nuolat sudaro šeimai visokias kliūtis darniam gyvenimui iš esmės įsikišdama į jos vidinius raidos procesus.

Pastarųjų poros metų priimti įstatymai vaikų ir šeimos atžvilgiu jau kelia įtampą visuomenėje, faktiškai nei tėvai, nei mokytojai nei dar kas nors negali daryti įtakos vaikams, nes bet kas, kas jiems nepatiks ir ką jie įvardins garsiai gali būti panaudota prieš tą, prieš kurį tas pateikta, kaip smurtas prieš vaiką.

Atrodytų, kokia tauri mintis – apsaugoti vaiką nuo bet kokio smurto. Bet čia iškyla tokie dalykai, kad smurto sąvoka išplėsta iki tiek, jog smurtu tampa bet koks tėvų reikalavimas vaikui, kurį jis pats palaikys prievarta prieš save ir paskųs tėvus priežiūros įstaigoms. Nežiūrint į to absurdiškumą visa tai bus tiriama, o vaikas tuo metu gali būti atimamas iš tėvų.

Kur mintis?

Vaikas laikomas nepilnamečiu, nesubrendusia asmenybe, negalinčia be tėvų priimti atsakingų sprendimų net savo paties atžvilgiu, nes nesuvokia galimų savo elgesio pasekmių.

Todėl, sekant šia mintimi, turėtų būti lyg ir savaime aišku, jog bet kokie tėvų sprendimai tokios asmenybės atžvilgiu turėtų būti teisingi, jeigu jais siekiama auklėjimo, brandžios asmenybės ugdymo ir atsakingo šalies piliečio auginimo tikslų.

Vaikas gi, būdamas, kaip jau minėjau, nebrandžia ir todėl neatsakinga asmenybe, šių tikslų suvokti ir aprėpti negali paprasčiausia dėl gyvenimiškos patirties trūkumo, todėl didžioji dalis tėvų priimamų sprendimų jo atžvilgiu jam gali atrodyti prievarta prieš jį iš tėvų pusės. Kurią jis gali apskųsti.

Prisiminkime kiekvienas save – pavyzdžiui aš daugelį tėvų sprendimų savo laiku laikiau prievarta prieš save, pykau ir netgi verkiau, kai manęs neleisdavo į lauką pas draugus, nes buvau prisirinkęs dvejetų dėl to, kad tiesiog nesimokiau vienos disciplinos. Man tiesiog buvo pasakyta – šiandien mokysiesi visko, iš ko gavai dvejetus. Supratau, kad niekur nedingsiu, teks mokytis. Per dieną išmokau, lauke su draugais nebuvau, bet tai man tapo pamoka ateičiai, jog lengviau išmokti vieną pamoką šiandien ir po to eiti į lauką, nei vėliau prisirinkus neigiamų pažymių mokytis ir neiti į lauką visą dieną.

Ar tokia prievarta adekvati tikslui išauginti ? Bet šiandien ji gali būti nesunkiai įvardinta kaip psichologinė prievarta prieš vaiką, o iš tėvų atimta galimybė auklėti atsakingą žmogų valstybei.

♦ Gyvenimo matematika socialinių tinklų komentarų lobynuose (2)

Aš jau nekalbėsiu apie tai, kad neatsakingi ir neatskaitomingi prieš nieką vaikai naudoja prievartą prieš kitus vaikus, o šalia esantys suaugusieji neturi teisės tokių įsisiautėjusių paauglių sustabdyti fiziškai, jei žodžių jie neklauso. Šiai dienai to pavyzdžių jau turime. Pilnas internetas video siužetų, kuriuose pačių paauglių nufilmuotos fizinio susidorojimo su kitais vaikais scenos.

O nusižudžiusios motinos, kai iš jų atimami vaikai? Ir tokių atvejų jau turime. Ar tie vaikai padėkos užaugę už tai, kad valstybė, esą saugodama juos nuo menamos prievartos atėmė iš jų brangiausią žmogų suteikusį jiems gyvybę?

Tai čia tik vieno įstatymo pasekmės.. Ir toli gražu ne visos ir neišsamiai…

Dabar kalba eina apie kitą, apie tėvus prievarta verčiamus įgyvendint vaikų „darbo fazės“ šioje valstybėje ilginimą.

Klausimas – ar paankstinus „darbo fazės“ periodą sutrumpės metais pensijinis amžius ir žmogus galės anksčiau išeiti į pensiją?

Ne, nesutrumpės niekas ir vaikui nepagerės niekas, tik pailgės vaikų prievolė valstybei. Kokiu pagrindu? Ogi tokiu, jog kažkam atrodo, esą jie tokiu būdu taps anksčiau pasiruošę darbui. O ar jie nori to darbo anksčiau kas nors klausė?

Ne, niekas jokių apklausų nedarė, –  kam rūpi iš tikro tie vaikai, kai kalbama apie darbdavių interesus turėti anksti parengtą darbo jėgą.

Iš esmės šį įstatymą galima vadinti prievarta prieš vaikus, atimant metus jų vaikystės. Įteisinta prievarta, kuri akivaizdžiai vis tiek išlieka prievarta. Ir pirmiausia prieš tėvus, nes jiems grasinama baudomis.

Taip pat jį galima pavadint eiliniu kišimusi į šeimos vidaus reikalus, kur tėvai turi patys spręsti kada vaikui geriau pradėti mokytis, pasikonsultavę su pačiu vaiku ar jis pats to nori.

Valstybė, iš kurios piliečiai bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo, (o, kad jis skęsta mažai kam kyla abejonių), turėtų elgtis labiau atsakingai ir apgalvotai, prieš kišdamasi į šeimos vidaus reikalus, nes būtent šeima ir sugriaus tą valstybę, jei pamatys, kad joje gyventi yra nesaugu. Šeima ir joje išaugę vaikai.