Karta

Autorius: Liudvikas Jakimavičius Šaltinis: https://www.facebook.com/liudv... 2018-04-20 12:49:27, skaitė 651, komentavo 1

Retsykiais pavažinėdamas po mokyklas, gimnazijas ir vaikų globos namus, stebėdamas gyvenimą gatvėje šalia Vilniaus Universiteto, nuklausydamas kokį jaunuolių pokalbį kavinėje ar troleibuse, pastebiu, kad man smalsu, kokia užaugo ir auga Nepriklausomos Lietuvos jaunoji karta. Iš pašalių girdėti daugybė paviršutiniškų vertinimų ir superliatyvų. Skalė plati - nuo genijų iki nevykėlių, nelygu, kas vertina ir ko iš jaunosios kartos tikisi. 

Samprotavimai generacijų tema ir subjektyvūs vertinimai visados pavojingi, lygioje vietoje gali slystelėti, nukrypti į palyginimus ir atgrasų seniokišką pamokslavimą. Gal todėl viešumoje kartų temą mandagiai paviršiumi apeina žiniasklaida ir sociologai, nors neabejoju - kažkokie tyrimai daromi, kad ir mėginant gauti atsakymus į jaunimo emigracijos motyvus ir sugrįžimo galimybes. 

Akivaizdu, kad save reflektuojančiai visuomenei bent apytikrį kartos paveikslą reikia turėti. Geriau už Švietimo ministeriją šitai supranta verslo pasaulis ir marketingo fabrikai bei reklamos kūrėjai, formuodami sau patiklų jaunų vartotojų kontingentą. Jie geriausiai žino jauno žmogaus silpnybes, formuoja įpročius, ir iš to gauna didelę naudą, nesukdami sau galvos su kokiomis priklausomybėmis ir problemomis jų jaunasis, naivus klientas neišvengiamai susidurs ateityje. Verslas už tai atsakomybių neprisiima.

Bet grįžkime prie temos. Ar egzistuoja kartų konflinktas? Vienokia ar kitokia forma jis visados buvo ir bus. Nebūtina skaityti Lermontovo „Borodino“ grėsmingą ištarmę „Da, byli liudi v naše vremia – nie to čto nyniešneje plemia - bogatyry, - ne vy“ (Taip, buvo mūsų laiko žmonės – ne dabartinė padermė. Didingi karžygiai – ne jūs).Nebūtina skaityti ir Turgenevo „Tėvus ir vaikus“, kad suvoktum kartų dramaturgijos amžinumą. Net mitologijoje nuo karaliaus Edipo laikų, ypač po Zigizmundo Freudo interpretacijų, kur remiamasi prielaida, kad kartų konfliktas nėra vien socialinis. Jo pamatas yra pasąmonėje. Jei to giluminio konflikto nebūtų, užstrigtų dialektikos malūnas, ir istorija ko gero tikrai pasibaigtų.

Bene didžiausias ir ryškus paskutinis kartų konfliktas Vakarų civilizacijos mastu buvo praeitame šimtmetyje, prasidėjęs 1968-aisiais. Studentų, bitnikų ir hipių judėjimai virto maištu prieš suburžuazėjusią, sumiščionėjusią ir merkantilišką tėvų kartą. Vėliau maištas buvo pavadintas „seksualine revoliucija“, griovusia nusistovėjusias moralės ir elgesio normas. Revoliucija turėjo savo filosofiją, vėliavnešius ir kultūrinę raišką - ypač muzikoje, sukūrusi ištisą roko subkultūrą ir savitą, intriguojantį literatūros naratyvą.

Gėlių vaikų laikai netruko nutolti, revoliucijos pirmeiviai išmirė - kas nuo narkotikų, kas nuo ŽIV viruso, kiti, apsukę svaiginančių nuotykių ratą, aprimę sugrįžo į tuos pačius tėvų namus, kuriuos keikė, ir virto tokiais pačiais buržuaziniais plebėjais bei miesčionimis, kokie buvo jų tėvai. Ratas apsisuko iki kitos jau jų vaikų revoliucijos. Seksualinių laisvių buvo išsikovota per akis, ir sunku numatyti, su kokiais šūkiais galėtų į gatves išeiti naujoji revoliucionierių generacija.
Lietuvoje kartų susidūrimai vyksta kažkaip vangiau, latentiškai, neartikuliuotai, nors detalių apstu. Toli ieškoti nereikia. Paprasčiausias pavyzdys – vairavimo kultūra ir įpročiai kelyje. Važiuodamas nuo Vilniaus iki Klaipėdos per keletą valandų neišvengiamai sutiksi savižudiškai vairuojančius „Selus“, kurie lenkdami visados tau parengę parodyti didįjį pirštą. Nieko labai įžeidžiančio, ir mes kažkada tokie buvom. Pavyzdys dar nėra taisyklė.

Esminiai kartų skirtumai glūdi ne tiek pavieniuose elgsenos pavyzdžiuose, kiek pačiame santykyje į gyvenimą, jo vertinimą ar nuvertinimą. Didžiojoje Britanijoje neseniai buvo atliktas kompleksinis kelių kartų tyrimas – taip vadinamos Mileniumo (mūsų tūkstantmečio) ir 50 – mečių generacijos vertybinis testas. Tyrimas labai platus, tirta pagal keturiasdešimt kriterijų, ir gauti rezultatai buvo šokiruojantys - Mileniumo karta be kompiuterio yra beveik neprisitaikiusi gyventi. Jaunosios kartos praktinės žinios ir įgūdžiai menki. Susivokimas pasaulyje ir laike fragmentuotas, tarp tų kartų didžiuliai gyvenimo vientisumo ir jo vertės supratimo skirtumai. Tyrėjai nekėlė klausimo, ar tie skirtumai gali privesti prie rimtesnio kartų konflikto, bet viena aišku, kad susikalbėjimo ir komunikacijos tarp kartų problema darosi akivaizdi ir grėsminga.

Šiandien jaunas žmogus savo gyvenimo tikslus ir siekius nuo mažumės yra mokomas konstruoti kaip verslo planą, kaip sėkmės algoritmą laimei pasiekti. Dabar juk viskas yra tik projektai. Taigi ir gyvenimas. Bet visuotinai žinoma, kad sėkmingų verslo planų procentas yra labai nedidelis, lyginant su nenusisekusiais. Todėl ir kaista psichologinės pagalbos ir savižudybių prevencijos telefoninės linijos, o psichiatrija tampa profesija NR 1. Vieniems - paskutinė gelbėjimosi instancija, o kitiems – tikra aukso gysla. Vienų laimei, kitų nelaimei.