Monika Morkūnaitė. Abortas nėra niekieno teisė

Autorius: Monika Morkūnaitė Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-04-16 09:56:05, skaitė 680, komentavo 1

propatria.lt nuotr.

Pasigirdus kalboms apie planuojamą abortų uždraudimą, kaip ir buvo galima tikėtis, per šalį nuaidėjo triukšmingas feminisčių pasipiktinimo vajus. Kai kurios iš jų nešiojosi plakatus su užrašais „mano gimda – mano reikalas“, kitos niršo ant siaubingos patriarchalinės valdžios su tokiomis užmačiomis, nes, supraskite, abortai yra išimtinai moters ir jos „reprodukcinių teisių“ reikalas. 

Visų pirma, abortas nėra ir negali būti laikomas reprodukcine teise. Žodis „reprodukcija“ reiškia dauginimąsi, palikuonių „gaminimą“. Vadinasi, reprodukcinė teisė yra teisė į vaisingus lytinius santykius. Kitaip tariant, reprodukcinis aktas yra lytinis aktas, pasibaigiantis vaisiaus atsiradimu, tačiau nei vaiko gimimas, nei jo nužudymas (abortas) toks nėra. Todėl nelabai aišku, kodėl abortas apskritai turėtų būti siejamas su reprodukcija – juk nėščia moteris šia teise, akivaizdu, jau pasinaudojo. Aborto pasirinkimas nesukuria gyvybės – jis sunaikina jau egzistuojančią gyvybę. Dėl šios priežasties abortas negali būti laikomas nei reprodukciniu aktu, nei reprodukcine teise. 

Lygiai taip pat pasakymas, kad moteris turi teisę pasidaryti abortą, nes vaikas auga jos gimdoje, o pastaroji yra moters kūno dalis, nepateikia jokio argumento už tai, kodėl reikėtų pritarti abortams. Jeigu gimda yra moters kūno dalis, tai niekaip nereiškia, kad ir joje augantis vaisius yra moters kūno dalis (manančių, jog yra būtent taip, norėtųsi paklausti, kokią konkrečią funkciją moters kūne atlieka embrionas).

Dar daugiau keblumų atsiskleidžia klausantis svarstymų, ką ir nuo kada (!) derėtų laikyti žmogumi. Supraskite, embrionas, tas miniatiūrinis „ląstelių gumulėlis“, tai jau tikrai negali vadintis žmogumi. Įdomu, nuo kada pažangusis liberalus žmogus, savo pažangą matuojantis atrastų diskriminacijos formų ir atitinkamai naujų „teisių“ kiekiu, ėmėsi spręsti, kam galima, o kam ne vadintis žmogumi? Tam, kurio organai puikiai funkcionuoja? Kuris turi būtent tuos ar anuos organus? Tam, kuris jau „išlindęs“ iš mamos kūno? Leiskite paklausti – o kaip tai, kaip veikia organizmas, lemia jo tapatybės apibrėžimą? Kaip tai, kur esi, nulemia tai, kas esi? 

Visi argumentai, kurie įveda laikinį (erdvinį) dėmenį su nuostata, kad „tik nuo tam tikro momento“ žmogus yra žmogus, yra pasmerkti žlugti. Taip yra todėl, kad buvimas žmogumi yra statiškas faktas, kurio neįmanoma „laipsniuoti“. Kažkas arba yra žmogus, arba ne, ir jokių tarpinių variantų iš principo būti negali. Kodėl niekada netenka girdėti, kad seną žmogų kas nors laikytų „laipsniškai prarandančiu savo žmogystę“? Kur yra tas taškas, kai žmogus sukaupia didžiausią žmogystės kiekį, o paskui pradeda palaipsniui jos netekti? 

Apie pažangųjį liberalų žmogų prabilta ne veltui. Didžioji dauguma „teisės į abortą“ gynėjų pasižymi radikaliai sekuliaria, neretai atvirai ateistine sąmone, todėl jie mėgsta pateikti kaltinimą, esą krikščionys, siekdami uždrausti abortus, primetinėja savo moralės nuostatas kitiems visuomenės nariams. Pavyzdžiui, nesename savo straipsnyje „Apie gemalą ir žmogų“ Laimantas Jonušys teigia, esą svarstant abortų klausimą viską gerokai keičia faktas, kad „gyvename ne teokratinėje valstybėje“. Tai įdomi nuomonė, tačiau ligi šiol nėra tekę girdėti, kad privilegiją naudotis logika turėtų vien tik teokratinių valstybių gyventojai. Kaip ir tai, kad racionalūs argumentai žmonių būtų suvokiami skirtingai priklausomai nuo to, kokią religiją jie išpažįsta. 

Panašiai, tik ne religijos, o moralės kontekste, apie abortus yra rašiusi feministė Simone de Beauvoir: „Nemaža moterų vis dar varžo moralė, jų akyse išlaikiusi savo prestižą, nors jų pačių poelgiai ir neatitinka moralės normų; širdy jos gerbia įstatymą, kurį pažeidžia, ir kenčia jam nusižengusios. “ Šioje vietoje kyla neišvengiamas klausimas – kaip apskritai moralė gali varžyti? Bet kokia moralė būtinai suponuoja objektyvumą, o jei taip nėra, to apskritai neįmanoma vadinti morale. Tokiu atveju galima tiesiog konstatuoti tam tikrų elgesio modelių egzistavimą, tačiau nei vieno iš jų neįmanoma pagrįsti kaip geresnio už kitus. Kitaip tariant, reliatyvizmas neišvengiamai paneigia moralės idėją, nes ji tampa logiškai nereikalinga. Vien tiktai prielaida, jog egzistuoja objektyviai teisinga moralė, įgalina apskritai apie ją mąstyti. O jei yra būtent taip, moralė iš principo negali varžyti, nes, būdama objektyvi, ji suteikia teisingo elgesio gaires, taigi, yra būtent priešingai, – šitaip ji išlaisvina. 

Tačiau vertėtų dar kartą sugrįžti prie L. Jonušio straipsnio. Jame autorius teigia, kad abortų priešininkai neleistinai naudoja emocinį argumentą, kaip antai: „Ar jūs dabar nesidžiaugiate, kad jūsų motina nepasidarė aborto?“ Šį dalyką jis išsprendžia labai paprastai, klausdamas: „Ar tas, kas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, gali būti nusivylęs dėl savo nebūties?“ Iš tiesų būtų sunku sugalvoti didesnį absurdą. Juk paminėto argumento esmė kaip tik ir yra ta, kad bet kuris egzistuojantis žmogus jau yra išvengęs nebūties, o kiekvienas negimęs iš principo neturėjo progos jos išvengti. Dėl to ir taip akivaizdu, kad tie, kurie negavo teisės gimti, jokiu įmanomu būdu negali būti nusivylę, džiaugtis, liūdėti, juoktis, bėgioti ar daryti bet kurį kitą iš milijonų dalykų, į kuriuos turime teisę mes, gyvieji. O L. Jonušio argumentą galima pritaikyti ir kitaip – pavyzdžiui, įvykdžius žmogžudystę pasakyti: bet auka juk nesiskundžia!

Daugeliu atvejų abortų įteisinimo gynimas remiasi primityvia nuostata, kad žmogžudystė nėra toks jau sunkus nusikaltimas, jei jos taikinys yra tas, kuris yra išoriškai nematomas, tas, kuris dalį savo egzistavimo pradžios praleidžia lindėdamas kito asmens kūne ar pan. Argumentai, pasitelkiami siekiant apginti moters „teisę“ į abortą, ne tik neleistinai kišasi į nuo žmogaus nepriklausančią metafizinę plotmę, bet ir iškelia moters „teises“ prieš užsimezgusią gyvybę ne metafiziniu, o būtent socialiniu požiūriu. Kitaip tariant, atvirai teigiama, jog naujos gyvybės egzistavimo faktas savo svarba yra visiškai lygiavertis socialiniams, psichologiniams ir kitokiems aspektams. Jeigu moteris nenori apkalbų dėl nepageidautino nėštumo – ji darosi abortą, jeigu nori siekti karjeros – darosi abortą, jei jaučiasi nepasirengusi motinystei – darosi abortą. Ir šiuo atveju abortų gynėjams atrodo visiškai nesvarbu, jog abortas kaip toks jau savaime yra intervencija į metafiziką, kurios neįmanoma motyvuoti žemesnio rango – socialinėmis, psichologinėmis ar kitokiomis priežastimis. 

Kada apie gyvybę – metafizinės prigimties dalyką – kalbama išimtinai empiriniais terminais, to apskritai neįmanoma vadinti pagrįsta argumentacija. Juk būtent gyvybės metafiziškumas yra nepaneigiamas tikrovės faktas. Žmogus niekada nėra savo gyvybės šeimininkas tuo požiūriu, kad savo būties susikurti jis negali. Jos pradžia nepriklauso jam, nors jam jau egzistuojant ji yra visa, ką jis turi. Žinoma, galima sakyti, kad nepaisant to žmogus vis dėlto gali atimti iš savęs gyvybę, bet tai vis vien nesukuria kontrargumento, mat žmogus gali tik sunaikinti jau egzistuojantį dalyką, tačiau jo sukurti – ne. Būtent tai rodo, kad gyvybės atsiradimą ženklina ypatinga subjekto bejėgystė aukštesnės, nuo jo nepriklausančios valios atžvilgiu. Tai galioja visiems be išimčių žmonėms. Ir būtent tai parodo, jog negalėdamas „išlipti“ iš savo būties, žmogus neturi teisės nulemti kito žmogaus nebūties. Kitaip tariant, kadangi žmogus iš principo negali būti nešališkas būties ir nebūties atžvilgiu, šioje byloje jis negali būti teisėjas. 

Svarbu pabrėžti, kad metafizikos iškėlimas nereiškia aklumo socialinės tikrovės reiškiniams. Tačiau tai, kas buvo apibrėžta kaip metafizinė gyvybės traktuotė, logine prasme subordinuoja bet kokią siauresnę – praktinę, socialinę – žiūrą. Dėl šios priežasties bet kokie argumentai iš pastarosios perspektyvos yra derintini prie ano metafizinio fakto, o ne atvirkščiai. Šitoks visa ko subordinavimas metafizikai, žinia, reikalauja radikalumo moralinių nuostatų praktinio įgyvendinimo atžvilgiu. Juk jei teigiame, kad gyvybė yra aukščiausios metafizinės valios apraiška, vadinasi, bet kokia žemesnė – grynai šiapusinė valia – neturi galios daryti intervencijos į pirmąją. Tačiau klausimas yra sudėtingesnis nei atrodo, nes esama situacijų, kada, tarkime, komplikuotas nėštumas ima kelti pavojų motinos gyvybei. Tokiu atveju susiduriama su itin sunkia padėtimi, nes abi išeitys – gelbėti vaiką arba gelbėti motiną – suponuoja būtent metafizinę motyvaciją. Tokiu atveju aiškaus atsakymo ir negali būti, mat principiniu požiūriu abu pasirinkimai yra lygiaverčiai. Todėl tiek vaiko, tiek moters gelbėjimas tokiu atveju būtų vienodai garbingas. 

Galima suprasti manymą, kad reikalavimas priderinti teisinę sistemą prie metafiziškai orientuotos moralės atrodo komplikuotas ir bene utopinis. Taip yra todėl, kad, kaip diktuoja kasdienė tikrovė, dažnai būtent socialiniai dalykai, o ne moralės normos nulemia žmogaus apsisprendimą. Tačiau tai, kad de facto yra būtent taip, nereiškia, jog tai turi būti įtvirtinama kaip normatyvinis idealas. Juk pati idealo sąvoka nurodo, kad jos turiniu turi tapti pati aukščiausia moralinė nuostata, kuri ir pateisina šios sąvokos reikšmę. Jeigu normų kartelė staiga taptų masiškai nuleidinėjama iki to, „kaip yra iš tiesų“, nebebūtų reikalingas pats teisinis reguliavimas. Jis remiasi būtent tuo, kas yra moralu, objektyviai teisinga, ir bet koks konkretus veiksmas negali paneigti paties objektyvumo standarto, o tik paklusti arba nusižengti jam. Dėl šios priežasties sakyti, kad idealas yra nerealus, nes jo daug kas nesilaiko, paneigia pačią normatyvumo logiką, nes moralės norma ir yra tai, ko reikia siekti, – tai, kaip „turėtų būti“, o ne tai, „kaip yra“. 

Akivaizdu, kad abortas niekada negali tapti žmogaus „pasirinkimo“ realizacija, nes žmogus paprasčiausiai neturi teisės į tokį pasirinkimą. Tai nėra moters teisė, lygiai kaip nėra vyro, senelio, berniuko ar mergaitės teisė. Pasirinkimas niekada nėra svarstytinas atsietai nuo savo turinio, nes kitaip galėtume prabilti apie pasirinkimą vykdyti teroristinį aktą ar pasirinkimą vykdyti holokaustą. Ir jei milijonų žuvusiųjų kūnai daugeliui kelia pasibaisėjimą, nesuskaičiuojama galybė nužudytų embrionų galbūt nedaro didesnio įspūdžio – juk ji mums, pratusiems prie vizualikos, tiesiog nėra tokia efektinga. Lai tik žmonės, vykdantys šį genocidą, nevadina savęs pažangiaisiais.