V. Radžvilas: Ką reiškia principas „Lietuva – lietuviams“?

Autorius: Vytautas Radžvilas Šaltinis: http://alkas.lt/2018/04/10/v-r... 2018-04-10 09:34:12, skaitė 652, komentavo 1

Vytautas Radžvilas 2013m. | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute neseniai vyko diskusija „Ar viešieji intelektualai turi ką pasakyti Lietuvai?“. Skaitytojų dėmesiui – filosofo Vytauto Radžvilo pasisakymas šia aktualia tema.

Karlas Šmitas (Carl Schmitt) buvo visiškai teisus. Klausimai būna dviejų rūšių: klausimai, dėl kurių galimi kompromisai, ir klausimai, kurie turi būti atsakyti vienareikšmiškai, nes yra egzistenciniai.

Tai, kas šiandien vyksta Europoje, yra egzistencinis klausimas. Diskusijos vertas klausimas taip pat vienas: „Kas bus su tauta?“ Apie tai kalbant, reikia visa tai skubiai versti į tikslią politinės filosofijos ir praktikos kalbą.

PIRMAS DALYKAS, KURĮ MUMS REIKIA REABILITUOTI, YRA PRINCIPAS „LIETUVA – LIETUVIAMS“. Jis šokiruoja, bet šokiruoja todėl, kad esame politiškai neraštingoje visuomenėje, be to, jis yra „apaugintas“ milžiniškomis ideologinėmis falsifikacijomis. Pavyzdžiui, siejimas su nacizmu. Kiek mūsų visuomenės narių žino, kad, pavyzdžiui, fiureris, kurio aš nuoširdžiai nemėgstu, nebuvo nacionalistas? Jis buvo ne nacionalistinio, bet rasinio mąstymo šalininkas. SS divizijos buvo internacionalinė kariuomenė. Užmirštama, kad taikiausias laikas Europoje buvo kaip tik nacionalistinio Tautų pavasario laikotarpis: nuo Vienos kongreso iki Pirmojo pasaulinio karo buvo tik pora didesnių „pasistumdymų“.

Kai gąsdinama, koks nacionalizmas baisus, užmirštama, kuri šių laikų valstybė yra daugiausiai kariavusi. Tai Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių niekaip neapkaltinsi nacionalizmu. Kokia buvo kita agresyviausia XX a. valstybė? Sovietų Sąjunga – internacionalinė darbo žmonių tėvynė. Taigi, net jeigu tautinis faktorius kažkiek prisideda prie karų, jis tikrai nėra šiuo požiūriu kažkuo ypatingas.

KĄ REIŠKIA TERMINAS „LIETUVA – LIETUVIAMS“? Jis reiškia, kad moderni valstybė yra tam tikra žmonių organizacijos forma. XIX ar XX a. kiekvienoje teritorijoje – ir Lietuvoje – egzistavo įvairių tautų žmonės. Pagrindinė problema buvo, kaip iš jų padaryti politinę bendriją. Kitaip sakant, kilo tuos žmones cementuojančių „klijų“ klausimas. Šių „klijų“ pagrindas arba „ingredientai“ yra tai, kas vadinama kultūrinėmis charakteristikomis. Lietuvos valstybė atsirado tada, kai atsirado žmonės, kurie pasakė, kad tos kultūrinės charakteristikos, kurias, štai, naivuoliai apibendrintai vadina „tauta“, ir bus cementuojantys klijai. Kodėl tai buvo esminga?

Šiandien minint atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejų oficiali valstybinė šimtmečio minėjimo komisija sako, kad Lietuvą kūrė įvairių tautų žmonės. Teisingai pastebėjo. Bet kalbant apie valstybės steigimą, 1918 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje nebuvo nė vienos tautinės bendrijos, kuri būtų kaip tokia palaikiusi Lietuvos valstybės idėją. Šalia šios idėjos buvo tik du variantai: Juzefo Pilsudskio arba Vinco Mickevičiaus-Kapsuko. Jokio kito.

KODĖL PRINCIPAS „LIETUVA – LIETUVIAMS“ TOKS AKTUALUS ir kodėl ES nutiko tai, kas nutiko? ES byra todėl, kad griaunamas šis politinės organizacijos principas. Užuot ėjusi ES tėvo Roberto Šumano (Robert Schuman) keliu, ES iš esmės pamėgino vėl „prasukti“ sovietinį modelį: tautų klausimą išspręsti per federaciją ir tai, kas sovietiniais laikais vadinta tautine niveliacija. Išėjo Europos Sąjunga. „Lietuva – lietuviams“ klausimas yra lemtingai svarbus, nes vis klausiama, argi mums nepriklauso Lietuva. Šiuo metu – ne. Iliuzija, kad Lietuva mums priklauso, yra tokia pati kaip iki 1918 metų. Sutinku, kad šiandien lietuviai fiziškai sudaro daugumą, bet kraštas priklauso tam ir tada, kas ir kai politiškai sprendžia jo likimą.

Nors ne visais aspektais jais žaviuosi, lenkai ir vengrai šiandien puolami todėl, kad prisiminė esantys tauta ir apmokestino užsienio korporacijas ir bankus. Kiek Lietuvoje veikiantys užsienio bankai sumoka į Lietuvos valstybės biudžetą? Sąlyginai nieko, nors vien „Swedbank“ surenka 150 mln. eurų.

Taigi už karšto nacionalizmo smerkimo slypi labai pragmatiškas interesas. Niekas nesmerkiama ir nepuolama be priežasties. Tie, kurie tai daro, nori, kad ir toliau liktume nesusiorganizavę, nes neoliberaliajam modeliui reikalinga, kad šioje teritorijoje gyventų politiškai neorganizuota padrikų individų minia. Solidarumas yra svarbi moralinė kategorija, bet įgyja realią galią tik tada, kai yra transformuojamas į politinės organizacijos principą. Kitaip tariant, kai Lietuvoje bus valdžia, kuri pasakys „Čia yra tauta ir nesielgsite su jais kaip su kokiais aborigenais – malonėkite mokėti mokesčius“, tada bus tikras solidarumo gynimas. Ne individualus, bet politinis.

Principas „Lietuva – lietuviams“ yra labai svarbus. Šie žmonės yra atskaitos taškas, kuris fiksuoja politinį įsipareigojimą. Pasakymas, kad jie yra steigianti tauta ir ją turime išsaugoti, užkerta kelią pagrindiniam ėjimui, kuris dabar buvo mėginamas įvykdyti Europoje. Pasakius, kad Lietuva – ne lietuviams, o „Lietuva – visiems“, grįžtama į sovietinį modelį. Tą akimirką vietoje tautos, kuri ateina iš istorijos gelmių ir siekia išlikti, atsiranda faktiškai atsitiktinai besirandantys gyventojai – darbo jėga, kurią neproblemiška pakeisti pigesne. Kai kas Lietuvoje to labai norėtų. Kitaip tariant, šio principo atsisakymas reiškia, kad mes paverčiami klajojančiais darbiniais gyvuliais. Rinkos požiūriu tai yra fantastiškas laimėjimas.

Bet ar mums verta tai daryti? Ne. Nors aš manau, kad principui „Lietuva – lietuviams“ galima rasti subtilesnę formuluotę, jeigu sutiksime, kad jis yra absoliutus blogis, išsižadėsime valstybę įsteigusio principo. Tada ryšys tarp teritorijos, tautos ir valstybės lieka atsaistytas. O jeigu tie dalykai atsaistomi, tada Lietuvos valstybės teritorija tampa migruojančios darbo jėgos tranzitiniu punktu. Lietuvos gyventojai tada tampa per šį tranzitinį punktą keliaujančiais bet kuo. O tai, kas vadinama Lietuvos valdžia, yra šito darbo jėgos paskirstymo punkto administratoriai. Tada pačią Lietuvą galima pavadinti globalia, o tai reiškia vartotojišką požiūrį. Gali sau sakyti: „Ispanija – fainas kraštas, daug saulės, man irgi patiktų.“ Dingsta įsipareigojimas ir keliauji, kur tau patinka.

Dabar yra lemiamas politinis momentas. Apie 1988 m. rugsėjį vis kalbu, nes tai yra visos Europos tendencija. Ji yra nesustabdoma. Kaip iki 1988 m. kai kas darbavosi anam modeliui, dabar darbuojasi šitam. Aišku, ne visai smagu, kai šie modeliai žlunga. Bet manau, kad geriau tai pasakyti. Vienas iš didžiųjų Sąjūdžio laimėjimų buvo tas, kad nors buvo kolaborantai ir patriotai, laiku įvardinti dalykai sudarė galimybę susitarti ir susišnekėti žmoniškai. Sakyčiau, gal per švelniai. Nes kai kas tęsia ankstesnį darbą.

Pasiekėme šį tašką, todėl ši diskusija turėtų būti paskata pradėti rimčiau kalbėtis, prisimenant, kad lietuviai esame per maži ir per daug pyktis neverta. Pirmas žingsnis teisinga linkme būtų nutraukti šį komunistinius laikus primenantį tvaiką, skelbiantį, kad nacionalizmas yra neapykanta kitoms tautoms. Reikia aiškiai priimti, kad nacionalizmas yra politinės organizacijos principas, kuriam kol kas nėra pakaitalo. ES yra globalaus ekonominio valdymo sistema, todėl ji nepajėgia įsteigti politinės formos. Ji neturi „klijų“, kuriuos turi tautos. Todėl vyksta desperatiškos pastangos (kaip sovietmečiu) kažkaip tautas permalti tikintis, kad sumaišius tie „klijai“ atsiras. Bet sovietų eksperimentas parodė, kad kai mus mėgina permalti, randasi „bereikalingų ekscesų“. Mūsų atžvilgiu kartojamos tos pačios klaidos.

Vito Tomkaus trigrašis:

Man tokios diskusijos, kaip antai: „Kam turi priklausyti Lietuva?“ arba „Iš kokių elementų turi susidėti šeima?“, primena globalistų mums pametėtą „kaulą“, kad turėtume ką iš nevilties pagraužti.  Jaučiuosi kaip protiškai atsilikusiųjų klube, kur mokomąsi elementarių pasaulio pažinimo dalykų, kurie suvokiami net darželinukams: „Šeima yra mama ir tetė plius broliai ir seserys“, „Lietuva turi priklausyti lietuviams, Rusija – rusams, Vokietija – vokiečiams…“ O tose šalyse gali gyventi visi, kas gerbia vietos papročius ir tradicijas, ir jokiu būdu mums negali savo amerikietiškos „demokratijos“  ar rusiškos autokratijos iš svetur primesti. Nes tai yra tik mūsų, Lietuvos piliečių, turinčių teisę balsuoti, prerogatyva.

Lygiai taip pat, niekas iš svetimų neturi teisės be tėvų sutikimo jų vaikų perrenginėti – berniukų mergaitėmis ir atvirkščiai. Juo labiau ne savo vaikų klausinėti – ar nenori savo nuožiūra pasirinkti bei nusistatyti sau lyties? O visi liūdnai pagarsėjusio Sorošo išperėti mokiniai, „auklėtojai“ ir „mokytojai“, nebegalintys išgyventi be patyčių iš vaikų, lai juos eksperimentinių laboratorijų kolbose sau pasigamina, užsiaugina  ir ramiai sau užsiiminėja pedofilija, nekrofilija ar net zoofilija. Kiekvienas pagal savo sugedimo laipsnį ir skonį. Iki absoliutaus degradavimo ir „nusiglobalizavimo“. Šiuo klausimu nebematau prasmės diskutuoti. Taškas.