Gaila, kad šito nepaaiškino vaikystėje
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/gaila-k... 2018-03-30 13:42:13, skaitė 691, komentavo 2
Iš vaikystės į suaugusį gyvenimo atsitempiau labai daug gėdos. Toksiškos ir nuodingos. „Gėda tau! Tu blogas!“ Šito vaikystėje turėjau labai daug. Pavyzdžiui, kai tėvas sakydavo su atitinkančiomis intonacijomis: „Kaip tau ne gėda?“ Ar kai mokytojas rėždavo, 8 metų vaikui, stovinčiam priešais klasę: „Tavo vietoje kiaurai žemę iš gėdos prasmegčiau!“
Visos šios frazės, išvertus iš suaugusių į vaikų kalbą reiškia viena: tu blogas. Ir vaikas supranta: aš blogas, aš jums netinku. Ir ne šiaip jums netinku, aš netinku apskritai šiam pasauliui.
Tokioje gėdoje labai daug vienatvės, ji praktiškai nepakeliama. Būsena kelia tik vieną norą – išnykti, pasislėpti, prasmegti, tartum pasaulis į tave žvelgtų tūkstančiais akių ir tūkstančiai galvų ritmingai linguotų gėdindamos ir smerkdamos.
Netgi kai žmogus užauga, jis atsineša į brandų gyvenimą tą gėdinamą savo vidinį vaiką. Ir gėdinančius tėvus, jų paveikslas įsigėrė į kraują, dabar jau grasindamas pirštu ir gėdindamas iš vidaus. Aplinkinis pasaulis atrodo priešiškas. Su gėda susidurti nepakeliama, paprasčiau pasislėpti, nieko nedaryti, juk bet kokia rizika kelia gėdos baimę.
Terapijoje išpainioti toksiškos gėdos kamuolį nėra paprasta, juk tam reikia surasti gėdinančią figūrą, o ji ištirpusi žmoguje, įsigėrė į ląsteles, į pačią žmogaus pasaulėjautą.
Iš kur gi visa tai imasi?
Šaknys, be abejo – ankstyvoje vaikystėje. Gėda reikalinga tėvų pasitenkinimui ir džiaugsmui, kad patys nejaustų gėdos, tėvai permeta šią naštą vaikams. Bėgdama nuo nemalonių minčių „Mano vaikas siaubingai elgiasi, vadinasi, aš bloga mama“, motina šaukia: „Kaip tau ne gėda?“
Gėdoje slypi ir tėvų poreikiai „Ant tėčio pykti negalima!“, o tai – piktnaudžiavimas valdžia, kurią turi tėvai vaikų atžvilgiu. Juk transliuojamas labai aiškus signalas: „Tu visiškai nesvarbus, svarbus tik aš. Tu niekas, tavęs nėra“. Tik, štai, kai kontakte nėra kažkurios kontaktuojančios pusės, tai nėra ir paties kontakto. Yra tik Tėvai ir jų išpūsti Ego, kurio dalimi klaidingai laikomas ir pats vaikas.
Egzistuoja, žinoma, ir sveika socialinė gėda, kuri labai svarbi išgyvenimui sociume, kai vaikas įsisavina elgesio taisykles.
Sveikas gėda – puiki reguliatorė, kurios tikslas nubrėžti ribas. Realybė, saugumo jausmas ir konkrečios leistinumo ribos labai svarbi to paties bazinio saugumo jausmo dalis.
Tėvai – pagrindiniai išorinio pasaulio atstovai, o iš kur paimti ramybės, kai pasaulis toks beprotiškas?
Gaila, kad man to nepaaiškino vaikystėje. Ir džiaugiuosi, kad remdamasi tuo auklėju savus vaikus.