Baigti su kairiuoju putinizmu!

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2018-03-21 19:17:45, skaitė 930, komentavo 4

„Kairysis putinizmas“ – viena nemaloniausių šiuolaikinio kairiojo judėjimo problemų. Klaidingas įsitikinimas kažkokiais buržuazinio prezidento patriotiniais jausmais, į „valstybės klestėjimą“ nukreipta jo veikla, deja, dažnai, randa palankią terpę kairiajame flange, iki galo nesuvokusiame, kad per praėjusius 18-ą V. Putino metų išaugusi bei sustiprėjusi valstybė ir TSRS, kurios patriotais pastarieji priprato būti, yra du skirtingi dalykai. Esant buržuazijos diktatūrai vienintelis galimas patriotizmas – tai klasinis, proletarinis patriotizmas. Ir iš jo pozicijų pastarųjų 27-erių metų Putino veiklą tegalėtume įvardyti kaip nusikalstamą. Pažvelkime detaliau.

Politikon Putinas atėjo 1991-aisiais metais, užėmęs tuomečio Leningrado mero, Anatolijaus Sobčiako, pavaduotojo ryšiams postą. Sobčiakas – šalies istorijoje žymus veikėjas. Tai liberalas, aktyvus kovotojas prieš tarybinę valdžią, už privatizaciją, o tiksliau, už liaudies nuosavybės išgrobstymą ir perėjimą prie kapitalistinės rinkos pasisakiusios, liūdnai pagarsėjusios TSRS Aukščiausios Tarybos „tarpregioninės grupės“ narys. Kaip matome, tuomet „tarybinis patriotizmas“ putinui netrukdė dirbti vadovaujant tokiam žmogui bei dalyvauti jo vykdytuose nusikaltimuose. Dar daugiau – ir dabar, po daugelio metų, Putinas jį vadina savo „mokytoju“.

Toliau – dar gražiau. 1996-aisiais, eiliniuose rinkimuose pastarojo neišrinkus Šiaurinės sostinės meru (iš labai jau didelės leningradiečių „meilės“ Sobčiakui...), Putinas atsirado B. Jelcino administracijoje. Nuo 1998-ųjų iki 1999-ųjų Putinas ėjo FSB direktoriaus, saugumo tarybos bei ministro pirmininko pareigas. „Tarybinis patriotas“ aktyviai dirbo antiliaudinio režimo struktūrose, užtikrino jo stabilumą, gynė prezidentui artimų vagių klanų interesus ir dėl to nei kiek nepergyveno. 2000-aisiais užsitikrinęs sau į antrojo Čečėnijos karo pragarą numestų karių palaikymą, Putinas aštuoniolikai metų, neminint santykinės 2008-2012 metų pertraukos, atsikraustė į Kremlių. Kokie gi buvo jo tolimesni veiksmai? Galbūt tada pasireiškė giliai paslėpta jo, kaip „tarybinio patrioto“, dvasia?

Kaip tik ne... Pirmuoju savo įsaku prezidentas Putinas apdalina buvusį prezidentą Jelciną privilegijomis, suteikia jam tokią didžiulę pensiją, kokios negaudavo ir negauna net Tarybų Sąjungos Didvyriai. Turint omeny, jog prieš metus Valstybės Dūma pripažino Jelciną penkiais punktais kaltu dėl Rusijos gyventojų genocido! Gal ir pasirodys keista, bet nagrinėjant tolesnius Putino, kaip prezidento, veiksmus, lengvai įsitikinsime, kaip viskas čia logiška. Susipažinęs su banditinę privatizaciją nagrinėjusios komisijos darbo išvadomis, prezidentas nerado priežasčių joms persvarstyti, bet atvirai pripažino masinius įstatymo pažeidimus. Praktiškai iš karto ir ryžtingai buvo peržiūrėti kiti sprendimai.

Pirmu reikalu įvesta „plokščia“ mokesčių sistema, užkrovusi skurdaus valstybės biudžeto papildymą ant pažeidžiamiausių visuomenės narių pečių. Tokia gėdinga praktika, kuomet lygius mokesčius moka ubagas ir multimilijardierius, išlieka ir dabar. Bet kokios pastangos įvesti progresyvinius mokesčius blokuojamos tvirtai buržuazinį Rusijos parlamentą okupavusios „prezidento kariaunos“. Tačiau ir tai dar ne viskas. 2001-aisiais metais Valstybės Dūma priima, o prezidentas Putinas pasirašo dar stipriau paprastų dirbančiųjų teises suvaržantį Darbo kodeksą.

Iš darbo teisės išimti praktiškai visi viršvalandžių apribojimai, o buržujui-darbdaviui suteikiama teisė asmenine nuožiūra masiškai atleidinėti darbuotojus. Profsąjungos nebeturi jokių galimybių atstovauti atleidžiamųjų interesams. Leidžiama šlykšti bei niekšinga terminuotų sutarčių praktika, įgalinanti darbdavį visai nevykdyti socialinių prievolių darbuotojo atžvilgiu. Leidžiama ir jį atvirai terorizuoti, grasinant išmetimu iš darbo. Paskaitykite šias eilutes ir atminkite: kuomet tik šalikelėje matote prie vairo užmigusio vairuotojo apverstą sunkvežimį ir žuvusius žmones – jūs regite paminklą Darbo kodeksui ir prezidentui Putinui. Kuomet girdite apie masinį vienos ar kitos įmonės darbuotojų atleidimą – tai irgi paminklas Putino prezidentavimui. Kuomet jus atsisako pilnai apiforminti darbe, bet siūlo apsiforminti mėnesiui su galimybe pratęsti sutartį – dėkokite savo herojui!

Vardinti paskesnius Putino veiksmus galėtume ilgai. Jų tarpe būtų ir įstatymas apie privačią žemės nuosavybę, ir vėlesniu jos išplėtimu dirbamos žemės sąskaita. Šio įstatymo pasėkoje prarasta daugybė hektarų dirbamos žemės, buvo privatizuotos upių, ežerų, tvenkinių pakrantės. Tai ir ydingas, senolius be nuolaidų palikęs FZ-122 ir perėjimas prie rinkos kainų komunalinėms paslaugoms, ir mokamų medicinos paslaugų įstatymai, ir švietimo sistemos sukomercinimas, ir iš dirbančiųjų atimti pilnai apmokami biuleteniai bei priemokos už kenksmingas darbo sąlygas.

Nurėžta dar labai daug ko. Net nekalbu apie 90-ųjų reiškiniu kažkodėl laikomą nelemtąją privatizaciją, besitęsusią visu Putino prezidentavimo metu. Juo numarintų įmonių skaičius beveik viršija Jelcino prezidentavimo metu likviduotas įmones. Mano gyvenamame Novočerkasko mieste absoliuti dauguma įmonių galutinai subankrutavo ir užsidarė ne 90-aisiais, o būtent „sočiaisiais“ 2000-aisiais metais. Tuo tarpu atskiros įmonės, antai Novočerkasko sintetinių produktų gamykla, išgyveno pilną grobstymo ir merdėjimo ciklą nuo 2000-ųjų vidurio iki 2010-ųjų metų. Tuo pačiu pastaroji gamykla 2006-aisiais buvo privatizuota. Atskiri reiktų paminėti anksčiau Tarybos Sąjungos pasididžiavimu buvusio Vieningos energetinės sistemos sugriovimą ir išgrobstymą. Šių veiksmų pasėkoje liaudies sąskaita pralobo šimtai padugnių ir niekšų, o jų tarifų politikos įkaitais virto paprasti žmonės.

Galime tvirtai teigti, kad, žvelgiant iš klasinių pozicijų, aukščiau minėtieji Putino veiksmai jį parodo esant aršiu, principingu ir žiauriu vienos klasės, būtent buržuazijos, reikalų gynėju. Visi jo veiksmai, vykdomi nuo 2000-ųjų iki pat šiandienos (tame tarpe ir nelemtasis „Krymas mūsų“), buvo diktuojami išimtinai buržujų rato. Dirbančiųjų atžvilgiu buvo vykdoma sisteminga politika – jų ekonominių ir pilietinių teisių varžymas bei atiminėjimas.

Taigi, apie kokius dar kompromisus gali būti kalbama? Apie kokį patriotizmą? Apie kokį užsienio politikos, kurią taip mėgsta linksniuoti visiems žinodamas Genadijus Ziuganovas, rėmimą? Ar jūs, draugai komunistai, nepamiršote, kad vienintelė mūsų ideologijos paskirtis – kova už darbininkų klasės išvadavimą?! Mes neturime jokios teisės, tam kenkiant mūsų interesams, susilieti su buržuazijos diktatūra. Net jei ji savo imperialistiniame svaigulyje prie Rusijos prijungtų ne kokį mažą pusiasalį, bet ir pusę pasaulio. Nuo „tautų kalėjime“ įkalintų kalinių niekam, išskyrus naujuosius „gyvenimo šeimininkus“, geriau nebus. Niekas neišloš!

Kai dėl vidaus reikalų, tai mums dažnai kalbama apie „neoliberalų“ atėjimo į valdžią grėsmę, apie „oranžinę revoliuciją“, apie „Maidaną“ Bet iš kur, sakykite man, mūsų šaly galėtų atsirasti „neoliberalai“, kuomet valdžioje vis sėdi seno kirpimo liberalai? Jei kalba eina apie neskaitlingą, bet perdėtai masinės informacijos priemonėse tiražuojamą grupę kartas nuo karto liaudy nepopuliarias pretenzijas kartojančių buvusių Jelcino valdininkų, kurių visa paskirtis – aibėje televizijos laidų būti „plakamais“ Putino „patriotų“, tai jokios rimtos priešpriešos ir kovos dėl valdžios nematyti. Pirmiausia todėl, kad tikrai pavojingai opozicijai niekas neleistų naudotis valstybiniais televizijos kanalais bei laikraščiais, juolab turėti nuosavus kanalus, kaip antai „Lietuvis“ ar „Maskvos aidas“. Atsakykite patys sau. Ar dažnai etery matote kairiųjų partijų bei judėjimų lyderius, išskyrus, aišku, režimo saugotoja tapusią Rusijos Federacijos Komunistų Partiją?

Aukščiau aprašyta isterika ir žmonių bauginimas turi tik vieną tikslą – paslėpti tikrąjį nusikaltimų mąstą, nukreipti liaudies dėmesį į išgalvotas grėsmes, kad šie negalvotų apie realią padėtį šalyje. Todėl negali būti jokių kompromisų su dirbančiųjų smaugikais, su valdančiuoju režimu.

Visiems komunistams, visiems sąžiningiems kairiųjų pažiūrų piliečiams reikia kartą ir amžiams suprasti: dabartinis režimas vertas negailestingos kritikos. Nereikia veltui nuolat kartoti citatos „didžiausia geopolitinė katastrofa“, nors ir kaip ji glostytų mūsų ausis – tai tik tuščias „nacionalinio lyderio“ švaistymasis žodžiais jo vykdomų nusikaltimų fone.

Tie žodžiai neverti nė sudilusio grašio. Liaudy tai vadinama „krokodilo ašaromis“. Jei ponas Putinas dėl TSRS iširimo ir Tarybų valdžios žlugimo tikrai apgailestautų, tai ir elgtųsi visai kitaip. Realūs gi jo veiksmai, nuo 1991-ųjų iki pat šių dienų, leidžia užtikrintai kalbėti apie jį, kaip pikčiausią priešą. Todėl reikia kartą ir visiems laikams užbaigti su kairiuoju putinizmu.

Kaip kad streiklaužiai, taip ir jis retina mūsų gretas, į daugelio žmonių protus nešdamas sumaištį ir beprasmes viltis, varžo mūsų jėgas, tuo būdu prailgindamas niekšišką, šlykščią ir bailią diktatūrą.

Šaltinis: Марксисты-ленинцы г. Новочеркасска