Ko laukti Pribaltikai iš Putino ketvirtos kadencijos ?

Autorius: Aleksandras Nosovičius Šaltinis: https://www.rubaltic.ru... 2018-03-19 17:36:05, skaitė 1455, komentavo 5

Vladimiras Putinas ketvirtą kartą buvo išrinktas Rusijos prezidentu. Įtikinama dabartinio prezidento pergalė pirmajame ture prezidento rinkimuose yra Rusijos visuomenės mandatas dabartiniam užsienio politikos tęstinumui. Todėl Rusijos požiūris politiką Pabaltijo atžvilgiu nesikeis: Lietuva, Latvija ir Estija bus ignoruojamos politiniu lygyje, atsisakant ekonominių ryšių su Baltijos šalimis. Maskvos politika gali būti pakeista tik tada, jei JAV nuspręs sužaisti "pribaltiška korta" ir panaudos savo vasalines Baltijos valstybes Rusijai provokuoti.

Per Vladimiro Putino valdymo metus Pabaltijys iš prioritetinės Rusijos užsienio politikos krypties virto į periferinę o po to dingo visiškai iš radarų. Pirmojoje Rusijos Federacijos užsienio politikos koncepcijoje nepriklausomoms Baltijos valstybėms buvo suteiktas tokia pat vieta skaičius kaip ir JAV. Per paskutines dvi 2013 m. ir 2016 m. koncepcijose santykiai su Estija, Latvija ir Lietuva nėra paminėtos iš vis.

Šis pabrėžtinas ignoravimas nereiškia, kad Rusijos vyriausybė neturėjo jokios politikos Baltijos šalių atžvilgiu.

Rusijos pabaltiška politika Putinui atėjus į valdžia buvo palaipsniui mažinami iki visiško santykių atsisakymo su Baltijos šalimis, investuojant į savo Baltijos jūros regionus, atsikratyti visiškai poreikio bendrauti su Vilnium, Ryga ir Talinu ir Rusijos pinigais remti priešiškas sau valstybes.

Todėl nuo 2000-ųjų pradžios Rusija statė savo uostus prie Baltijos jūros, kurie leido įveikti Baltijos šalių uostų tranzito monopolį. Statant Ust Lugos, Primorsko ir kitus uostus, Baltijos šalių elgesys vis labiau įtikino, kad Rusijos vyriausybė pasirinko teisingą kursą.

Antirusiška politika (rusai puola) Lietuvos, Latvijos ir Estijos rodoma NATO ir ES, Maskvos dialogo su vakarais blokavimas , istorinės pretenzijos, "karas su paminklais", šnipinėjimo ir paranoja manijos vidaus politikoje, "juodieji sąrašai" ir deportuotacija, vieši Rusijos ir jos prezidento įžeidinėjimai iš pirmųjų Pabaltijo asmenų - kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo mažiau liko noro bendrauti su Baltijos kaimynais.

Šiai dienai situacija pasiekė konceptualų atsisakymą paminėti Baltijos valstybes užsienio politikos dokumentuose ir tiesiogiai iškelto uždavinio sumažinti Rusijos tranzitą per Baltijos šalis iki nulio.

Šios tendencijos lems Rusijos požiūrį į Baltijos valstybes ir per ateinančius šešerius metus, ketvirtą prezidento Vladimiro Putino kadenciją.

Rusija ignoruos Lietuvą, Latviją ir Estiją politiniame lygmenyje ir tuo pačiu metu atimtims šioms šalims bet kokią ekonominę naudą iš kaimynystės su juo.

Iki 2020 m. visi Rusijos kroviniai turi būti perorientuoti į savus uostus. Tai yra valstybinė užduotis, apie kurią Vladimiras Putinas ir jo atstovai ne kartą kalbėjo: iki kito dešimtmečio nė vienas Rusijos krovinys neturi praeiti per Lietuvą, Latviją ar Estiją.

Be to kaip papildymas tam yra Baltarusijos tranzito išvedimas iš Pabaltijo šalių. 2017 m. rugpjūčio mėn. Vladimiro Putino iškėlė užduotį susitarti su Minsku dėl Baltarusijos naftos produktų iš Rusijos naftos transportavimo per Rusijos uostus ir geležinkelius. Tų pačių metų gruodžio mėnesį buvo eksportuoti pirmieji 72 tūkst. tonų Baltarusijos naftos produktų, apeinant Baltijos šalis - per Rusiją. 2018 m. naftos produktų , pagamintų Baltarusijos naftos perdirbimo įmonėse per Rusijos uostus prie Baltijos jūros, tranzitas turi pasiekti milijoną tonų.

Tačiau Baltarusijos naftos tranzito perorientavimas yra tik vienas didelio proceso etapas.

Eurazijos integracijos logika ir Baltijos egzistavimo kaip "buferinės zonos", skiriančios Rusiją nuo Vakarų Europos logika, veda į tai, kad Baltijos šalys anksčiau ar vėliau praras visą tranzitą iš EAEB šalių ir negaus Kinijos tranzito iš projekto "Didysis Šilko kelias".

Tai ir bus vienas iš Rusijos tikslų Pabaltijo politikoje. Kitas jau įgyvendintas tikslas yra infrastruktūros atsiejimas nuo Pabaltijo. Dėl to yra statoma Astravo AE Baltarusijoje, paleistos dvi šiluminės elektrinės Kaliningrado srityje, o dar dvi bus paleistos artimiausiu metu, kuriamas susisiekimas su Kaliningradu jūra ir oru.

Kaip ir atveju su uostais, tai daroma siekiant minimizuoti kontaktus su Baltijos šalimis ir Rusijos priklausomybę nuo jų. Dėka Kaliningrado ŠE Rusija negali nerimauti dėl Kaliningrado aprūpinimo elektros energija, kad Lietuva išeis iš BRELL elektros žiedo. Be to, ji dabar ir pati gali atsikabinti nuo BRELL, nelaukdama, kol Estija, Latvija ir Lietuva jį paliks.

Rusijos veiksmai nereiškia, kad Baltijos šalys jos visai nedomina. Pastaraisiais metais vakarų šalys privertė ją užsiimti šiuo regionu, pradėdamos pagreitintą Baltijos valstybių miltarizaciją ir NATO karinės infrastruktūros diegimą prie Rusijos sienų.

Vienok Pabaltijo karinė-politinė reikšmė Rusijai yra Maskvos santykių klausimas ne su Pabaltijo regionu, o su Amerika.

Kariniu-strateginiu požiūriu Vilniaus, Rygos ir Talino subjektyvumo nėra visiškai. Baltijos šalys nėra žaidėjos tarptautinėje arenoje. Jos nežaidžia. Žaidžia jomis.

1990-ųjų pradžioje JAV, pasinaudodama Rusijos silpnumu, padarė spaudimą svertą Maskvai iš atgavusiu nepriklausomybę Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Nuo tada "pabaltiška korta" visada guli "Dėdės Semo" rankovėje. Esant dabartiniam "naujojo šalto karo" sąlygoms su Rusija, amerikiečiai bet kada gali šią kortą ištraukti. Dislokuoti branduolinius ginklus Baltijos šalyse arba paskatinti vieną iš Baltijos šalių išprovokuoti Rusiją.

Pabaltijys reikalingas JAV kaip mainoma moneta Amerikos ir Rusijos santykiuose, todėl amerikiečiai nuolat didina jos reikšmę Maskvai, siusdama prie Rusijos sienų visus naujus ginklus,  kad naudingai iškeisti Lietuvą, Latviją ir Estiją į Rusijos nuolaidas daug svarbesniuose Amerikai srityse.

Tai paaiškina paradoksalią iš pirmo žvilgsnio situaciją: vis labiau svarbiu darantis Maskvai Pabaltijo regionu, Kremlius atmeta politinį dialogą su Baltijos šalimis ir pabrėžtinai ignoruoja jas. Kalbėtis reikia su lėlininku, o ne su lėlėmis.

Baltijos valstybės, į kurias NATO sąjungininkai dabar pumpuoja ginklus, neišvengiamai taps viena iš Amerikos ir Rusijos "sandorio" formulės sudedamaja dalimi. Jų militarizavimas yra tokio būsimo "sandorio" statymų didinimas.

Šis didėjimas gali virsti į tiesioginį karinį konfliktą Baltijos jūros regione.

Amerikiečiams toks susidūrimas nėra baisus: Amerika yra už okeano. Net pelninga: karinis konfliktas Europoje, kas jį bepaskatino, dar labiau atskirs Senąjį pasaulį ir Rusiją.

Vienas iš svarbiausių Rusijos gynybos politikos uždavinių buvo pasiekti, kad antirusiška provokacija Baltijos šalyse kariniu atžvilgiu nebūtų baisi ir Rusijai. Iki dabartinio prezidento Vladimiro Putino kadencijos pabaigos šią užduotį pavyko įvykdyti: Rusijos Vakarų karinė apygarda sustiprinta, "Iskander" Kaliningrado srityje ir naujausi pavyzdžiai branduolinių ginklų, pateikti per paskutinį Putino pranešimą Federacinėsje Asamblėjoje, daro Rusija nepažeidžiama.

Todėl Baltijos šalys bus pagrindinės karinio konflikto Pabaltijo regione aukos. Prieš duodant sutikimą provokacijai prieš Rusiją, Baltijos šalių lyderiai turėjo galvoti apie tai. Bet jie negali laisvai pasirinkti savo šalių likimo: jiems bus liepta šokti pro langą - jie ir šoks.