Kaip tapti Skandinavija, vadovas Baltijos šalims

Autorius: Aleksandras Nosovič Šaltinis: https://www.rubaltic.ru... 2018-03-05 22:22:10, skaitė 1509, komentavo 1

Šiaurinis identitetas - Baltijos šalių politikų idėja fix, kurie laiko, kad jų šalys yra Skandinavijos dalis. Tuo pačiu metu jų vykdoma politika neturi nieko bendra su Švedijos, Danijos ir Norvegijos patirtimi. Baltijos šalys gal ir galėtu būti pripažintos Skandinavijos dalimi, bet tam Estijai, Latvijai ir Lietuvai reiktu pasikeisti neatpažįstamai.

1. pragyvenimo lygis

Eurostato duomenimis 2016 m, vidutinis darbo užmokestis Švedijoje sudarė 2 268 eurų, Suomijoje - 2321 eurų, Norvegijoje - 3527 €, Danija - 3313 eurų. Tai yra 5-7 kartus didesnis nei vidutinis darbo užmokestis Baltijos šalyse. Atlyginimai Latvijoje ir Lietuvoje yra antri po bulgarų ir rumunų, kalbant apie mažiausius atlyginimus Europos Sąjungoje. Priešingai, atlyginimai Skandinavijos šalyse yra vieni didžiausių ES. Su tokiu gyvenimo lygio atotrūkiu, manyti esant dalimi Skandinavijos yra juokinga. Tačiau jos nori savo pragyvenimo lygius, atlyginimus ir BVP vienam gyventojui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje lyginti ne su Danija ir Norvegija, bet su buvusios tarybinėmis respublikos. Taigi jos patys įrodo, kad Baltijos valstybės nėra Skandinavija, o potarybinė erdvė. Jei jos nori būti skandinaviškomis, tada ir atlyginimai turi būti skandinaviški.

2. Ekonomika

Skandinavijos šalys - vienos iš galingiausių ekonomikų Europoje. Pagal savo šalių ūkio struktūrą realaus sektoriaus dalis yra didelė, įskaitant pramonę ir transportą. Pavyzdžiui, daugiau nei 80% Švedijos eksporto yra pramoninės prekės. Švedijos prekės ženklai: "Volvo", "Ikea", "Electrolux" - yra žinomi visame pasaulyje. Visos Skandinavijos šalys, turinčios prieigą prie jūros, teikia pirmenybę uostams, jūrų prekybai, žvejybos laivynui. Visos jos, išskyrus Norvegiją, nepriklausančią ES, yra Europos Sąjungos donorės. Baltijos šalys nuo 1990 naikino paveldėtą iš Tarybų Sąjungos, stambią pramonę, paleido į metalo laužą savo žvejybos laivyną, o dabar damušinėja tranzito šaką, ir sėdi ant subsidijų iš jevrosojūzo fondų. Rezultate, Skandinavijos šalys - vienos iš turtingiausių, Baltijos šalys - vienos skurdžiausių Europoje. Jei pastarosios nori būti laikomos pirmosiomis, tai Estijos, Latvijos ir Lietuvos darbas - reindustrializuoti ekonomiką, gelbėti tranzitą ir išnaudoti savo ekonominę - geografinę padėtį.

3. "Švediškas socializmas"

Skandinavijos šalys yra laikomos pasaulio socialinės valstybės standartu. Šio modelio pagrindas, dideli mokesčiai (iki pusės ar daugiau mėnesinių pajamų), solidarumo visuomenėje ideologija, bendruomenės prioritetas prieš individą, rekordinės išlaidos valstybiniam išsilavinimui ir sveikatos apsaugai, plati socialinės apsaugos sistema, rekordinės socialinės išmokos (stipendijų programas, pensijos, nedarbo ir pašalpos vaiko priežiūrai), tvirtos profesinės sąjungos. Baltijos šalyse viskas kas aukščiau išvardinta paprastai vadinama "savok", ir žiūrima į tai su arogantiška panieka, kaip į "okupacijos palikimą". Lietuva, Latvija ir Estija po 1991 m. pasirinko ne "švedišką socializmą", o "laukinį kapitalizmą" ir vystymasį pagal liberalinės rinkos modelį. Vietoj solidarumo ideologijos šiose šalyse "kiekvienas už save" principas, socialinės išmokos - pačios mažiausios Europoje, o skurdo lygis, socialinė atskirtis ir nelygybė netelpa į jokius rėmus. Nėra nieko bendro su Skandinavijos modeliu. O juk "Sajudžio" ir "Liaudies frontų" laikais jų lyderiai pažadėjo lietuviams, latviams ir estams, kad nepriklausomose šalyse jie gyvens kaip švedai, danai ir suomiai. Vėlgi, jie vadino Baltijos respublikas "šiaurės šalimis" ir įžiūrėjo jose Skandinaviją. Tačiau su visa savo realia politika jie pavertė Baltijos valstybes ne į Skandinaviją, o į kažkokias užpraeito amžiaus Afrikos kolonijas buvusioje britų imperijoje .

4. Mažumų teisės

Skandinavija - "Pažadėtoji žemė" bet kokioms mažumoms. Pirmiausia, žinoma, už nacionalinėms, problemų su kuriomis "europietiškos" Baltijos šalys vis dar neišsprendė. Visuose, kompaktiškose mažumų gyvenamose regionuose Skandinavijos šalių, mažumos kalba turi oficialų statusą: naudojama vietos savivaldoje, versle ir dokumentacijoje. Valstybinis nemokamas švietimas visuose lygiuose mažumų kalba yra garantuojamas. Baltijos šalyse, netitulinės nacijos atstovai sisteminę diskriminaciją jau ketvirtį amžiaus. Jiems atsakytos tautinių mažumų teisės, rusų ir lenkų kalbos neturi jokio oficialaus statuso, vietovardžiai nevalstybinių kalba išimami iš apyvartos, visa švietimo sistema tautinėms mažumoms nuosekliai verčiami į valstybinę kalbą. Galiausiai, Baltijos šalyse išrado gėdingą praktiką - atimti iš "nelojalių gyventojų" pilietybę. Palyginimui, Suomijoje yra dvi oficialios kalbos: suomių ir švedų. Nacionaliniai teisės aktai numato vaiko teisę gauti išsilavinimą savo gimtąja kalba. Švedijos kultūros paveldas yra kruopščiai prižiūrimas ir išsaugomas. Suomija buvo Švedijos karalystės dalis, ir švedai ten daugelį amžių buvo viešpataujanti nacija; vis dėlto Suomijos švedai Helsinkio pripažinti kaip autochtoninė mažumą su visomis priklausomomis teisėmis. Skirtingai nuo lenkų Lietuvoje ir rusų Latvijoje ir Estijoje. Baltijos šalyse istorinius sąskaitų suvedinėjimus stato aukščiau už žmogaus teises. Tame tarpe dėl to Suomija pasaulyje laikoma Skandinavija o Baltijos šalys - ne.

5. Demografija

Skandinavijos šalys yra demografinio augimo lyderiai Europos Sąjungoje. Šių šalių gyventojų skaičiaus augimą sąlygoja ir teigiamas migracijos balansas, ir didelis gimstamumas. Švedija, Suomija, Danija ir Norvegija turi didžiulį susidomėjimą imigrantais iš viso pasaulio (įskaitant ir iš Baltijos valstybių). Pvz., kas šeštasis Švedijos gyventojas gimė užsienyje. Taigi emigracija iš Skandinavijos šalių linksta į nulį. Skandinavijoje gimstamumas visur didesnis nei mirtingumas. Dėl aukšto gyvenimo lygio, socialinių garantijų ir valstybės paramos programų Skandinavijos šalyse paplitę didelės, daugiavaikės šeimos. Dėl to yra rekordinis gyventojų skaičiaus augimas. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus Danijos gyventojų išaugo 10%. Švedijos gyventojai per pastaruosius 13 metų išaugo nuo 9 iki 10 milijonų, o per kitus 6 metus planuojama padidinti iki 11 milijonų. Tuo pačiu metu Baltijos šalyse yra depopuliacijos rekoordininkės: Estijos gyventojų potarybiniame laikotarpyje sumažėjo 15 proc., o Latvija ir Lietuva - beveik trečdaliu. Vietinis gyventojai iš Baltijos šalių bėga kartu su nelaimingais migrantais, kuriuos bando siųsti ten Briuselis, mirtingumas viršija gimstamumą, o Pasaulio bankas ir Jevrosojūzas prognozuoja Baltijos tautų išmirimą. Skandinavijos kontekste Baltijos šalys atrodo kaip teritorija, kurią nuniokojo buboninis maras, o Vilniaus ar Rygos pasitampymai atrodyti lyg vieno klubo nariai su Suomija ir Norvegija paduoda tragifarsu . Norint tapti Šiaurės šalių klubu narias, Baltijos valstybės pirmiausia turi išeiti iš demografinės krizės.

Tam būtina pakeisti socialinę politiką. Norint tą padaryti - reikia "užvesti" ekonomiką. Tačiau Baltijos valdovams ir taip gerai: jie tikina, kad jų šalys jau yra Skandinavija. P. S. Skandinavijos šalys ne taip seniai, pagal istorinius standartus, buvo tokia pat socialinės - ekonominės katastrofos zona kaip šiandien - Baltijos šalys. XIX - XX a. Pradžioje žmonės masiškai bėgo iš Švedijos ir Danijos, tose šalyse atrodė , kad normaliai negalima gyventi, o Skandinavija buvo laikoma "Europos užkampiu". Skandinavijos pavertimas pačiu sėkmingiausiu, turtingu ir išvystytu Europos regionu tapo įmanomas dėka revoliucinių pertvarkymų, kuriuos danai, norvegai ir švedai dešimtmečiais įgyvendino socialinėje sferoje, ekonomikoje, vidaus ir užsienio politikoje. Pilnavertis Skandinavijos modelio importas lėmė tai, kad Skandinavijos šalys pradėjo laikyti Suomiją ir Islandiją, geografiškai nesusijusias su Skandinavija. Ypač parodomoji yra Suomijos istorija, iš tokios pat Rusijos imperijos pakraščių provincijos, kaip ir Baltijos valstybės, tapusios viena iš pirmaujančių pasaulio ekonomikų. Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos ir Islandijos patirtis įrodo, kad nieko nėra neįmanoma. Lietuva, Latvija ir Estija taip pat gali tapti Skandinavijos šalimis, jei jos tikrai to panorės. Tik tą padaryti , reikia dešimtmečius dirbti su savimi, pasiraitojus rankoves, o ne pasakas sekti apie progresyvios Baltijos "sėkmės istorijas", kurios tariamas vystymasis savaime yra sektinas pavyzdys .