Sovietų budelių bendražygiai tebesijaučia Lietuvos didvyriais

Autorius: Vladimiras Laučius Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-02-28 00:05:43, skaitė 1462, komentavo 3

Vladimiras Laučius, asmeninio archyvo nuotrauka 

Antano Valionio knyga apie tai, kaip jis, KGB rezervistas, 1981–1982 m. dalyvavęs mokymuose Minske ir gavęs kapitono laipsnį, „iš tiesų“, pasirodo, buvo tikras Lietuvos patriotas ir dirbo Lietuvai, smarkiai praturtina „Ir tuomet dirbome Lietuvai“ kūrinių žanrą.  

„Aišku, didžiausią įspūdį mano kartos jaunimui paliko „Solidarumo“ įkūrimas, 1980 metais jo surengti masiniai streikai, tų metų laisvės dvasia ir karinės padėties įvedimas baigiantis 1980-iesiems. Drįstu teigti, kad šie įvykiai padarė didžiulę įtaką mūsų pažiūroms“, – savo prisiminimų knygoje rašo ponas Valionis.

Jei jam tie įvykiai ir „tų metų laisvės dvasia“, kaip jis teigia, padarė didžiulę įtaką, tai kokią, dėl Dievo meilės, įtaką?! Žmogus, matyt, taip politiškai susiprato ir susijaudino, kad tapo SSRS KGB rezervistu ir net užsitarnavo okupantų represinės struktūros kapitono laipsnį. Ko tik su žmonėmis nepadaro ta „laisvės dvasia“, tiesa, pone Valioni?

„1979 m. invazija į Afganistaną bei 1981-ųjų karinės padėties įvedimas Lenkijoje, manau, galutinai išsklaidė visas iliuzijas apie sovietinę sistemą“, – kitoje knygos vietoje atvirauja autorius. Na, ir ką turėjo veikti žmogus, 1981-aisiais nebeturėjęs iliuzijų dėl sistemos, toks, kaip ponas Valionis? Gal, tarkime, padėti platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“? Nieko panašaus: atsiduoti KGB rezervui, ir taškas.

Kitas to meto laisvės kovotojas – buvęs VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius į KGB rezervą įstojo Sąjūdžio metais – 1989-aisiais. Simboliška. Tarp rezervistų tuomet buvo ir nuostabus politikas Alfredas Pekeliūnas, po 2004 m. Seimo rinkimų net tapęs Europos komiteto pirmininku. Jis 1989 m. Leningrade baigė aukštąją partinę mokyklą, o jo gyvenimo specializacija buvo, nepabijokim to žodžio, kiaulininkystė. Iškili asmenybė, iš tolo matyti. Gaila, kad knygos neparašė, kaip kolega Valionis.

Visi jie didžiuojasi savo meile Lietuvai ir jaučiasi jai labai nusipelnę. Baigė aukštąją partinę mokyklą arba joje dėstė kaip tik tuo metu, kai Lietuva vadavosi iš sovietinės okupacijos? Nieko tokio, visiems pasitaiko. Kaip sako Pekeliūnas – „bet koks mokslas yra geras dalykas – ar jis partinės mokyklos, ar komunistų partijos mokyklos, jis kažko tai mokino“.

O štai tokių, kaip Pekeliūnas, Valionis ir Pocius, koncentruotas požiūris į valstybingumą (citata – Pekeliūno, bet mintis, be abejo, verta kiekvieno KGB rezervisto): „Lietuva visos Tarybų Sąjungos piliečių buvo labiausiai aukštinama. Visa Tarybų Sąjunga tada gerbė Lietuvą. Mes buvome aukštesnio lygio valstybė.“

Pora rezervo karininkų iš šimto tūkstančio KGB agentų, šiandien perėmusių Lietuvos respublikos valdymą ir ekonomiką į savo rankas. KGB kapitonas rezerve A. Valionis per vidurį, dešinėje - KGB rezervo karininkas A. Pocius. Kairėje - liberastas Gentviliukas, paveldėjęs valdžią iš savo tėvo - Klaipėdos uosto "vagies įstatyme" ir liberastų "viercho" Gentvilo. Viena ir ta pati gauja

Stipru, tiesa? Valstybė! Toks mąstymas iš dalies paaiškina, kodėl tie iš mūsų, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją gynėme televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komitetą Konarskio gatvėje, o ne dėstėme partinėse mokyklose ir nepriklausėme KGB rezervui, vėliau nesiveržėme rašyti patriotinių knygų apie savo neapsakomą meilę Lietuvai, daryti svaiginančios diplomatinės karjeros, vadovauti VSD ar eiti valstybės vadovo pareigų.

Nes tam reikia karjeristinio užtaiso. Tokio, kuris nerimsta prie bet kurios valdžios ir bet kurio šeimininko. Mes jo neturėjome. Jį turėjo sistemos žmonės. Būtent jie ir troško, ir sugebėjo pritaikyti savo būdą ir talentus prie anų ir dabartinių realijų. Jiems net nereikėjo išversti skūros, nes būtent šitokia skūra – „meilė bet kokiai Lietuvai“ – geriausiai atitiko naujosios nomenklatūros poreikius.

Principai šiai nomenklatūrai tėra politikos patrankų mėsa: jų reikia kur nors Tiananmenio aikštėje ar prie Vilniaus televizijos bokšto. Maidane. Vėliau jie ima tiesiog trukdyti. Išmuša „valstybininko“ valanda.

Teisi Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė: „1991 metų sausio 13-ąją mes buvome truputį skirtingose barikadų pusėse“. Mes ir likome skirtingose barikadų pusėse. Ir visada liksime. Nes čia irgi yra dvi Lietuvos. Tie, kurie šiandien aiškina, jog „savi šaudė į savus“, kilo iš šeimų, kurios nurodinėjo mūsų tėvams ir seneliams, kaip gyventi ir kada mirti. Tai pernelyg svarbu, kad būtų užmiršta.

Apie tai 1988 metų pabaigoje pirmąkart SSRS TV eteryje sudainavo Borisas Grebenščikovas („Traukinys ugnyje“, 1987) – „А кругом горят факелы // Это сбор всех погибших частей // И люди, стрелявшие в наших отцов // Строят планы на наших детей („Aplink dega deglai // Renkasi žuvę daliniai // Ir žmonės, kurie šaudė į mūsų tėvus // Planuoja mūsų vaikų likimus“).

Desovietizacija Lietuvoje neįvyko. Neįvyko ir pilietinis karas. Bet ir politinės taikos nematyti. Ne todėl, kad vieni išliko prorusiški ir slapta ilgisi sovietinės praeities, o kiti – tvirtai patriotiški ir tautiški arba iki kaulų smegenų atsidavę Vakarų civilizacijos principams. Esminė takoskyra – visai kitur.

Esminė takoskyra yra ne tarp prorusiškų ir provakarietiškų jėgų, ne tarp dešinės ir kairės, ne tarp profesionalų ir populistų. Esminė Trečiosios respublikos takoskyra – tarp prisitaikėliškumo ir laisvės. 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos tragedija yra ta, kad, nors tapome demokratiški ir nepriklausomi nuo Rusijos, deja, netapome laisvi.

Mūsų nelaisvės simbolis yra mūsų politinė klasė. Mūsų nelaisvės simbolis yra tokios knygos, kaip pono Valionio, ir tokia valdžia, kuri, švelniai tariant, neturi nieko bendra su Lietuvos išvadavimu iš sovietinės okupacijos.

Ir čia kalbu, kad ir kaip tai būtų juokinga ir liūdna, apie intelektualiausią mūsų politinės klasės dalį, o ne tokius Seimo pirmininkus, kaip Loreta Graužinienė, ir ne tokius švietimo, atleisk, Viešpatie, ministrus, kaip Audronė Pitrėnienė.

Didžiausią įtaką nepriklausomos Lietuvos politikai per 28 metus padarė trys prisitaikėlių grupės. Viena – (po)sovietinė: „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Ji laimėjo Seimo rinkimus 1992-aisiais ir 2000-aisiais, bet per pastarąjį dešimtmetį jos įtaka labai sumažėjo.

Šios grupės, nepaisant visų jos blogybių, nereikėtų demonizuoti. Sugriuvusi imperija stengėsi, kaip mokėjo, ugdytis savo, kad ir kaip drastiškai skambėtų šis žodis, aristokratiją. Pasitaikė ir joje žmonių, kažko pasiekusių ne todėl, kad buvo ciniški karjeristai ir prisitaikėliai, o todėl, kad buvo darbštūs, talentingi ir atsidavę savo reikalui – mokslui, kultūrai, ūkiui. Aš neteisinu jos atstovų blogų darbų – tik konstatuoju sociologinį faktą.

Antra prisitaikėlių grupė – pokomunistinei Vidurio Rytų Europai būdingi gausūs „modernizatoriai“, apie kuriuos rašo lenkų filosofas Ryszardas Legutko, lygindamas tiek komunistams, tiek jų įpėdiniams liberaliesiems demokratams būdingą modernizacijos – ypač technologinės – ir visokeriopos „neišvengiamos“ pažangos obsesiją.

„Kai šiuo kampu žvelgiame į komunizmą ir liberaliąją demokratiją, matome, kad abi šios sistemos semiasi iš modernizacijos idėjos. Abejose sistemose technologijos kultas pateisina socialinę inžineriją kaip tinkamą visuomenės reformavimo prieigą, žmogaus elgesio kaitos ir egzistuojančių socialinių problemų sprendimo priemonę“ (R. Legutko. The Demon in Democracy: Totalitarian Temptations in Free Societies, 2016).

Trumpai ir paprastai kalbant, modernizatorių moto – prisitaikyti ir nekritiškai priimti viską, ko reikalauja, kuo gyvena ir kur link juda dabartinė Europos Sąjunga. Perimti jos vyraujančias – „mainstream“ – politikos ir kultūros madas, tendencijas, mąstymo ir elgesio normas, stereotipus ir, žinoma, vadinamąjį politinio korektiškumo kanoną.

Modernizacinis prisitaikėliškumas pastaruoju metu ypač smarkiai apsėdo vadinamąsias tradicines partijas, žiniasklaidą ir universitetus. Prieš 20 metų savarankiško, kritinio mąstymo ir pažiūrų įvairovės čia būta kur kas daugiau. Kaip taikliai pastebi ponas Legutko, po „multikultūriškumo“ skraiste į visas šias erdves šiandien nenumaldomai braunasi „monopolitiškumas“.

Ir trečia grupė – vadinamieji „valstybininkai“, kuriems save priskiria ponas Valionis. „Jaunų ir perspektyvių“ vėlyvojo sovietmečio ir pirmųjų nepriklausomybės metų karjeristų grupelė, įtikėjusi savo intelektine ir politine misija bei sukūrusi neformalų „bendraminčių“ tinklą, apraizgiusį svarbias valstybės valdymo institucijas ir dalį akademijos bei žiniasklaidos.

„Šie žmonės daugeliu klausimų mąstė viena kryptimi, jautė esantys bendraminčiai, o neformalus jų bendravimas padėjo institucijoms veikti efektyviau, geriau apgalvoti sprendimus, – tiesiai šviesiai pripažįsta ponas Valionis. – Net R. Juknevičienė viename interviu pripažino, kad „buvo sukurtas savotiškas darinys, grupė, kuri bandė, gal ir turėdama gerų tikslų, tarkime, apsaugoti visuomenę…“

Taigi Valionis visą esmę iškloja pats ir dar patvirtina R. Juknevičienės žodžius apie „savotišką darinį, grupę“. Šie žmonės išties tikėjo (ir ne be pagrindo), kad politinės partijos stokojo kompetencijos, intelekto ir nesusitvarkė, o štai jie – tikri profesionalai (ir, žinoma, patriotai) – susitvarkys. KGB rezervas – kaip koks kokybės sertifikatas: buvome reikalingi jiems, būsime reikalingi ir jums.

Trys kalbamos grupės – tai tarsi trys mistinės bendruomenės su trimis priklausymo eucharistijomis. Vieni dalijosi SSRS mistinį politinį kūną ir kraują. Jų bažnyčios šiandien sparčiai tuštėja. Kiti – partijų modernizatoriai, pažangos šaukliai – stačia galva metėsi į ES tikėjimą, naikindami, kaip galėdami, nacionalinės valstybės ir tradicinių vertybių erezijas.

Trečia grupė artima antrai, bet jos genezė – specifinė, neatsiejama nuo Sąjūdžio metų ir pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio aplinkybių. Jos eucharistija – tai homo sovieticus, ypač provincialo iš kokių nors Kaišiadorių, Prienų, Varėnos, Tauragės rajono Žygaičių kaimo, psichologinė transformacija, virtimas valstybės sostinės atstovu plačiuose tarptautiniuose vandenyse su visa iš to plaukiančia provincialo didybės manija.

Tai Marijampolės ar Pagėgių moksleivio svajonė ir besirealizuojanti galimybė tapti Lietuvos ambasadoriumi didžiame Vakarų pasaulyje ar viršininku svarbiame organe. Pakilti virš Lietuvos miestelių ir miestų, iš kurių kilę, ir atsidurti „aukščiau viso to“ – tapti valstybininkais, europiečiais, kosmopolitais, „tikrais vilniečiais“, naujuoju politiniu elitu, kuriam net nereikia įrodinėti, kad jis iš tiesų kažko vertas. Juk pati Apvaizda jiems suteikė šią neįkainojamą progą.

Ir tai ne įžymūs gydytojai, tokie, kaip Antanas Vinkus, kurio ambasadorystė tėra ne pats reikšmingiausias jo biografijos faktas. Daugelis jų – toli gražu ne įžymūs mokslininkai ir menininkai, ne didūs politikai, kaip Vaclovas Havelas, ar išskirtiniai diplomatai, kaip Stasys Lozoraitis. Tai net silpnoki analitikai, nieko mokslinio ar konceptualaus gyvenime neparašę ir ne kažin ką svarbaus perskaitę žmonės; švelniai tariant, toli gražu ne klasikinio išsilavinimo personos.

Jie galbūt turi ką pasakyti, bet tos jų kalbos – techninio pobūdžio. Jie nekonceptualizuoja. Jie savitai protingi, bet ne išmintingi. Jie vadinami valstybininkais, kartais – strategais, bet iš esmės jie – politikos technologai.

Jei reikėtų nupiešti vadinamojo valstybininko psichologinį portretą, tai būtų provincialo  nuotrauka – tiksliau, nuotraukomis nustatytas stalas, kur „valstybininkas“ puikuotųsi iškilmingame fone, suteikiančiame prasmę visam jo gyvenimui ir savęs vertinimui. „Aš ir jos didenybė Danijos karalienė“. „Aš ir jo ekscelencija prezidentas“. „…dijos ministras pirmininkas duoda man interviu“.

Akis badantis kontrastas tarp kuklios vaikystės Panevėžyje ar Švenčionyse ir nuotraukos su Danijos karaliene arba interviu su Prancūzijos užsienio reikalų ministru yra ta Didžioji Satisfakcija, kuri vadinamojo valstybininko gyvenimui suteikia ir menamą vertę, ir tariamą prasmę, ir įsivaizduojamą turinį.

Jis yra asmenukių žmogus ir mažai kam žinomas nežinomų teatrų aktorius – teatrų, kuriuose tenkinasi kad ir trumpais savo pasirodymais scenoje, apie kuriuos vėliau dešimt metų kalbės, galvos ir žinos: „ergo sum“. Jei jo paklausite „kas tu toks“, jis jums parodys nuotraukų albumą, memuarų knygą ir gal porą ordinų bei medalių. Gal papasakos apie savo nuotykius su politikos VIP. Daugiau jame tiesiog nieko nėra, išskyrus užsitęsusią iki senatvės vaikystę.

Valstybininkas – žmogus, kuris greičiausiai niekad neskaitė, o jei ir skaitė, tai nesuprato ir net nebandė suprasti Ekleziasto. Iš dulkės į dulkę?! Ne, tik ne tai. Jo eucharistija – tai medaliai ir asmenukės, ambasadoriai, ministrai ir karalienės nuotraukose arba viskiu aplaistytuose prisiminimuose, butas Vilniaus centre ir visą gyvenimą trunkantis bandymas įveikti gūdžią provinciją savyje eilinio Narcizo iš Kaišiadorių karjeros vingiais.

Deja, visi tie sakramentiniai politinio kūno kąsniai ir kraujo gurkšniai, visa ta prisitaikėlio eucharistija, kurianti posovietinėje Lietuvoje kolektyvinį valstybininką Narcizą, yra ne kas kita kaip gyvenimu apsimetusios atslenkančios mirties, į kurią abejingai žvelgs iškilmingos nuotraukos, memuarų viršeliai ir apdovanojimai, vodevilis.

Apie tokius, kaip mūsų „valstybininkas“, kadaise parašė Jerzy Kosinskis:

„Kaip manai, Levai, – pradėjo Romarkinas, – žmonės Vakaruose geri ar nelabai? Geresni nei mūsiškiai?“ Naktinis klubas ėmė užsipildyti. Triukšminga kompanija įsitaisė prie penkių priekinių stalų. Orkestras užgrojo, dvi poros pradėjo šokti. „Man atrodo, kad žmonės visur geri, – atsakė Levanteris. Jie tampa blogi tik tada, kai užkimba ant mažos valdžios jauko, kurį jiems pakiša valstybė, politinė partija, profsąjunga, bendrovė ar turtingas draugelis. Jie pamiršta, kad jų valdžia – viso labo tik laikinas mirties kamufliažas“ (J. Kosinski, Blind Date, 1977).