Ar žemina moterį namų šeimininkės statusas
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/ar-zemi... 2018-02-09 09:16:42, skaitė 1153, komentavo 1
Dažnai tai šen, tai ten girdžiu pasipiktinimo kupinus moterų šūksnius, jie netgi ne visada adresuojami būtent man. Apie tai, kad moters padėtis – žeminanti, ypač jeigu sėdi namuose, jei esi „viso labo“ namų šeimininkė, apgailėtina ir priklausoma. Aš puikiai suprantu, kad taip kalba moterys, kurių nė karto gyvenime nėra globojęs ir gynęs joks vyras, kurios nebandė tobulėti ir ugdyti savo asmenybę namuose, šeimoje, su vaikais. Tos, kurios niekada nebuvo tikros namų šeimininkės, viso labo drybsojo priešais televizorių arba nuo ryto iki vakaro šveitė neapkenčiamas grindis. Dėl to joms labai sunku suprasti, kiek galimybių iš tikrųjų moteris turi namuose ir koks privilegijuotas iš tikrųjų gali būti namų židinio saugotojos statusas.
Moteris – tai ta, kuria mėgaujasi
Moteris – tai ta, kuria mėgaujamasi, o vyras – tasai, kuris mėgaujasi. Būtent taip sanskrite vadinami vyrai ir moterys. Dėl to dauguma šiuolaikinių klausimų lieka be atsakymų, kurie visus patenkintų. Dar daugiau – visas moters kūnas, visas organizmas sukurtas taip, kad duotų, dovanotų. Pasižiūrėkite į veidrodį. O vyras per moterį ima. Ir pasitenkinimą pačiose įvairiausiose sferose, ir energiją, ir įkvėpimą.
Moteriška prigimtis yra tokia, kad ir ją, ir jos energiją visada kažkas naudos, kad galėtų pasiekti savų tikslų. Būtent tam ji skirta.
Tiktai tokio naudojimosi tikslai, kaip ir moteriai mokamas atlygis, labai skiriasi. Dėl to priimta sakyti, kad moterys jau pačios gamtos pažemintos, kad pasaulis baisiai neteisingas. Ir mus toliau „žemina“ – tiek šiandien, tiek prieš 100 metų, o jau tradicinėje visuomenėje – apskritai košmaras. Moterimis naudojamasi, jas išnaudoja, už jas viską sprendžia, pažeidinėja jų teises.
O mes, kovodamos už lygias teise, kažkodėl stengiamės keisti tai, ką ne mes pačios sugalvojome, vietoje to, kad pasinaudotume gamtos dovanomis protingai. Moterį visada kas nors eksploatuos. Jos negali niekas niekaip nenaudoti, tai pernelyg vertingas ir brangus resursas. Tačiau ji turi pasirinkimą. Ja gali džiaugtis vienas vyras – ir tik jis vienas. Dėl jo ji darbuosis namuose, dėl jo ji saugos savo grožį, jam atiduos energiją. O jeigu šis variantas netinka (kas per teisių nepaisymas?!) – tada ja mėgausis kiti vyrai. Daug įvairių ir skirtingų vyrų. Ir tie, kurie turės su ja santykių, ir tie, kuriems ji dirbs.
Ar atiduoti savo energiją svetimiems?
Ar niekada nesusimąstėte, kad bet kokia įmonė vienaip ar kitaip laikosi ant moteriškos energijos? Bet kuris sėkmingas vadovas turi mūzą – žmoną, dukterį, motiną. Be to, jis turi daug darbuotojų, kurios savo neįkainuojamą moterišką energiją kiekvieną dieną atiduoda tam pačiam viršininkui ir jo įmonei. Taip ir auga jo verslas. Ir viskas atrodo sąžininga. Moterys atiduoda jėgas ir laiką, mainais gauna algą. Tik ar ne per pigi kaina?
Mano mama dirbo įmonėje daugiau kaip 20 metų, faktiškai kartu su viršininku pakėlė ją iš griuvėsių, laikui bėgant – suklestėjo. Kiek ji paliko ten sveikatos ir jėgų, kiek laiko paaukojo. Tikriausiai mažai kas tai žino, bet aš mačiau, kaip ji naktimis sėdėdavo, kaip ir išeigines darbui aukojo, kaip pergyveno dėl darbo daugiau nei dėl pačios savęs.
Ir neištekėjo, ir ligų prisikaupė, ir pomėgiams daug metų laiko nebuvo. Vardan ko visa tai?
Ji dirbo visą gyvenimą, netgi mokydamasi universitete, dirbo. Jos stažas nė karto nenutrūko, ji atsakingai vykdė pareigas, nedarbingumo lapelį atnešė tik vieną kartą, kai pateko į avariją. Visa širdimi sirgo už bendrą reikalą. Kartais man atrodė, kad netgi labiau nei pati vadovybė.
Kai sužinojau, kokią ji gaus pensiją už visus tuos metus, pravirkau. Nors tai buvo maksimali pensija, su įvairiais papildomais priedais. Bet vis tiek kelis kartus mažiau už įprastą algą. Nežinau, kaip už tokius pinigus galima gyventi, tikiuosi, visada turėsiu galimybę padėti mamai šioje sferoje. Mama dirba ir išėjusi į pensiją, nes į tą įmonę tiek visko įdėjo, tarsi tai būtų jos vaikas. Tačiau taip nėra. Tai ne jos reikalas, ne jos šeima, ne jos vaikas. Ji viso labo samdoma darbuotoja, kaip visi kiti. Kurią galbūt šiek tiek daugiau vertina ir kurią visus tuos metus įvairiai paskatindavo, apdovanodavo. Labai naudinga darbuotoja, kuri paaukojo darbui jėgas, nervus, sveikatą. Bet viso labo darbuotoja ir ne daugiau.
Kaip samdoma darbuotoja, moteris žymiai naudingesnė už vyrą. Jai galvoje knibžda begalė kompleksų ir pergyvenimų, kuriais labai lengva manipuliuoti ir žaisti. Ji nori atrodyti gera, ji ir nereikalinga bijo pasilikti, ir vaikus reikia bet kokia kaina maitinti, ypač jei išsiskyrusi, ir dirba ji daugiau, ir labiau stengiasi, ir valdyti ją labai lengva. Ji ir per išeigines padirbės, ir vakarais, ir per atostogas. O dar ir subtilios moteriškos energijos įlies į įmonę. Be šios jėgos, be moteriškos energijos niekas šiame pasaulyje neegzistuoja ir neauga.
Kam ir „už kiek“ atsiduoti?
Moterys, kurios nenori, kad jas „išnaudotų“ vyras, nenori jo klausyti ir atiduoti jam savo jėgų, galiausiai vis tiek tai atiduoda – absoliučiai pašaliniams žmonėms. Juk vis tiek joms tenka paklusti – tik jau ne vienam vyrui, bet keliems kitiems. Skyriaus viršininkui, direktoriui, įmonės savininkui – kiekvienoje darbo vietoje.
Košmariška saviaupgaulė. Nenorėdamos prisiderinti prie vieno vyro, savo sutuoktinio, moteris klusniai taikosi prie viso pulko svetimų, pašalinių „diedų“.
Ar nedaliname mes savęs už absoliučiai juokingą kainą nežinia kokiems žmonėms ir neaišku kokiu tikslu? Ir viskas dėl to, kad trokštame nepriklausomybės nuo vieno vyro – nuosavo sutuoktinio, kurį kitados išsirinkome, ilgai ieškojusios, su kuriuo esame artimesnės nei su visais kitais vyrais visomis prasmėmis, kuriam netgi vaikus gimdome. Kaip nebūtų keista, viršininkų mes sau nesirenkame, tačiau atrandame jėgų juos pakęsti, ir derintis prie jų, ir paklusti, ir pataikauti.
Taip, gamta moteris sutvėrė tokiu būdu, kad per mus į šį pasaulį ateitų pasitenkinimo energija. Kovoti su šiuo faktu, su visa gamta ir prigimtimi, stengtis pačioms mėgautis kitais – beprasmiška. Laimė moterims ateina būtent taip – dovanojant žmonėms meilę, rūpestingumą ir pasitenkinimą. Ir visos materialios gėrybės mums ateina per vyrą – jeigu tik pačios leidžiame, kad tai įvyktų, jeigu išties savo moterišką galią eikvojame šeimos viduje. Tačiau galima ir pačiai visko siekti, pusvelčiui save visiems išdalinant. Mes pačios renkamės, kur investuoti savo moteriškumą ir kokiu būdu tai daryti. Rezultatai bus skirtingi.
Kiekviena moteris parduoda save ir savo moterišką galią, jeigu galima taip išsireikšti. Klausimas čia tik vienas – kam ir už kiek. Kalbu ne apie materialius daiktus, tokius kaip kailinukai ar briliantai. Patikėkite, tai irgi niekingai pigi kaina. Adekvati ir ori kaina moteriai – tai absoliuti vienintelio ir mylinčio vyro apsauga, namai, šeima, vaikai ir galimybė likti pačiai savimi, neiššvaistant savęs visokiems niekams, kurie, laikui bėgant, pavirsta dulkėmis.
Kur kas geriau klausyti vieno vyro, kurią pati išsirinkai, kurį myli, kuris padovanojo tau vaikus, dirbti jo labui iš širdies, negu dalinti save pulkui pašalinių vyrų ir švaistyti jėgas svetimiems projektams.
Pinigai nekompensuoja net šimtadalio to, ką mes paaukojame, kad jų uždirbtume.
Geriau daryti masažą vienam – mylimam ir vieninteliam, mokytis bendrauti su juo, negu derintis prie dešimčių įvairiausių vyrų, išduodant save, periodiškai bučiuojant visiems žemiau juosmens, kad gautum naudos ir atiduodant visą save tiems, kurie niekada to neįvertins.
Energija kaip investicija į nuosavą ateitį
Jeigu mūsų energija skirta atiduoti ir suteikti laimę kitiems žmonėms, neverta mėginti keisti šio fakto, reikia verčiau pamąstyti, kaip ir į kurią pusę ją nukreipti.
Mūsų šiuolaikiniam pasauliui nenaudinga, kad moteriška energija priklausytų tik vienam vyrui. Pasaulis praras milijonus atsakingų darbštuolių moterų, vyrai taps stipresni, moterims nebereikės daugybės daiktų, kuriais jos užpildo tuštumą širdyje, neprireiks ir daugybės šiuolaikinių išradimų, tokių kaip vaikų darželiai, o ir techninis progresas akivaizdžiai sulėtės, kaip ir vartotojiškas aktyvumas. Nes laimei visi šie dalykai nebūtini.
Aš sukurta tam, kad manimi mėgautųsi. Tai tegu mėgaujasi vienas vyras – man pažįstamas ir mylimas sutuoktinis. Kam reikia tam priešintis? Juo labiau, kad tik šitaip jis gali tapti sėkmingu žmogumi šiame pasaulyje. Geriau savanoriškai užimti savo vietą, negu laukti, kol tau ją kas nors nurodys. Geriau savanoriškai atiduoti viską žmogui, kuris to nusipelnė, negu laukti, kol iš tavęs viską išpurtys visiškai pašaliniai žmonės. Geriau atiduoti energiją vyrui ir drauge džiaugtis jo pergalėmis, negu su juo kariauti, reikalauti aukštų rezultatų, tuo pat metu nuleidžiant viską, kas vertingiausia, į unitazą.
Pabaigai norėčiau pasidalinti vienu Bridžitos Bardo monologu. Apie šią moterį svajojo milijonai vyrų, ji nusifilmavo daugybėje filmų, susilaukė pripažinimo, realizavosi. Atrodytų, apie ką dar galima svajoti? O ką ji kalba dabar?
„Kai dabar žiūriu kurį nors savo seną filmą, spjaunu sau į širdį ir išjungiu televizorių. Kaip gi žemai ir niekšiškai ar elgiausi! Žmogaus laimės apogėjus – santuoka. Kiekvieną kartą, matydama moterį su vyru ir vaikais, aš užduodu sau klausimą: kodėl praradau šią malonę?!
Apsilankiusi musulmoniškose šalyse, buvau sukrėsta jų moterų: iš pirmo žvilgsnio „nelaisvos“, o įsižiūrėjus atidžiau, supranti, kad jos pasiekė savo moterišką laimę, apie kurią kiekviena iš mūsų svajoja. Jas aukština jų vyrai, jie kupini pagarbos, o jos šypsosi ir čiauška palei pačias brangiausias parduotuves. Jų rytietiško nežemiško grožio vaikai bėgioja po sales, o vyrai stovi, apsikrovę krepšiais su prabangių firmų logotipais. Savo žmonas jie su šypsena vadina, išvertus iš jų kalbos – „brangiąja“, „mylimąja“… Ir skausmas nusmelkia mano širdį…
Niekas ir niekada net iš tolo negerbė manęs taip, kaip gerbia jas. Kaip norėčiau viską sugrąžinti ir apsigyventi čionai, mylinčio vyro globoje, pagimdyti vaikų. Tačiau dabar gyvenu su kate ir šunimi, kurie prisimena apie mane tada, kai išalksta“.
Taip, aktorė kalba apie tas pačias „pažemintas ir nelaimingas“ rytietes moteris. Aš irgi mačiau jų akis – juose ramybės okeanas ir neįtikėtina moteriška energija. Kol mes čia dėl jų, vargšelių, pergyvename, jos nuoširdžiai gailisi mūsų pačių – neapsaugotų, neapgintų, bejėgių, suklaidintų, ištuštėjusių nelaimingų moterų, tapusių „lygybės“ aukomis.
Siaubingų įvykių ir žiaurumo pakanka visur, dėl to nereikia ištraukti pavienių atvejų iš bendro konteksto ir aiškinti, kad taip vyksta „pastoviai“, kad dėl to kalta religija ar tradicijos. Daugeliu atveju būtent tradicijos apsaugo moteris, tame tarpe ir nuo jų pačių.
Mūsų „išsivysčiusioje“ visuomenėje su moterimis elgiamasi gerokai bjauriau. Jos išnaudojamos reklaminiais tikslais, demonstruojamos pusnuogės reklaminiuose skyduose, priimant į darbą vertinamos pagal išvaizdą, o kartais atvirai reikalaujama seksualinių santykių darbo vietoje. Mūsų šeimose kur kas daugiau buitinio smurto ir kitų bjaurių dalykų, apie kuriuos vertėtų pakalbėti kitame tekste.
Kiekviena moteris pati sprendžia, kaip disponuoti savo moteriška galia ir kam ją atiduoti. Mes pačios renkamės savo kelią, pačios sprendžiame, kiek ir ko esame vertos ir kam bei už kiek parsiduosime. Svarbiausia – nenusipiginti, juk moteriška energija ne begalinė.
Kad ir ką kiekviena iš mūsų pasirinks, ji bet kokiu atveju bus teisi. Juk tik jai spręsti, kaip į save žvelgti, kuo save laikyti, kaip save pritaikyti šiame pasaulyje, kuris panašus į aukcioną, kuriame moteriška energija reikalinga visiems be išimties. Nors mažai kas supranta jos realią kainą ir vertę.