KODĖL KYLA KAINOS? (Kainos ir politika)

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2018-01-02 18:16:56, skaitė 1501, komentavo 2

Eurosąjungos ir nacionalinės statistikos žinybos duomenimis, Lietuva tapo ES lydere pagal kainų augimą. Deja, autsaidere pagal visus socialinio žmonių saugumo rodiklius ji yra jau seniai. Logiškai mastant panašiomis ekonominėmis sąlygomis verslas turėtų vilioti pirkėjus žemesnėmis kainomis. Bet realybė visai kitokia. Ekonomistai nesugeba įtikinamai paaiškinti šio paradokso. Kai kurie jų, rizikuodami savo reputacija, net teigia, kad didžioji dalis gyventojų klaidingai galvoja, neva įvedus eurą viskas pabrango. Taip nėra. Pirmo būtinumo prekės netgi atpigo. O kai kas pabrango tik dėl pačių gyventojų patogumo, kadangi buvo apvalinamos ir padidėjo darbo užmokestis. Galvojantiems kitaip 90% Lietuvos gyventojų net patariama kreiptis į psichiatrus.

Kodėl dabartiniai Lietuvos ekonomistai negali iš esmės paaiškinti kainų kilimo reiškinį? Visų pirma, jie negali būti objektyvūs, nes dirba privataus kapitalo struktūrose arba valstybinėse institucijose, kurios aptarnauja to paties kapitalo interesus. Antra vertus, jie vadovaujasi netinkama grynai „ekonomistiška“ metodologija, kuri veiksminga tik analizuojant mikroekonominius procesus. Tuo tarpu makroekonomikos lygyje veikia kiti dėsniai, susiję su politinės ekonomijos realijomis. Mūsuose gi net pati politekonomijos sąvoka išguita iš ekonominio mokslo turinio kaip „sovietinė liekana“. Kaip žinia, tikra politekonomijos profesionale pagal savo specialybę mūsuose yra tik šalies prezidentė. Bet jinai ekonomikos dalykų nekomentuoja. Visi gi kiti mūsų ekonomistai murdosi tarp būtinybės objektyvios mokslinės visuomeninių procesų analizės ir socialinių – klasinių savo ir savo darbdavių interesų. Atsidūrus tokioje asmenybės susidvejinimo situacijoje neprošal būtų jiems patiems kreiptis pas psichiatrus arba tiesiog persikvalifikuoti į taupymo ekspertus. Kai kas taip jau ir daro.
 
Analizuojant kainų kilimo problemą iš politekonomijos pozicijų galima įvardinti 3 pagrindines politinės šio reiškinio priežastis.

1. Euro įvedimas.

„Eurobarometro“ duomenimis, net 94 proc. 2017 metų rudenį vykusios sociologinės apklausos dalyvių nurodė, kad litą pakeitus euru, prekių ir paslaugų kainos padidėjo. Dar prieš įvedant eurą įžvalgesni politikai ir politologai įspėjo, kad po europinės valiutos įvedimo, kainos mūsuose taps kaip „pas juos“, o atlyginimai išliks kaip „pas mus“. Realybė net pranoko šias prognozes. Dabar jau kainos eurais tapo beveik tolygios buvusioms kainoms litais, nepaisant jų pradinio kurso skirtumų. Žmonių pragyvenimo lygis ženkliai pabrango.

Nors mūsų propoganda standartiškai ir skelbia, kad „Kremliui naudinga, kad dėl didėjančių kainų lietuviai klaidingai kaltina eurą“ bet teisingumo dėlei galima priminti, kad savo laiku, prieš įvedant eurą nuo 2015 metų sausio 1 dienos, valdžios argumentai už eurą buvo klaidingai populistiniai: privalom, nes stojimo į ES sutartyje numatėme; taupysime keitimo išlaidas; litas jau susietas su euru; padidės konkurencingumas, pasipils investicijos; o ir šiaip gėda, kad gyvenam be euro. Buvo nutylimos euro įvedimo išlaidos ir pasekmės. „Valstybė kontroliuos, kad, įvedus eurą, kainos nedidėtų nepagrįstai“, – teigė tada finansų ministras Rimantas Šadžius.
 
Deja, jau tada buvo žinoma, kad Estijoje ir Latvijoje po euro įvedimo ženkliai (30-40%) pakilo kainos, ypač maistui ir paslaugoms. Labiausiai euro įvedimo kainą pajuto tie, kurių pajamos nebuvo didelės. O Lietuvoje žemiau arba šalia skurdo ribos gyvenančių žmonių – trečdalis gyventuojų. Ir tada, ir dabar. O kiek lėšų buvo išleista euro reklamai, organizaciniams jo įvedimo darbams, pirminiam ir kasmetiniam įnašui į euro stabilizavimo fondą, garantuotam turtiniam užstatui už įstojimo į euro klubą bei kitos išlaidos? Jas kažkaip reikia kompensuoti. Plačiai visuomenei šie visi duomenys nebuvo pateikiami. Jos nuomonės dėl euro įvedimo, beje, niekas ir neklausė. O pati ji nesugebėjo išsireikalauti iš valdžios jos išklausymo. Už tai ji dabar ir moka. Moka eurokainomis.
 
Dabar, kaip sakoma, šaukštai po pietų. Euras jau mūsų gyvenimo realybė. Dabar kainos Lietuvoje ne tik politinis, bet ir geopolitinis reiškinys. Jos tiesiogiai priklauso ne tik nuo pasaulinės valiutų rinkos tendencijų, bet ir nuo tarptautinių santykių tarp galingiausių pasaulio valstybių ir jų sąjungų, nuo įvairiausių ekonominių, finansinių, energetinių, ekologinių ir kitų globalinių krizių. Pagrindinį valstybinio suvereniteto ir savarankiškos ekonomikos svertą – finansų reguliavimą – Lietuvos valdžia perdavė išorės institucijoms, pirmiausiai Europos centriniui bankui. Deja, ir ES biudžeto nemaža dalis sudaroma iš visose valstybėse narėse pridėtinės vertės mokesčio gautų įplaukų bei iš kiekvienos valstybės narės bendrojo nacionalinio produkto suformuoto mokesčio. Tai neišvengiamai atsiliepia ir prekių kainoms. Žinoma, išorės veiksniai įtakotų kainas ir esant litui. Bet jų poveikis būtų ženkliai silpnesnis.

2. Sankcijos ir kontrasankcijos.

Kilus sankcijų ir kontrasankcijų karui tarp ES ir Rusijos, Lietuva buvo ir lieka viena sankcijų nuolatinio pratęsimo ir stiprinimo vėliavnešių. Nepaisant to, kad be jokių ypatingų ekonomikos ekspertų išvadų iš pat pradžių buvo aišku, jog Rusijos kontrasankcijos tiesiogiai ir stipriausiai paveiks būtent jos ūkį. Taip ir gavosi. Įvairiausių ES institucijų paskaičiavimais, „atkakliausios sankcijų šalininkės – Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija – skaičiuoja didžiausius nuostolius dėl eksporto į Rusiją sumažėjimo“. Per pastaruosius 3-jus metus prekių apyvarta tarp Lietuvos ir Rusijos sumažėjo 4 kartus.

Dėl savo vykdomos politikos, praradus milžinišką Rusijos rinką, valdžia nuolat siūlo Lietuvos verslininkams persiorientuoti į Kinijos, Azijos, Afrikos ir net Pietų Amerikos rinkas. Vakarų Europoje ir JAV ypatingai nepakonkuruosi, čia viskas užimta ir išdalinta tarp tradicinių ekonominių žaidėjų.Tikriausiai ir per daug nesusigaudantis ekonomikoje žmogus gali suvokti, kad siūlomas „persiorientavimas“ verslui yra ekonomiškai nuostolingas dalykas dėl papildomų ir nemažų išlaidų rinkodarai, logistikai, naujiems prekybiniams standartams, prekių sandėliavimui, reklamai ir kitiems dalykams.
 
Yra tik 2 žinomi būdai išsaugoti verslo pelningumą: didinti pardavimų apimtis ir mažinti išlaidas. Išlaidos šiuo atveju ženkliai didėja, o pardavimų apimtys naujosiose rinkose bent jau pradiniame etape negali būti didelės. Išlaidų ekonomika, kaip teigia vadybos specialistai, remiasi paprastu principu – naujo vartotojo paieška kainuoja 5 kartus brangiau nei tradicinio vartotojo išlaikymas. O jeigu dar kalbama apie tolimų rinkų vartotojus tai viskas kainuoja verslui dar brangiau. Visa tai verčia verslininkus ieškoti kompensacijos ir užsitikrinti nors minimalų pelningumą kainodaros sąskaita. Taigi, kainų kilimas mūsuose – tiesioginė vykdomos užsienio politikos pasekmė.

3. Šalies militarizavimas.

Lietuvos militarizavimas prasidėjo nuo šalies įstojimo į NATO karinį bloką. Vėliau ši tendencija sustiprėjo paaštrėjus Vakarų ir Rusijos santykiams po Ukrainos įvykių. Įvedus į Lietuvą NATO šalių karinius dalinius, suradikalėjus antirusiškai militaristinei retorikai bei Lietuvai pasirašius Europos gynybos perspektyvos susitarimą (PESCO) dėl europietiškosios kariuomenės sukūrimo, mūsų krašto militarizavimas neišvengiamai įgauna ir pagreitį, ir realų ekonominį aspektą. Militarizavimo išlaidas  mūsų šalyje žadama artimiausias metais didinti iki 2,5 % , o toliau ir iki 3% BVP.
 

Ekonomikos militarizavimas – tai ekonominių resursų mobilizacija karinėms reikmėms kitų šalies ūkio sektorių sąskaita, pirmiausiai socialinės sferos. Kaip sakoma, patrankos vietoje sviesto. Kiek mūsų valdžios atstovai bekalbėtų apie socialinį naujo valstybės biudžeto kryptingumą baigiantis eiliniams finansiniams metams, bet realybėje jis būna vis mažiau socialinis, nes tampa vis daugiau militaristinis. O tai reiškia nedarbo ir skurdo, emigracijos ir degradacijos didėjimą. Atrodytų, kadangi mažėja perkamoji gyventojų galia, verslas tokiomis sąlygomis kaip tik turėtų mažinti kainas . Bet reikalas tas, kad pirkėjų kiekis mažėja nesąlyginai, o absoliučiai. Sumažinus kainas, pirkinių masė nepodidės, nes fiziškai sumažėjo vartotojų skaičius. O kadangi nuolat brangsta kuras, patalpų nuoma, komunalinės paslaugos, įvedami nauji ar didinami esami mokesčiai, brangsta visa verslo aplinka – tai kainos tiesiog didėja.
 
Priežastis dar ir ta, kad militarizavimas keičia ekonomikos struktūrą, ekonomika politizuojama, daugėja ekonomiškai nepagristų projektų pasiūla, bloginamas šalies investicinis klimatas, didėja verslo rizika. Atskiruose regionuose, kur koncentruojasi militarizavimo židiniai, militarizavimo procesas gali duoti net trumpalaikį ekonomikos pagyvėjimo efektą, ypač atskirose ekonomikos sferose, pavyzdžiui paslaugų sektoriuje.

Bet iš esmės ekonomikos militarizavimas reiškia, kad, pirma, didėja valstybės skola ir biudžetinis deficitas, o jeigu biudžetą bandoma subalansuoti – tai dažniausiai ne dėl ekonominių, o dėl politinių priežasčių, kaip tai atsitiko ir su „pirmuoju po nepriklausomybės atkūrimo nedeficitiniu“ 2018 metų biudžetu. Antra, valstybė susikoncentruoja militarizuotų ekonomikos sričių palaikymui, proteguoja dirbančių šiose srityse specialistų pajamų augimą ir taip padidina piniginės masės, nepagįstos realiomis prekėmis, apyvartą visoje ekonomikos sistemoje. Trečia, ekonomikos militarizavimas veda prie dalies nacionalinio turto praradimo, nes rengiant įvairius poligonus bei kitokią militarizavimo infrastruktūrą iškertami miškai, užteršiami vandens ištekliai, išimami iš žemės ūkio apyvartos dirvožemiai, negamybiškai panaudojami pastatai, uostai, keliai, institucijos, specialistai, resursai bei panašiai. Valstybinis sektorius mažina kainas militarizavimo reikmes aptarnaujančioms privačioms monopolijoms ir tuo pačiu didina jas masinio vartojimo prekėms.
 
Visa tai apsunkina ekonomikos plėtrą, mažina realias gyventojų pajamas, ypač žmonių su fiksuotomis išmokomis (pensininkų, studentų, biudžetininkų), perskirsto pajamas tarp regionų, socialinių grupių, valstybinio bei privataus sektorių ir tuo pačiu gilina socialinę visuomenės diferenciaciją bei atskirtį, skatina infliaciją ir kainų augimas tampa permanentiniu reiškiniu.
 
Taigi, nuolatinis kainų kilimas Lietuvoje išprovokuotas mūsų valdžios vidaus ir užsienio politikos.