"Dėdulė" V.Landsbergis sąmoningai leido KGB kadriniams darbuotojams Dušanskiui ir Slavinui pabėgti iš Lietuvos!

Autorius: The Five Eyes Šaltinis: https://m.facebook.com/message... 2017-10-31 21:41:20, skaitė 3890, komentavo 7

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais gan abejotinomis aplinkybėmis įsitvirtinęs politinės valdžios olimpe apsišaukėlis „Rezistentas Nr. 1“, mūru stojantis už savo įsteigtos konservatorių partijos bei prolandsberginio „krizių premjero“ A.Kubiliaus nuveiktus „gerus darbus“ Lietuvai, aršiai kritikuojantis politines jėgas, keliančias grėsmę tolimesnei 2K+ hegemonijai, įteisinusiai politinę korupciją,melą, teisinį nihilizmą šalyje, valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politikos komiteto vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, pasibaigus pirmajam rinkimų turui prognozuoja, kad į Seimą patenkantis margas „Drąsos kelio“ krepšelis greitai subyrės: „Ten yra šiek tiek dešinių, ir šiek tiek antidešinių, sudėtų į vieną krepšelį. Kaip tas krepšelis galėtų veikti toliau aš neįsivaizduoju, greičiausia jis išbyrės. Tie, kurie dešinieji, nueis į dešinę, tie, kurie prie kairės ar tie, kurie gryno „populio“ – nueis prie populistų“, – svarsto politikos Tartiufas V.Landsbergis, meistriškai įvaldęs principą „skaldyk ir valdyk“.

Jei šiuo metu vienas nekenčiamiausių V.Landsbergio politinių oponentų yra Seimo rinkimuose pirmaujančios Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskich, tai palyginti neseniai juo buvo šviesios atminties rašytojas, legendinio „Durnių laivo“ autorius Vytautas Petkevičius, nuolat pabrėždavęs: „Tiesa – sielos vaistai. Visos blogybės kyla iš melo ir baimės. Baimės sakyti tiesą“. Būtent už tiesos žodį konservatorių patriarcho V.Landsbergio inicijuotų teismų slogutis persekiojo rašytoją V.Petkevičių paskutiniaisiais jo gyvenimo metais ir netgi po mirties.

Deja, mūsų visuomenė, kurios pilietiškumo ugdymui taip pasišventusiai darbavosi V.Petkevičius, praktiškai negynė TIE-SOS šauklio, nebuvo viešai pasipriešinta persekiojimų, šmeižto, melo lavinai, užgriuvusiai pasiligojusį literatą.V.Petkevičius, kaip ir daugelis kitų Lietuvos šviesuolių, dideliam V.Landsbergio džiaugsmui, buvo priverstas pasitraukti iš aktyvios politikos, valstybės valdymo reikalų. Politika Lietuvoje tapo įrankiu grobstyti valstybės turtą, skaldyti visuomenę, palaužti Tautos vienybę. Jei kažkada Vinco Kudirkos „Varpas“ žadino žmones iš stingulio, ragino nepasiduoti priespaudai, teikė vilties, kad dar yra dorų idealistų, dirbančių Lietuvai, dar ne visus pasiglemžė godulys bei pinigavimosi liūnas, tai rašytojas V.Petkevičius šią kilnią misiją atliko savo kūryba skleisdamas tiesos žodį. Tokiu būdu, be daugybės aštrių straipsnių spaudoje, radosi trys didžiosios jo sielvarto ir širdies skausmo kupinos knygos - „Durnių laivas“ (2003), „Durniškės“ (2006), galop „Prakeiktieji ir pateptieji“, baigta spausdinti 2008 metų gruodžio 19, praėjus devynioms dienoms po Rašytojo mirties...

Išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ KGB majoras Vladas GULBINAS, drąsiai kalbantis apie oficiozinės žiniasklaidos garbstomo 80-ties sulaukusio Jubiliato V.Landsbergio – KGB agento „Dėdulės“ tamsiąją veiklos pusę, taip ir nebuvo nuteistas už tariamą šmeižtą, nors V.Landsbergis drauge su A.Kubiliumi dar 2004 m. dėjo visas pastangas patupdyti V.Gulbiną už grotų!..

Akibrokštas kapinėse, laidojant V.Petkevičių

„Rašytojo Vytauto Petkevičiaus mirties dieną (2008-12-10) Tėvynės sąjungos būstinėje, šalia Prezidentūros, vyko kažkoks konservatorių susibūrimas-pasitarimas. Kažkuriam iš politikų pranešus tik ką gautą žinią apie rašytojo V.Petkevičiaus mirtį, Rasa Juknevičienė iš džiaugsmo pradėjo garsiai ploti. Tada kažkas iš konservatorių šią „papūgą“ sugėdijo ir ji aptilo. Pasirodo, ir konservatorių tarpe dar yra vienas-kitas padorus žmogus...“, -neblėstančiais prisiminimais, faktinėmis aplinkybėmis grindžiama nuomone bei turima informacija su LL skaitytojais dalijasi V.Gulbinas.

„Praėjus kelioms dienoms po rašytojo V.Petkevičiaus mirties, aš ėjau pro šalį tos pačios konservatorių būstinės, kai staiga tiesiai iš pastato priešais mane išėjo „naujasis Mesijas“ – ponas V.Landsbergis su asmens sargybiniu. Vos pamatęs mane, išsišiepė ta savo šlykščia veido išraiška, tarytum norėdamas viešai padžiūgauti dėl V.Petkevičiaus mirties.

V. Landsbergis, man dalyvaujant teismuose ištisus 5 metus liudytoju rašytojo pusėje, atvykęs į teismo posėdį, niekada nėra pasisveikinęs nei su manimi, nei su V.Petkevičiumi, apsimesdamas lyg mūsų nė nematytų. Tačiau jo brolis Gabrielius, atvirkščiai, visada pasisveikindavo. Pamenu, kaip rašytojas V.Petkevičius kartą man pasakė: „Žinai, Vladai, Gabrielius per vieno teismo posėdžio pertrauką priėjo ir man pakuždėjo, kad jis buvo kategoriškai PRIEŠ šito teismo prasidėjimą, betgi kur tau Vytukas manęs klausys!..”.

Iki šiol pamenu, koks didelis akibrokštas įvyko Antakalnio kapinėse per V.Petkevičiaus laidotuves. Vienas iš velionio draugų, V.Petkevičiaus knygų į rusų kalba vertėjas Meščerikovas, kreipdamasis į susirinkusius, savo kalbą pradėjo taip: „Mieli Lietuvos žmonės, šiandien į paskutinę kelionę mes palydime mūsų mylimą, gerbiamą Vytautą Lands...“ - ant šito skiemens jis sustojo, trumpai patylėjo, bet po to pasitaisė. Stovėdamas šalia karstui iškastos duobės krašto drauge su Algirdu Paleckiu, iš nuostabos aš vos nenukritau į duobę. Bemaž tūkstantinė tautiečių minia, dalyvavusi Rašytojo laidotuvėse, iš pradžių nuščiuvo, po to kai kurie vyrai, stovintys tolėliau, pradėjo garsiai žvengti... Po laidotuvių priėjau prie Meščerikovo ir paklausiau: ar tyčia jis taip pasielgęs ar ne?.. Vertėjas nuoširdžiai apgailestavo, kad jam taip gavosi visiškai netyčia, kažkaip savaime išsprūdo. Tada jam pasakiau: „kad ir koks velnio išpera bebūtų V.Landsbergis, tokiais dalykais juokauti negalima, nes tai tiesiog labai nepadoru...“.

Pradžioje V.Landsbergis byloje prieš V.Petkevičių gynė savo ir visos Landsbergių giminės interesus be advokato. Mat, jis visada būdavo labai godus pinigams. Ir tik pačioje teisminio maratono pabaigoje pamatęs, kad šioje absurdiškoje byloje pergalė jam tiesiog slysta iš rankų, pasisamdė patyrusią advokatę Liudviką Meškauskaitę. Pamenu, kaip rašytojas po vieno iš paskutiniųjų teismo posėdžių priėjo prie advokatės L.Meškauskaitės ir garsiai jos paklausė: „Tai ką, vaikeli, ir tu sutikai ginti šitą šūdą? Tu turbūt gintum ir patį velnią, jeigu jis tau gerai sumokėtų?..“ .

Liudytojas, pabūgęs liudyti TIESĄ

„Prieš prasidedant V.Landsbergio prieš V.Petkevičių teismų maratonui, rašytojas paprašė manęs būtinai surasti Audrių Butkevičių, kurį norėjo pakviesti į minėtą teismą būti liudytoju jo pusėje. Ir iš tikrųjų A.Butkevičius labai daug žino apie V.Landsbergį, kaip KGB agentą, todėl jo liudijimas teisme būtų buvęs labai naudingas V.Petkevičiui. Man susitikus su A.Butkevičiumi, kartu paskambinome rašytojui, tačiau jau pačioje pokalbio pradžioje buvęs KAM ministras A.Butkevičius ėmė priekaištauti V.Petkevičiui dėl aštrios kritikos jo atžvilgiu romane „Durnių laivas“ ir gražia forma išsisuko - atsisakė būti liudytoju teisme. O juk A.Butkevičius, kaip jau minėjau, apie konservatorių patriarchą V.Landsbergį, kaip buvusį KGB „bilduką“, iš tiesų žino labai daug ir galėtų pateikti įtikinančius įrodymus!..

Pavyzdžiui, maždaug 2004 metais spaudoje pasirodė vienas įdomus A.Butkevičiaus straipsnis, kuriame jis atskleidė TIESĄ, kad V.Landsbergis labai padėjo su juo, kaip su KGB agentu, dirbusiems KGB kadriniams darbuotojams - DUŠANSKIUI ir SLAVINUI 1990 metais pabėgti į Izraelį. Minėtame straipsnyje buvęs Krašto apsaugos ministras A.Butkevičius detaliai papasakojo, kaip 1990 metais jis ėmėsi visų priemonių SULAIKYTI Lietuvoje minėtus KGB darbuotojus už genocidą vykdytą prieš tautiečius. Tačiau tuometinis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis tam prieštaravo, motyvuodamas tuo – esą jų sulaikymas gali sukelti didelius neramumus tarp KGB darbuotojų, netgi juos supriešinti... Bet įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad po to Dušanskis ir Slavinas skubos tvarka atgavo savo nekilnojamą turtą (namus), turėtą iki 1940 metų, juos sėkmingai pardavė ir išvažiavo gyventi į Izraelį!..

Taigi, mūsų teisėsaugai tie du KGB agentai seniai yra nepasiekiami, o gal jau ir mirę. Net ir visiškai kvailam tapo aišku, kad V.Landsbergis, KGB agentas „Dėdulė“ SĄMONINGAI leido KGB kadriniams darbuotojams Dušanskiui ir Slavinui pabėgti iš Lietuvos! Matyt, buvo labai bijomasi, kad pastarieji, čia gyvendami (o tuo labiau jų sulaikymo atveju), gali atvirai ir viešai prabilti apie Landsbergių šeimos KGB širšyną. Tai daugiau, negu juokinga. Tik po to, kai jiedu išvyko iš šalies, KGB agentas „Dėdulė“ su savo konservatorių klika visa gerkle reikalavo Izraelio perduoti Dušanskį Lietuvos teisėsaugos organams teisti už genocidą – Rainių tragediją!..

Beje, visoje šioje nešvarioje istorijoje mane labai stebina ilgai trunkanti „papūnio“ tyla: kodėl iki šiol nėra apskųstas A.Butkevičius dėl tariamo V.Landsbergio apšmeižimo spaudoje?..“

A.Paleckio byla: iš piršto laužta frazė - „ saviškiai šaudė į savus“?..

„Aš pats, asmeniškai, dalyvavau kelis kartus Algirdui Paleckiui iškeltoje byloje teisme, kaip liudytojas jo pusėje. Teismui paliudijau, kad 2000 – 2003 metais dažnai bendraudavau su buvusiu KAM ministru A.Butkevičiumi, nes mus jungė didelis pasišlykštėjimas agentu „Dėdule“ bei jo veikla Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje. Aš paliudijau teismui, jog minėtu laikotarpiu man bendraujant su A.Butkevičiumi, pastarasis ne kartą man yra sakęs, kad tą nelemtą Sausio 13-tąją jo nurodymu nuo stogų, prie televizijos bokšto, į susirinkusius žmones šaudė būtent jo vyrai, tačiau... viską „nurašė“ ant rusų.

Pamenu, kartą buvęs KAM ministras A.Butkevičius man pareiškė: „Žinai, tuo metu aš labai tikėjau V.Landsbergiu ir jo vadovaujama partija, todėl jo sugalvotą šią mūsų Tautos žmonių EGZEKUCIJĄ vertinau, kaip politiškai labai naudingą Lietuvai. Trumpai tariant, tuo metu vienas durnius sugalvojo visą šią nesąmonę, o aš, durnius, ją įvykdžiau!.. Jeigu kas galėtų man sugrąžinti tuos 20 metų atgal, tai būčiau kategoriškai pasipriešinęs „papūniui“ ir šios beprotiškos nesąmonės nevykdęs!..”

DEJA, A.Paleckio teisme buvęs KAM ministras A.Butkevičius šį faktą jau PANEIGĖ. Per teismo posėdžio pertrauką aš priėjau prie A.Butkevičiaus (tuo momentu šalia jo stovėjo konservatorius K.Masiulis) ir garsiai ištariau:„Audriau, kodėl dabar viską neigi, MELUOJI, kad savi nešaudė?.. Įgyk pilietinės drąsos ir pasakyk visą TEISYBĘ!..”. Į šiuos mano žodžius tą kartą teismo koridoriuje A.Butkevičius tesugebėjo tiek ištarti – „Ne tavo reikalas!..”.

Tad štai koks yra iš tikrųjų, jaunajai kartai visai nepažįstamas, mūsų Tautos „naujasis Mesijas“, apsišaukėlis „Rezistentas Nr. 1“, šiomis dienomis švenčiantis savo 80 –tąjį gimtadienį!..

Man, kaip tuometiniam KGB kultūros kuratoriui, vienas Konservatorijos docentas yra pasakojęs, kad jiems jau seniai gerai žinomos neigiamos V.Landsbergio charakterio savybės – didybės ir garbės manija, dviveidiškumas, neapsakomas valdžios troškimas, didelis godumas pinigams. Sovietų laikais, būdamas išgėręs (nors alkoholį, sakyčiau, vartodavo saikingai), kolegų tarpe V.Landsbergis gan dažnai atvirai pabrėždavo vieną svarbiausių gyvenimo siekių – įeiti į Lietuvos istoriją, tampant savo darbais panašiu į dr. Joną Basanavičių. Regis, būtent tai jis jau pasiekė, TAČIAU esminis skirtumas yra toks, kad dr. J.Basanavičių už atliktą istorinę misiją visi Lietuvos žmonės labai gerbia ir myli, o mūsų Vytukas „Dėdulė“ tapo žiniasklaidos, televizijos, spaudos ir, svarbiausia, Lietuvos žmonių didžiausiu pajuokos objektu!..

Po rašytojo mirties jo žmonai Raisai Petkevičienei pasakiau, kad dabar ji ir Vytauto Petkevičiaus vaikai praloš bylą prieš „papūnį“ V.Landsbergį. Labai nustebusi našlė paklausė manęs – kaip tai gali būti?.. Tada aš atsakiau jai: „mūsų teisėjai labai bijosi įtakingų žmonių, gyvųjų politikų, bet drąsiai kovoja ir nuteisia mirusiuosius“. Gan greitai šitie mano žodžiai pasitvirtino, deja!..”

Ar tai V.Landsbergis iškovojo Lietuvos Nepriklausomybę?

Neseniai teko girdėti „papūnio“ sapaliojimus, kad Lietuvos Nepriklausomybę iškovojo jis su savo tėvu V.Landsbergiu-Žemkalniu. Didesnės nesąmonės, turbūt, ir girtas būdamas nesugalvosi!.. Už Lietuvos Nepriklausomybę reikia dėkoti Rusijos demokratinėms jėgoms, kurios neleido pučistams Rusijoje paimti valdžią į savo rankas. Juk būtent po pučo pralaimėjimo, atėjus į valdžią B.Jelcinui ir subyrėjus galingai imperijai, visos buvusios TSRS sąjunginės respublikos gavo Nepriklausomybę, netgi ir tos, kurios nenorėjo, nes Maskva jas varyte išvarė į laisvę.

Tiesa, Lietuva Nepriklausomybę gavo pirmoji iš šalių, buvusių TSRS sudėtyje. Dabar jau gerai žinoma „vieša paslaptis“, kad pučo Maskvoje dienomis „Rezistentas Nr. 1“ su R.Pakso pagalba, gelbėdamas savo kailį, jau buvo pasiruošęs lėktuvėliu sprukti į užsienį. Be to, V.Landsbergio tik ką iškeptas Ministras Pirmininkas A.Šimėnas, metęs iš išgąsčio visą Ministrų kabinetą, kaip koks tarakonas, iš karto pabėgo į užsienį nežinoma kryptimi ir į Lietuvą sugrįžo tik pučui Maskvoje pralaimėjus...

Būdamas Aukščiausios Tarybos pirmininku V.Landsbergis niekada nemokėjo parinkti kadrų į vadovaujančius valstybės postus. Tokiais atvejais pagrindinis kriterijus dažniausiai būdavo ne kandidato teigiamos, dalykinės savybės, o aklas lojalumas ponui V.Landsbergiui.

Pavyzdžiui, vos atkūrus Nepriklausomybę, į Vyr. kontrolieriaus postą jis paskyrė Kazimierą Uoką. Šis žmogelis, berods, 1988 metais Kauno KGB viršininkui Bagdonui yra išdaužęs jo namo langus. Sulaikius K.Uoką už smulkų chuliganizmą, Bagdonas, prie visos savo galybės, taip ir nesugebėjo patupdyti jį už grotų, nes, pasirodo, pastarasis yra rimtas psichinis ligonis, oficialiai įrašytas į psichinių ligonių įskaitą. O dabar K.Uoka yra Seimo narys, turintis teisę spręsti mūsų valstybės reikalus!..

Arba štai dar vienas „papūnio“ V.Landsbergio akibrokštas – Balio Gajausko paskyrimas VSD Generaliniu direktoriumi. Betgi tai tikra parodija, tiesiog pasityčiojimas iš svarbiausios spec. tarnybos Lietuvoje, visiškai nuvertinus jos darbo funkcijas. Tokiu būdu VSD buvo prilygintas, maždaug, kažkokiam UAB‘ui.

Esu įsitikinęs, kad visoje Europos Sąjungoje kito tokio keisto, psichiškai pasiligojusio politiko, ir su žiburiu nesurasi. Politiko, kuris šitaip šiurkščiai sugebėtų tik kenkti ir kenkti savo šaliai, net nesusimąstydamas apie būsimas pasekmes. O ta „papūnio“ V.Landsbergio inicijuota idėja – bet kuria kaina išsireikalauti iš šiandieninės Rusijos kompensaciją už okupacijos metu patirtą žalą - juk tai tikras politinis blefas! Tik visiškai nesubrendę politiškai žmonės nesupranta, kad jokios kompensacijos iš Rusijos Lietuva negaus. Nebent po „Rezistento Nr. 1“ mirties...

Teisingai šiemet išleistoje knygoje „Dar kartą apie landsbegizmą“ šia tema pasisako Algirdas Paleckis – Lietuva gali gauti iš Rusijos ir priešingą sąskaitą. O juk Rusija tikrai galėtų pateikti mūsų valstybei sąskaitą už Ignalinos Atominės elektrinės pastatymą, už nutiestus kelius ir tiltus, pastatytas gamyklas, išvystytą pramonę, visos eilės karinių miestelių palikimą...

KGB agentas „Dėdulė“, lyg koks pasiutęs šuo, pastoviai skalija ir skalija lietuvių tautai – tai apie „Rusijos bombą“, tai apie smarkiai išaugusį pavojų iš Rusijos pusės. Arba dar geriau – ragina tautiečius ruoštis partizaniniam karui prieš Rusiją ir panašiai. Tikri psichiškai nesveiko Vytuko kliedesiai!..”

Apie Landsbergio šeimos KGB širšyną 

Nenorėčiau kartotis, bet labai trumpai, nes kai kurie Lietuvos žmonės, galbūt, dar nėra skaitę tikros teisybės apie Landsbergio šeimos KGB širšyną.  

Dar 2000 m. gruodžio mėn., 2 dieną dienraštis „Lietuvos rytas“ atspausdino interviu su manimi, kaip su buvusiu Lietuvos KGB kuratoriumi visam profesionaliam menui, tame tarpe Lietuvos Konservatorijai. Tame interviu papasakojau, jog V.Landsbergis daugelį metų bendradarbiavo su KGB. Man yra žinoma, kad pirmasis jo slapyvardis buvo „Vytautas“, vėliau pakeistas į „Dėdulė“. V.Landsbergio tėvas Landsbergis-Žemkalnis buvo NKVD užverbuotas Kaune Rusijos ambasados žvalgybos darbuotojų dar 1927 metais.

Dienraštyje „Lietuvos rytas“, o vėliau ir „Laisvame laikraštyje“ aš ne kartą pasakojau, kad „papūnį“, jam besimokant Konservatorijoje, užverbavo buvęs Lietuvos KGB žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas Dušanskis, o vėliau su agentu „Dėdulė“ dirbo Slavinas, Romualdas Sprindys ir paskutinysis – Donatas Abromaitis iki 1978 metų.

Ne kartą pabrėžiau, kad visi šie ypatingi V.Landsbergio „nuopelnai“ 1981 metais nulėmė teigiamą sprendimą išleidžiant Gražiną Ručytę-Landsbergienę slapta, be Lietuvos KP CK Išvažiavimo komisijos leidimo, būtent didelės išimties tvarka – per KGB pirmininko pavaduotoją, Maskvos generolą Vladimirą Zvezdenkovą į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį.

Po mano interviu „Lietuvos rytui“ ir po „Lietuvos ryto“ TV publicistinės laidos, parodytos lygiai po savaitės, 2000 m. gruodžio 9 d., ponas V.Landsbergis ir A.Kubilius kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, vadovaujamą vyr. prokuroro Laimučio Jancevičiaus, reikalaudami už tariamą šmeižtą iškelti man baudžiamąją bylą, kas ir buvo padaryta. Po kruopštaus ir ilgo tyrimo, trukusio gerą pusmetį, baudžiamoji byla buvo nutraukta konstatavus, kad kaltinamojo V.Gulbino VEIKSMUOSE NEBUVO NUSIKALTIMO SUDĖTIES. Kitaip tariant, ikiteisminis tyrimas patvirtino, kad aš sakau TIESĄ. O tai reiškia, kad Europos Parlamento narys V.Landsbergis – apsišaukėlis „Rezistentas Nr. 1“ yra ne kas kitas, o KGB agentas „Dėdulė“.

Tiesiog nesuprantamas „papūnio“ neigiamas, netgi priešiškas santykis į tikrus kovotojus už Lietuvos laisvę, disidentus S.Stungurį, A.Terlecką, kurie nė karto taip ir nebuvo išrinkti į Seimą. O šie du buvę politkaliniai Seime (dar pridėčiau V.Šustauską, drauge su „tvarkiečiais“ J.Veselka, P.Gražuliu), manau, tikrai būtų grėsminga politinė jėga. V.Šustauską aš pažįstu kaip aktyvų kovotoją už skurstančių žmonių socialinę gerovę, nebijantį sakyti teisybę į akis, nors kartais gal ir gruboką...

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos žmonės daugelio Seimo narių net nežino, kadangi jie niekuo nepasireiškia Seimo posėdžiuose, lyg būtų nematomi, ir gauna beveik už dyką milžiniškus atlyginimus. Dėl KGB agento „Dėdulės“ nuo pat Nepriklausomybės pradžios mūsų šalyje vykdomos, sakyčiau, visapusiškai griaunamos politikos, vieni Lietuvos žmonės išvyko svetur duonos ieškoti, kiti čia prasigėrė, nepakeldami tokios neteisybės, o kai kurie, deja, pasirinko pakaruoklio ar skenduolio dalią... Taigi, teisingai kartą A.Butkevičius spaudoje yra pareiškęs, kad V.Landsbergis – tikra politinė dvėseliena, supuvusi iš vidaus ir išorės“ – teigia KGB majoras Vladas Gulbinas.

P. S.

Buvęs politkalinys, disidentas, publicistas dr. Liudas Dambrauskas po jo mirties, 2005 m. leidyklos „Gairės“ išleistoje knygoje „Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai“ teigė: „Lietuvai reikalinga ne desovietizacija, o delandsbergizacija, kuri iš tikrųjų yra sovietizacijos tąsa, tik dar sparčiau ir platesniais mastais griaunanti Tautą ir žmogų!.. Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti. Ne Konservatorių partija sukūrė landsbergizmą, ji paties Vytauto Landsbergio panaudota politinei terpei sukurti. Landsbergizmas nėra ideologinė vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas. Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa...

...Galbūt daug kam atrodys, kad aš per daug sureikšminu Vytauto Landsbergio asmenybę. Per daug giliai jis įsiskverbė į mūsų istoriją. Jį apeiti būtų nusižengimas. Kiek Vytautas Landsbergis atnešė Lietuvai žalos, manau, gerą dešimtmetį lietuviai minės. Juolab Vytauto Landsbergio epochai dėti tašką dar per anksti. Ši asmenybė, net nebūdama aktyvioje politikoje, vargu ar sugebės nekenkti Lietuvai. Man regis, tartiufiška, klastinga pati jo prigimtis… Žinoma, kiek Vytautas Landsbergis konkrečiai yra pakenkęs Lietuvai, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandien jo „patriotinė” veikla, persunkta vaidybinės “neapykantos” KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio “tėviški” įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką mūsų valstybei ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Vytautas Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti Vytauto Landsbergio patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai?

Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Vytautas Landsbergis tarnauja. Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybiniobanditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!..“

Interviu parengė Juozas Ivanauskas, 2012-10-21

Šaltinis: demokratija.eu

Kieno tikslus Sąjūdyje atstovavo Vytautas Landsbergis? (Sąjūdis Lietuvoje 1988-1993m.)