„Laisvė“ pirmykščio žmogaus virtuvėje

Autorius: Gytis Padegimas Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/-laisv... 2017-10-04 21:59:57, skaitė 989, komentavo 2

Juozo Zikaro skulptūrai„Laisvė“.

Na, štai, pagaliau ir aš užsiropščiau į „namelį ant vištos kojelės“...

Ėjau į šį 11-osios Kauno bienalės objektą Karo muziejaus sodelyje tikėdamasis pamatyti jo link plūstančias minias, nes nemažai tikrų Lietuvos patriotų, buvusių bendražygių „Sąjūdyje“ piktinosi šia akcija-atrakcija, o jaunimas, priešingai, džiaugėsi, kad ,,prikolna“ ir skubėjo „Facebooke“ dalintis familiariomis nuotraukomis, kur jie „nusitraukę“ su šia J.Zikaro skulptūra lyg su „sava biče“.

Konstrukcijos papėdėje nuo šalto vėjo gūžėsi keli jaunuoliai, kaip paaiškėjo, bijantys aukščio, o iš namelio netrukus nusileido grupelė jų draugų, VDU studentų, kurių dėstytoja mane užtikrino, kad „ten nėra ko lipti, nes nepamatysiąs nieko, ko nematęs“.

Smalsumas vis tik ima viršų – užsiropščiau.

Atsidūriau virtuvėje, įkurdintoje virš nuo vaikystės mylimų ąžuolų viršūnių, kuri jaunam žmogui, įsitikinusiam, kad pasaulis prasidėjo tik su moderniųjų technologijų era, niekuo nesiskiria nuo pirmykščio žmogaus urvo.
Aplinka tikrai niekuo nenustebino ir nesudomino. (Kažin kokia statistika galėtų nustatyti, kiek Lietuvos gyventojų tebesinaudoja tokiomis virtuvėmis neturėdami jokių šansų jas modernizuoti, padaryti jas patogesnes, gražesnes?)

Buvau virtuvėje su ant stalo užkelta „Laisve“ vienui vienas. Pritrenkė jos pažaliavęs veidas ir drabužis. Ir kaip gi čia nepažaliuosi iš pykčio, jei per visus nepriklausomybės metus mūsų laisvę dosniai „šmotais“ dalinę Skandinavijos bankams ir tarptautinėms monopolijoms bei koncernams, „Gazpromui“ ir „Rosatomui“, ir savęs bei savųjų, aišku, nepamiršę, išguję didžiulę dalį tautos nugaros lenkti į svetimus kraštus buvę kompartijos ir komjaunimo skyrių vedėjai, instruktoriai, jų „šlovingosios“ istorijos tyrinėtojos, žodžiu, visa šita „grupė draugų“, kiaulės akis įsidėję, kaip sakydavo mano tėtis dzūkas, net partiniu vėzdu varomi, nesitraukia nuo valdžios lovio?

Kaip čia nepažaliuosi, jei net ant aukštoko postamento stovėdama, kasdien girdi bent apie kelias valdžią turinčių, turėjusių ar turėsiančių aferas, korupcijos skandalus, atvirą piktnaudžiavimą valdžia ir visišką nebaudžiamumą?

Kur čia nepažaliuosi, kai valstybės šimtmečio išvakarėse sugriaunamas Gedimino kalnas – kitas per amžius šventas tautos ir valstybės simbolis, o kaltų, atsakingų dėl tokios nusikalstamos veikos nėra?

Galų gale, kaip čia nepažaliuosi, kai per virtuvės langelį matyti duobė vietoj Vienybės aikštės ir dar tokio gylio, lyg čia ką tik būtų nukritęs Tunguskos meteoritas, o po tą duobę dar giliau rausiasi, matyt, iš didžiųjų amžiaus statybų Sibire parsigabenta technika? Kam rūpi, kad čia – miesto širdis, kad beatodairiškai naikinamas šimtmečiais kaupęsis kultūrinis sluoksnis, kad po tokio sunkiosios technikos pasišvaistymo išnyks didžiausias miesto turtas ir puošmena – šimtamečiai ąžuolai?

Užtat vieninga, nedaloma, išmanioji per amžių amžius Kauno valdžia, susitelkusi apie vienintelį, nepakartojamąjį Merą iš didžiosios raidės, padovanos mums dar vieną negyvą akmeninę dykrą, pritrauks į miesto centrą nevaldomus transporto srautus, o mus, kuriems neva tai ir daroma, išguis iš taršoje ir triukšme paskendusio miesto centro.

Tu gi, Laisve, jei nenuvirsi kartu su paskutiniais ąžuolais pasikasus po Tavo postamentu, toje taršoje visiškai oksiduosiesi ir pavirsi į dulkes…

Bet apie ką aš čia? Tiesa, buvau paprašytas pakomentuoti mums visiems svarbaus simbolio J. Zikaro „Laisvės“ įkurdinimą sovietinėje virtuvėje. Manau, kad jeigu „Laisvė“ atlaikė įkalinimą sovietiniuose rūsiuose ir užmaršties kalėjimuose, tai į šį „virtuvinį“ įkalinimą jai tik nusispjaut.

Nors, tiesą sakant, neįsivaizduoju jos vyresniosios sesers niujorkiškės „Liberty“, aplipdytos kokiais nors buitiniais priedais. Neįsivaizduoju ir kurios nors Tekančios saulės šalies senosios sostinės Kioto šventyklos ar jos dalies, talentingosios lietuvių menininkės P.K.Pukytės vadovaujamų lietuvių menininkų desanto įtupdomos į kokią nors tupyklą. Bet man greičiausia trūksta vaizduotės, o gal tiesiog nesu nuosekliai susipažinęs su postmodernaus ir postpostmodernaus meno raida?

P.S. Labai praktiškai ūkiškai – kol „Laisvė“ pasiekiama, būtų nuostabu, kad restauratoriai nuplautų nuo jos tą skenduolišką žalėsį.

P.P.S. Ar mes valstybės 100-čio proga sugebėsime tai padaryti ir su mūsų visų Laisve, tai jau kitas klausimas.