Mirė Juozas Kuolelis

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-09-25 15:54:17, skaitė 1891, komentavo 15

Mirė Juozas Kuolelis

Ketvirtadienį, rugsėjo 21 d., neseniai pradėjęs eiti 88-uosius metus, savo namuose ramiai mirė LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas, buvęs LKP (ant TSKP platformos) sekretorius ideologijai, tapęs ilgamečiu disidentu ir „nepriklausomos“ Lietuvos politiniu kaliniu, Juozas KUOLELIS.

Gimęs 1930 m. Gervelėse, vargingų valstiečių šeimoje, Kuolelis, kaip ir daugelis jo amžininkų, augdamas skurdžiomis smetoninės Lietuvos sąlygomis, o vėliau, pokario metais išeidamas į mokslus Vilniaus Universitete, kuriuos baigė 1954 m., įsitikino socializmo pranašumu prieš kapitalizmą tenkinant paprastos liaudies poreikius.

1956 m. tapęs TSKP nariu, Kuolelis visą gyvenimą paskyrė partiniam darbui: ėjęs pareigas ne vieno laikraščio redakcijoje, 1960-1964 m. direktoriavęs LKP CK leidyklai, nuo 1972 iki 1987 m. ėjo LKP CK, kurio nariu tapo 1974 m., propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pareigas. 1975-1990 m. – LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Skirtingai nei didžiuma vėlyvosios Tarybų Sąjungos, TSKP ir LKP veikėjų, Kuolelis buvo ne visomis priemonėmis karjeros laiptais kilti užsimojęs prisitaikėlis biurokratas, bet orus ir principingas žmogus, į Kompartiją atėjęs ne dėl šiltos vietelės, o vedinas savų idėjinių įsitikinimų, kurių tvirtumą patikrino M. Gorbačiovo „Perestroika“ ir kiti 1985 m. sekę įvykiai.

Matydamas vidinę TSKP eroziją ir gražiu „pertvarkos“ lozungu vykdytą socializmo griovimą, Kuolelis nestovėjo nuošalyje ir, 1989 m. įvykus XX LKP suvažiavimui, kuriame su Vašingtono ir gorbačiovinės Maskvos palaima brazauskininkų buvo paskelbta apie atsiskyrimą nuo TSKP į „nepriklausomą“ partiją, jis kartu su bendražygiais ėmėsi veiksmų tikrajai, komunistinei LKP ant TSKP platformos išsaugoti.

Šiuo kovos prieš kapitalizmo restauravimą Lietuvoje ir TSRS keliu Kuolelis žengė ryžtingai ir iki galo kartu su kitais „išversti skūrą“ atsisakiusiais LKP veikėjais – M. Burokevičiumi, J. Jermalavičiumi, V. Lazutka ir kt., 1989-1991 m. eidamas LKP sekretoriaus ideologijai pareigas.

Po tragiškų ir iki šiolei klastočių bei paslapties šydo dengiamų 1991 m. sausio 13 d. įvykių (kurių metu viešėjo Laose), juos sekusio galutinio po abstrakčios „demokratijos“ bei „nepriklausomybės“ šūkiais užmaskuotos kontrrevoliucijos bei kapitalizmo restauracijos Lietuvoje ir TSRS laimėjimui, Kuolelis pateko į prieš komunistus nukreiptų politinių represijų verpetus.

Sufabrikavus prieš jį kaltinamąją medžiagą politinėje byloje, po ilgai besitęsusio teisminio maratono Kuolelis 1999 m. buvo nuteistas šešiems metams kalėjimo už tariamą „valstybės perversmo“ rengimą.

Kalėjime parašė atsiminimų ir apmąstymų knygą „Pro kalėjimo grotas“, 2010 m. išleistą leidyklos „Politika“ pastangomis. Joje, be įdomių istorinių įžvalgų ir gyvenimiškų pasakojimų – gausi dokumentinė medžiaga apie TSRS agoniją, aukščiau minėtuosius sausio 13-osios įvykius, o taip pat prieš jį bei kitus LKP lyderius nukreiptą politinį teismo procesą. Kartu su 2017 m. pradžioje išėjusia mažesnės apimties knygele – „Gyvenimas post factum“ – šitai sudaro vertingą memuarinį palikimą, kokio neturime nei iš vieno kito LKP „platformininko“.

Tiesa, Kuolelio  ir jo bendražygių atžvilgiu galima įvairi, pagrįsta ar mažiau pagrįsta kritika. Kaip sakoma, po karo visi būnam gerais generolais. Bet viena lieka neginčytina tiek draugams, tiek priešams: Kuolelio būta tikro Žmogaus – Komunisto – kuriam idėjiškumas, atsidavimas ir ištikimybė komunizmo reikalui buvo ne formalios frazės, o tikriausioji gyvenimo savastis.

Tebūna jo gyvenimas mums visiems pavyzdžiu to, ką reiškia tiesa, garbė ir nepaperkamumas, o tuo pačiu ir įkvėpimo šaltiniu darbe ir kovoje už to didingo reikalo, kuriam Kuolelis paskyrė savo gyvenimą, atgijimą ir sužydėjimą mūsų brangiojoje Lietuvos žemėje.

Kibirkštis

P. S.: keletas ištraukų iš Kuolelio atsiminimų...

–––––

„Kol mes buvome persekiojami, teisiami ir kalinami, vyko didžiuliai pasikeitimai visuomenėje, žmonių sąmonėje. Svarbiausia gyvenimo prasmė – pinigai. Sąžinė, garbė, ištikimybė, draugystė, pagaliau ir laisvė – tapo nereikalingos sąvokos. Įsivyravo nematytas cinizmas, panieka tiems, kurie nesugebėjo prisivogti, prisiplėšti, prisitaikyti. Kaip nebūtų keista, imama laikyti, kad tie „naujieji lietuviai“, įvairūs persivertėliai ir turi būti tikrieji šeimininkai, atsiradę pastarųjų amžių sandūroje. Jie supirkinėja butus, namus, jachtas, žemes, „prichvatizuoja“ gamyklas ir fabrikus, viešbučius, nusiperka politikus, valdininkus, patys atsiduria valdžioje. Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse net imama žavėtis tokiais, kurie geba įžūliai grobti, atvirai ir gražiai meluoti, niekindami skriaudžiamą ir skurstančią liaudį – tautos daugumą.

Kai ką Europoje, ypač JAV, patenkina tokia padėtis buvusiose socialistinėse šalyse. Tai, anot jų, pati tikriausia demokratija – su operetiniais parlamentais, kitais valdžios institutais, rinkimais, į kuriuos kažkodėl gyventojų dauguma nebenori vaikščioti. Patenkina todėl, kad būtent tokie, o ne kitokie mes jiems reikalingi.

Nelengva suvokti prieštaringus žmonijos visuomenės raidos dėsnius. Šlovinami liberalizmas, rinkos ekonomika atvedė pasaulį prie nematytos iki šiol globalinės finansinės, ekonominės bei politinės krizės. Tad neatsitiktinai vis garsiau prisimenama socializmo sąvoka, kurią buvo bandyta paversti keiksmažodžiu, išbraukti iš vartojamo žodyno, kaip ir žmonių lygybės sąvoką. O juk socialinio teisingumo, lygybės žmonės siekė nuo amžių. Tai patvirtina ir eilės, kurios buvo sukurtos prieš 1000 metų. Jomis aš ir noriu užbaigti šį savo rašinį:

Dangau! Kodėl, sakyk, čia niekšams taip gerai?
Jų pirtys ir vanduo, malūnai ir dvarai,

O kas teisingas, tas nė plutgalio neturi.

Aš spjaunu į tave, dangau, jei taip darai!

Omaras Chajamas, „Išminties taurė“

(J. Kuolelis. Pro kalėjimo grotas. V., 2010, p. 374)

–––––

„Galbūt, kaip niekas kitas, mes norėjome ir siekėme to, kad žmogus būtų doras, sąmoningas, turėtų sąžinės jausmą, nes nuo to juk priklauso, ar esi žmogus, ar gyvulys, kad jis būtų sveikas ir fiziškai, ir dvasiškai, be jokių prietarų, kad nekentėtų nuo tokių puslaukinių tautų negalių, kaip neapykanta kitokiems, nacizmas, kurį galima galbūt prilyginti savo žala beplintančiam spidui, afrikiniam kiaulių marui. Mes siekėme, kad visi būtumėm lygūs, laisvi, darbštūs, išsilavinę, dvasiškai turtingi, organizuoti, fiziškai tobuli ir mylėtumėm savo gimtąją žemę. Tėvynės meilė juk nėra tik nacionalistų monopolija ir privilegija! Tikrai juk mums niekas netrukdė iš visos širdies mylėti ir puoselėti Lietuvą, kaip brangiausią mūsų tėvų ir protėvių kraštą su jam būdinga kalba, kultūra...“

(J. Kuolelis. Gyvenimas post factum. V., 2017, p. 13)

–––––

„Juk darbas turtuolio naudai – tai vergija. Tas turtuolis fabriko savininkas, dvarininkas su samdiniu gali elgtis kaip jam užeina ant seilės. To savininko nepašalinsi, nepakeisi kitu, geresniu. Kartą būnant, berods, Plungės rajone vienas kolūkio pirmininkas mane pakvietė susitikti su kolūkiečiais. Aš jiems ir sakau, kad dvarininko jie negalėtų atsikratyti, koks jis bjaurus ir neteisingas būtų O štai su nevykusiu kolūkio pirmininku gali būti trumpa kalba: jį galima pašalinti, išvaryti lauk. Kolūkiečiai plojo, o kolūkio pirmininkas su manimi neatsisveikino.“

(J. Kuolelis. Gyvenimas post factum. V., 2017, p. 21-22)

–––––

„Man vis grįžta mintys: netiesa, kad negalima buvo iš esmės pertvarkyti Tarybų Sąjungos civilizuotai, ištobulinti nacionalinius santykius, kartu išspręsti socialines problemas, respublikų valstybingumo ir savarankiškumo klausimus vietoj to, kad tarsi šakalai (neretai maitinami doleriais), suplėšytumėm kruvinais gabalais unikalią, turtingiausią Sąjungą. O atplėšę kąsnį, toliau pjaunamės tarpusavyje dėl turto, dėl valdžios, pamiršdami darbo žmogų, vertindami jį tik kaip potencialų rinkėją ir pigią darbo jėgą.

(J. Kuolelis. Gyvenimas post factum. V., 2017, p. 22)

–––––

„Masė žmonijos tada ėmė tikėti, kad teisingiausias kelias – socialistinis, kad kilniausia, visų istorijos epochų išpuoselėta idėja – komunistinė. Ši idėja brendo per daugelį amžių, ir jokia pasaulio civilizacija geresnės idėjos dar nesugalvojo. Ir šios idėjos, o ne kas kitas buvo okupavę Lietuvą. Ar kas okupavo, pavyzdžiui, Kiniją, Kubą, net kai kurias Afrikos šalis, kurios rinkosi socialistinį kelią? Man vis šauna į galvą tokia mintis: kodėl šalis, įgijusi nepriklausomybę, nepasirenka socialistinio vystymosi kelio? Gal tada žmonės masiškai nesakytų, kad ne už tokią Lietuvą mes stovėjome? Juk socializmas – tai darbo žmonių visuomenė, kurioje darbas – kiekvieno teisė ir pareiga: „kas nedirba, tas nevalgo“. Socializmas – tai ne tik socialinės garantijos, tai – darbo žmonių valdžia. Juk buržuazija nušalina mases nuo valstybės valdymo reikalų. Kas dabar sėdi parlamentuose? Didžioji dalis – turčiai.

Mums gi sako, kad socializmas jau praeitis, be to – baisiausia praeitis. Viskas daroma, kad būtų pašalinta socialistinė sąmonė, prievarta diegiant buržuazinę.“

(J. Kuolelis. Gyvenimas post factum. V., 2017, 22-23)