Julių Janonį atsimenant

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-05-31 17:55:56, skaitė 3054, komentavo 3

Lygiai prieš šimtą metų iš gyvųjų tarpo pasitraukė didis lietuvių tautos sūnus, Rusijos Socialdemokratų Darbininkų Partijos (bolševikų) lietuvių sekcijos veikėjas, revoliucionierius, pirmasis proletarinis lietuvių poetas,JULIUS JANONIS (1896–1917). Tokia liūdna, bet visgi garbinga sukaktis skatina atsiminti, kas buvo Janonis ir kodėl jis lieka svarbus šiandien, ištisam amžiui praėjus nuo tragiškos jo mirties.

Gimęs 1896 m. balandžio 5 d. Beržinių kaimelyje vargingų grytelninkų, Martyno ir Marijos Janonių šeimoje, Julius savu kailiu patyrė to meto kaimo gyvenimo realijas – nepriteklių, vargą, dvarininkų ir buožių vykdytą bežemių ir mažažemių valstiečių išnaudojimą. Dar vaiku būdamas jisai paragavo piemens dalią, taip vaizdžiai apsakytą lietuvių literatūroje.

Tačiau mamos M. Janonienės, raštingos ir mokslą vertinusios moters dėka, Julius, kaip ir jo brolis bei dvi seserys, skirtingai nei daugelis amžininkų, ankstyvame amžiuje pramoko skaityti ir rašyti – Janonienė nesiuntė vaikų pas „daraktorių“, o mokė pati. Jau būdamas penkerių metų amžiaus, Julius skaitė bei rašė – taip anksti jautėsi didelio talento užuomazgos.

Tuo tarpu 1905 m. žiemą visoje Rusijos imperijoje prasidėję bruzdėjimai pasiekė ir Lietuvos kaimą. 1905–1906 m. revoliucija Juliui paliko neišdildomą įspūdį. „Namuose tada buvo pilna atsišaukimų, kuriuos vyresnysis brolis parsinešdavo iš Latvijos. Tėvas nekantriai laukė dvarų žemės dalijimo bežemiams valstiečiams“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1958. T. 2, p. 544).

Didelių sunkiai besivertusios šeimos pastangų dėka, 1906–1913 m. Julius lankė Biržų pradinę ir keturklasę mokyklas, pasirodė esąs itin gabus mokslams. Skaitė lietuvių bei rusų rašytojus, „susipažino su darvinizmą bei materializmą propaguojančiais raštais“ (ten pat).

1909 m. įstojo į slaptą Biržų keturklasės mokyklos moksleivių savišvietos kuopelę, o 1913 m. prisijungė prie „aušrininkų“. Jau tada, dar nesusiformavęs nuosekliai marksistinės pasaulėžiūros, Julius „skaitė M. Gorkio naujausius kūrinius, H. Heinės poeziją, latvių revoliucinių poetų J. Rainio ir E. Vaidenbaumo eilėraščius, studijavo K. Markso raštus“ (ten pat).

Tuomet viešai pasirodė ir pirmieji Juliaus poetiniai bandymai, kuriuose galime rasti tiek vaikiškų gamtos vaizdelių, tiek melancholijos persunktų pamąstymų, tiek ir brendusio socialinio protesto užuomazgų. Ir visa tai darė jis sirgdamas pamažu vis ūmėjusia džiova.

Matydamas aplink neteisybę, socialinę ir nacionalinę priespaudą, iš liaudies vargų lobstančią ponų ir buržujų viršūnėlę, Julius ieškojo kelių, kuriais einant šią padėtį būtų galima pakeisti. Nesvetima jam buvo vienuoliktoji Markso tezė apie Fojerbachą – kad pasaulį reikia ne tiktai pažinti, bet ir pakeisti;tuo pačiu to būta ir jo, kaip žmogaus, gyvenimo prasmės paieška.

„Ar yra pasaulyje jėga, kuri nušluotų neteisybes, pagelbėtų varguoliams?“ (V. Kubilius. Julius Janonis. V., 1970, p. 35) – tokia štai mintis sukosi jaunojo poeto galvoje. Ir kuo toliau, tuo labiau Juliui darėsi aišku, kad gražiuoju nieko nebus, kad pakeisti visuomenę įmanoma tik kovos keliu.

„Kova iškilo J. Janoniui kaip svarbiausias gyvenimo tikslas. Jis negalėjo gyventi tik savo džiaugsmui, gyventi kaip žolė gyvena, nesirūpindamas kitais, nemąstydamas, nesikankindamas ir nieko nesiekdamas“ (ten pat, p. 37). Bet kokia būtent toji kova, kaip ji turėtų būti vedama – šitai Janoniui dar nebuvo galutinai aišku.

Tik 1914 m. pavasarį, jau mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią Rusijos imperijoje pakilus naujai revoliucinio judėjimo bangai, Šiaulių gamyklose įvyko dideli streikai. J. Janonis, V. Rekašius* ir kiti „aušrininkų“ kuopelės nariai, „nepaisydami organizacijos centro draudimo“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1968. T. 2, p. 545), prisidėjo prie darbo žmonių kovos. Rašo po „Vaidilos Ainio“ slapyvardžiu.

Šito pasėkoje Julius įsijungia į to meto revoliucinės socialdemokratijos, su V. Kapsuku ir Z. Angariečiu priešakyje, gretas, padėdamas Lietuvoje „plėsti marksistines organizacijas, skleisti mūsų krašte marksizmo–leninizmo mokslą“ (Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. V., 1957, p. 729). Jis tampa marksistu, kovotoju už socializmo–komunizmo reikalą.

Prasidėjęs pasaulinis karas tik dar labiau paaštrina padėtį, tuo pačiu pristabdydamas ligtolinį darbo žmonių pakilimą; bet Janonis nepraranda vilties.

1914–1915 m. laikotarpis apskritai vaisingiausias Juliaus kūryboje – tuomet jis parašė „Į ateitį šviesią“, „Iš darbininko katekizmo“, „Kovotojų giesmę“ ir daug kitų puikių, revoliucinės kovos dvasia dvelkusių kūrinių. 1915 m., dėl vykusio karo evakavus gimnaziją gilyn į Rusijos teritoriją – Voronežą – Janonis tęsia darbą, užmegzdamas ryšius su vietiniais revoliucionieriais.

Tačiau, carinio saugumo spaudžiamas, 1916 m. persikelia toliau mokytis į Petrogradą, ten „dar labiau įsijungdamas į revoliucinį darbą“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1958. T. 2, p. 547).

1916 m. jis pradeda leisti gimnazistams skirtą periodinį leidinį „Atžalos“, kurio pirmame numeryje, jau griežtai atsiribodamas nuo buržuazinėse–demokratinėse pozicijose stovėjusiųjų „aušrininkų“, Julius rašė: „mums su aušrininkais nepakeliui. Mes einame kitu keliu. Vadovaujanti mūs gairė –socializmas. Kitokių gairių mes neturime!“ (J. Janonis. Raštai. V., 1957. T. 2, p. 128).

Tų pačių metų vasarą, „išvykęs dirbti namų mokytoju į Tverės guberniją“, Julius ir šią kelionę panaudoja partiniam darbui, tarp kitų dalykų, parašydamas kelis eilėraščius bei poemą „Rudens vidunaktį 1906 m.“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1958. T. 2, p. 547). „Remdamasis J. Stalino veikalu „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“, ten pat būdamas parašo straipsnį „Tautininkai ir darbininkai“ (G. Zimanas. Siluetai. V., 1984, p. 35).

Jame išdėstė marksistinę poziciją nacionaliniu klausimu – pripažindamas būtinu reikalu kovą dėl nacionalinio lygiateisiškumo ir nacijų apsisprendimo teisės, pažangų nacionalinio išsivadavimo judėjimo pobūdį, bet tuo pačiu griežtai kritikuodamas buržuazinį nacionalizmą, parodydamas, kad jis tarnauja tai pačiai tautas engiančiai kapitalistų klasei.

„Ne, ne per mažas tautinis savitumas yra visų žmonijos nelaimių židinys. Tas židinys kas kita. Jis dabarties politinės socialės tvarkos pamatai“ (J. Janonis. Raštai. V., 1957. T. 2, p. 143), – jautį už ragų griebė publicisto plunksną į ranką paėmęs poetas, prieidamas išvados, kad „darbininkų klasei su tautininkais nepakeliui“ (ten pat, p. 144).

Tai buvo ypač svarbu, turint omeny, kad to meto buržuaziniai nacionalistai, vėliau organizavę 1918 m. vasario 16 d. „nepriklausomybės“ aktą, „savo atėjimą į valdžią vaizdavo kaip visokių socialinių nelaimių likvidavimą“ (Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. V., 1957, p. 730), nors išnaudotojiškos santvarkos panaikinti nė negalvojo**.

Norėjo šie ponai–„patriotai“ proletarų poetą nupirkti, siūlydami jam vietas sanatorijose džiovai gydytis, dosnius honorarus, jei tik pakeistų savo idėjinę kryptį; bet Julius, rašydamas vienam lietuviškosios buržuazijos šulų, M. Yčui, pasakė aiškiai: „esti ir tokių žmonių, kurie da nuo pirklių idėjomis prekiauti neišmoko“ (J. Janonis. Raštai. V., 1957. T. 2, p. 186).

1916 m. gruodžio 12 d., po carinės policijos persekiojimų, Janonis „buvo suimtas ir uždarytas į garsųjį kalėjimą „Kresty“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1958. T. 2, p. 548); po kurio laiko paleistas, netrukus vėl įkalinamas – keli mėnesiai kalėjimo ypač neigiamai paveikę fizinę Juliaus sveikatą, bet ir kalėjime, kankinamas ligos, entuziazmo jis nepraranda – apie tai byloja ir jo parašyti to laiko eilėraščiai.

Tik Rusijoje įvykus Vasario revoliucijai, Julius su eile kitų politinių kalinių paleidžiamas ir nedelsdamas grįžta į partijos gretas. Tačiau, kaip prisiminė Janonio amžininku buvęs V. Kapsukas, „Janonio nepatenkinta buržuazinė–demokratinė pervarta, įvykusi per 1917 m. Kovo*** revoliuciją... Jis kartu su bolševikų partija stoja už Tarybų valdžią, už socialistinę revoliuciją“ (V. Kapsukas. Raštai. V., 1971. T. 10, p. 414).

1917 m. pavasarį Janonis aktyviai dalyvauja RSDDP (b) veikloje, partijos Balandžio konferencijoje dalyvauja kaip lietuvių spaudos, „Kovos“ laikraščio korespondentas, į lietuvių kalbą vertė konferencijoje priimtas rezoliucijas (Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. V., 1957, p. 733–734).

Jis „ligi vėlyvos nakties“ sėdėdavo lietuvių kalba ėjusios bolševikinės „Tiesos“ redakcijoje, dargi „vėl pradėjo lankyti gimnaziją“ (V. Kubilius. Julius Janonis. V., 1970, p. 208–209).

„Jis visa savo siela buvo su tais, kurie kovojo pirmose eilėse, kurie nenorėjo užsiganėdinti tuom, kas yra, bet žengė prie Rusijos revoliucijos gilinimo“ ( „Komunistas“, 1918, Nr. 12), – rašė paskutiniaisiais mėnesiais kartu su Janoniu gyvenęs Z. Angarietis.

Dažnai „jiedu pristigdavo net sausos duonos“ (V. Kubilius. Julius Janonis. V., 1970, p. 209), o skųstis ir prašyti kitų pagalbos Julius drovėjosi, ko pasėkoje „kalėjimų, alkio, nuovargio pakirsta J. Janonio sveikata vis labiau iro“. „Jį pastoviai kankino temperatūra. Džiova pasiekė aukščiausią stadiją“ (ten pat, p. 209–210).

Šitai jį, uždaro būdo ir melancholiško temperamento bruožų nestokojusį žmogų, vis smarkiau slegia, kol galiausiai priveda link sprendimo pačiam pasitraukti iš gyvųjų tarpo“ sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybe ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo“ (J. Janonis. Raštai. V., 1957. T. 2, p. 190) – Z. Angariečiui adresuotame viename iš dvejų priešmirtinių laiškų rašė Julius.

Parašęs viešą atsisveikinimo žodį „Draugams“ ir garsųjį eilėraštį „Ave, vita, moriturus te salutat!“ (lotynų k.: „Sveikas, gyvenime, einąs myriop tave sveikina!“), 1917 m. gegužės 30 d. Janonis puolė po traukinio bėgiais netoli Carskoje Selo (dabar Puškino miestas). Ant kalnelio, greta pylimo, paliko nusivilktą milinę, kepuraitėje palikęs laiškus, vieną iš jų skirtą mylimajai J. Rudzinskaitei bei aukščiau minėtąjį eilėraštį. Paliko ir raštelį rusų kalba: „Draugui ar piliečiui, kuris atras lavoną. Chroniška liga privertė mane numirti“ (V. Kubilius. Julius Janonis. V., 1970, p. 217).

Eidamas mirti, Janonis prašė, kad jo rašiniai ir eilėraščiai „nežūtų, o būtų sutvarkyti ir galėtų būti paskelbti“ (J. Janonis. Raštai. V., 1957. T. 2, p. 190) ir lyg priesaką draugams paliko štai tokius paskutinius žodžius:

„Paskutinė mano mintis – tai prisiminimas, kad jau atsiranda ženklų, rodančių, kad socializmas jau pradeda vykdytis ir kad jokia mūsų gadynės vaidentuvė negali įsivaizdinti tų įstabių visuomenės ir asmens išorinio ir vidinio gyvenimo permainų, kurios paseks pilną socializmo tvarkos įvykinimą. Linksmu šypsuliu sveikinu Jus, sakydamas: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinė socialdemokratija!“. Visa dvasia su jąja buvęs, Jūsų draugas Jul. Janonis“ (ten pat, p. 191).

Toks buvo Janonio testamentas, kurio vykdyti ėmėsi ištisos eilės draugų, atsidavusių Lietuvos revoliucinių socialdemokratų, komunistų: A. Regratis, V. Rekašius, o vėliau, V. Montvila, S. Nėris ir daugybė kitų liaudies poetų bei literatų, uoliai mokėsi iš maironiškos savo forma, bet proletarinės savo turiniu Juliaus kūrybos.

Atsisakęs naivaus tautinio ir patriotinio romantizmo, Janonis, priešingai daugeliui amžininkų (pavyzdžiui, kitam biržiečiui – K. Binkiui) nepuolė į dekadentinę modernizmo stichiją, bet dėjo pagrindus socialistiniam realizmui lietuvių literatūroje. „Žmogus – ne bejėgė socialinių aplinkybių auka, vienišas skausmo ir liūdesio narvelis, bereikšmė kosmoso dulkė, prieštaravimų kamuolys, kaip jį vaizduoja XX a. modernistinė literatūra o savosios klasės dalis, istorinio proceso dalyvis, keičiąs pasaulį“ (Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ir lietuvių literatūra. V., 1967, p. 27), – tokia Juliaus kūrybos esmė.

1918 m. išėjo pirmasis kiek pilnesnis Janonio raštų rinkinys: „Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės“; 1919 m. Lietuvoje kraujuos paskandinus Tarybų valdžią ir ją iškėlusią Pirmąją proletarinę revoliuciją, įsigali buržuazinė diktatūra, 1926 m. persigimusi į atvirą fašizmą ir gyvavusi iki 1940 m. vasaros įvykių.

Tuo metu Janonį bandyta nuvertinti, jei ne stačiai ištrinti iš lietuvių literatūros istorijos. Lyg grybai po lietaus iškilo iš piršto laužtos teorijos, esą Juliaus būta jokio ne revoliucionieriaus, bet tik paklydusio, liūdno jaunuolio, dargi nusižudžiusio dėl „nusivylimo“ socialistiniu judėjimu. Pirmasis taip teigė „Kemšio“ slapyvardžiu rašęs V. Krėvė–Mickevičius.

Bet, kaip pirmoje išsamioje J. Janonio biografijoje rašė Kapsukas, kas, žinodamas Juliaus gyvenimo istoriją ir iš tiesų skaitęs nuosekliai jo kūrybą, ne tendencingai imdamas atkarpas, bet jos visumoje, „vis tik kalba apie Janonio nusivylimą socializmu ir bolševikais ir apie jo išsižadėjimą socialistinės revoliucijos, tas sąmoningai faktus kraipo“ (V. Kapsukas. Raštai. V., 1977. T. 10, p. 415).

Arba ištrinti poetą iš istorijos, arba kaip galima labiau iškraipyti jo palikimą, paliekant gražią jaunatvišką formą, bet išstumiant giluminį jos turinį. Tokia yra buržuazijos ir jos akademinių liokajų pozicija J. Janonio atžvilgiu, kurią aiškiai matome ir šiandien, praėjus 100 metų nuo Juliaus mirties: jis arba nutylimas, arba verčiamas baubu, arba stačiai falsifikuojamas.

Iš supuvusios tarybinių pseudokomunistinių biurokratų viršūnėlės išaugusi šiuolaikinė Lietuvos buržuazija nenori akyse matyti nei Janonio, nei kitų lietuvių nacionalinės kultūros šviesulių, visa siela pulsavusių komunistiniu idėjiškumu, su kuriuo jie patys nieko bendro negalėjo turėti.

Bet šitai neištrina Janonio nei iš lietuvių literatūros istorijos, nei širdžių tų, kurie jį atmena, gerbia ir myli lig šiolei. „Jo asmenybė ir revoliucija – viena visuma. Jis buvo revoliucija, revoliucija buvo jis“ (Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje. V., 1978, p. 303), – tiksliai gyvąją Juliaus kūrybos sielą apibrėžė žydų kilmės tarybinis rašytojas L. Ozerovas.

Tu ne žinys, kuždąs maldas senas,
Tyloj smilkąs kodylą mūzų šlovei.
Tu būk šauklys, kviečias karius į kovą,
Ir pats kovon jų priekyje einąs.

– šiuose žodžiuose (J. Janonis. Raštai. V., 1957. T. 1, p. 335), – „ne frazė, ne deklaracija“, o „poeto gyvenimo esmė“ (Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje. V., 1978, p. 325), – rašė J. Marcinkevičius

Toji gyvenimo esmė – tiek protestas prieš socialinę neteisybę, tiek revoliucinis klausimo išsprendimas – kaip niekad aktuali šiandien, kuomet gyvename imperialistinio kapitalizmo keliamų karų, skurdo, fizinio bei moralinio žmonių išsigimimo smaugiamame pasaulyje. Janonio idealai šiandien reiškia išeitį iš tamsos į šviesią žmonijos ateitį.

„Mes sakome: degimas revoliucijos ugnimi. Apie Janonį galima pasakyti: gyvenimas kaip fakelas“ (ten pat). Šventa tiesa! Jo gyvenimas buvo fakelas, lyg Prometėjo ugnis pavogta iš dangaus ir padovanota žmonėms, kaip rašė kitas poetas–revoliucionierius, V. Montvila, primenantis mums didžiąją pareigą kovoti iki galo (V. Montvila. Raštai. V., 1982. T. 2, p. 392).

Atmindami šią pareigą, perimdami praeities kartų estafetę, neužmiršdami Janonio, bet kurstydami, kaip tiktai galėdami, jo fakelo įžiebtąją ugnelę, dirbdami ir kovodami kiekviena savo gyvenimo diena galime ir privalome statyti jam garbingą paminklą. Tebūna mums, šiandienos Lietuvos marksistams, šventu priesaku šie Juliaus žodžiai:

Neverkit pas kapą narsiųjų draugų:
Kas krito kovoj, tie didvyriai.
Kiekviena kova reikalinga aukų –
Laimingi už laisvę numirę.

Nelaistykit kapo gailiąja rauda,
Bet tęskit pradėtą jų žygį:
Pasiektas jo tikslas minės visada
Padėjusį galvą karžygį.

Minėkit ne pragaištį, mirtį kapus,
Bet kovą, vien kovą lig galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.

Jūsų dėmesiui siūlome žiūrėti 1959 m. J. Janonio biografijos motyvais sukurtą vaidybinį filmą „Julius Janonis“!

https://youtu.be/TO57FqeoGLU