Pederastai ir juvenalinė justicija. Žmogaus teisių gynėjos Irinos Bergset pasakojimas apie gyvenimą Norvegijoje

Autorius: Irina Bergset Šaltinis: http://lebionka.blogspot.fi/20... 2017-04-26 22:22:08, skaitė 1857, komentavo 1

Pederastai ir juvenalinė justicija. Žmogaus teisių gynėjos Irinos Bergset pasakojimas apie gyvenimą Norvegijoje

2005 metais Maskvoje aš ištekėjau už Norvegijos piliečio. Mano sūnui tada buvo 7 metai. Mes išvykome gyventi į Norvegiją, į komuną Aurskog-Hiokland į kaimą Aurskog. Tada aš dar nežinojau, kad prieš pusę šimto metų Norvegija buvo valstybe, pagal civilizacijos lygį palyginama su Centrinės Afrikos valstybėmis.

1905 metais Norvegija pirmą kartą nustojo būti priklausoma ne tik nuo Danijos, bet ir nuo Švedijos. Ši valstybė kaip buvo, taip ir liko valstybe baudžiauninkų, tačiau, pono jos gyventojai niekada nematė. Tiktai mokėjo lažą. Kultūros vystymosi nebuvo. Gyventojai kalbėjo tai danų, tai švedų kalba – tai yra užkariautojų kalbomis. Vėliau šitos kalbos susimaišė ir sukūrė vieną dirbtinę kalbą, vadinama bukmolu. Nors ir dabar kiekviena šeima Norvegijoje kalba savo nuosavu dialektu. Iki šiol Norvegijos valstybėje nėra kalbos standarto. 

Galima būtų pasakyti, kad ši šalis tik dabar formuojasi, jeigu nevyktų priešingas procesas. Norvegijos visuomenė sparčiai moraliai degraduoja, kopijuodama amerikoniškus įstatymus ir tvarką.

Naftą surado jūroje prieš 50 metų. Suprantama, kad šalis, kuri neturėjo mokslo ir kultūros, negalėjo turėti naftos gavybos jūroje technologijų – Norvegija pasinaudojo moksline-technologine užsienio pagalba.

Visa tai aš sužinojau po to. Kada aš vykau iš Rusijos, aš žinojau tiktai tai, kad Norvrgijoje – pats aukščiausias gyvenimo lygis pasaulyje.

Nežiūrint į tai, kad aš esu baigusi Maskvos Valstybinį universitetą ir esu filologijos daktare (Rusijoje mokslų kandidatė), Norvegija nepripažino mano išsilavinimo. Man pasiūlė dirbti mokytoja gretimoje su mūsų Fet komūnoje naujo tipo kaimo mokykloje – pagal progresyvų danų pavyzdį vadinamą „Riddersand“, kas išvertus reiškia „riterių mokykla“.

Palyginus su mūsų rusiška sistema, visos norvegiškos mokyklų programos atrodo kaip, iš esmės, protiškai atsilikusiems. Nuo 1-os iki 7-os klasių – ten pradinė mokykla. Valstybinės programos uždavinys – išmokti alfabetą iki 13 metų ir išmokyti vaikus skaičiuoti – skaityti kainas parduotuvėse. Garsiai klasėje skaityti negalima, nes galima „sugėdinti“.

Specialus mokytojas išveda vaiką į koridorių, ir tik ten, kad „mažylis“ nejaustų gėdos, klauso, kaip jis skaito. Mokytojas turi teisę su vaikais išspręsti dvi matematikos užduotis per dieną, jeigu vaikai neįsisavins medžiagą, tai po trijų dienų dar kartą bando jiems paaiškinti praeitą medžiagą. Namų darbai savaitei – penki ar aštuoni angliški žodžiai per savaitę, mokytojo nuožiūra.

Norvegiška mokykla – tai pilnos švietimo degradacijos pavyzdys. Literatūros nėra, istorijos nėra, fizikos nėra, chemijos nėra, gamtos mokslų nėra. Yra dėstymas, vadinamas „apžvalga“. Vaikai supantį pasaulį mokosi bendrais bruožais. Jie žino, kad Antras Pasaulinis karas buvo. Visa kita smulkmenos – tai vaiko ir jo psichikos išprievartavimas.

Pati turtingiausia valstybė pasaulyje nemaitina vaikų mokykloje ir vaikų darželyje. Tiksliau, maitina kažkokia makalyne vadinama „pomidorų sriuba“ iš paketo vieną kartą per savaitę. Tai būtent taip, vaikų darželiuose kaip valstybiniuose, taip ir privačiuose, – maistas tik kartą per savaitę!

Mano vyresnis sūnus mokėsi Rusijoje normalioje mokykloje. Todėl Norvegijoje jis tapo vunderkindu. Iki 7-os klasės jis nieko nesimokė – ten nereikia mokytis. Mokyklose kabo skelbimai: „Jeigu tėvai paprašys padaryti namų darbus – paskambink. Mes padėsime išlaisvinti tave nuo tokių tėvų“.

Vieninteliu būdu treniruoti sūnaus atmintį tapo pianinas. Aš kalbėjau: „Tiktai pyptelk kur nors, kad pas tave tokia reikli mama...“

Nelaimė įvyko po šešių metų mano gyvenimo Norvegijoje. Aš nieko nežinojau apie jų sistemą „Barnevarn“. Aš gyvenau savo rūpesčiais: darbas, namai, šeima... Gyvenau mažai įsigilindama į valstybinę šalies sandarą, kurioje apsigyvenau. Pas kažką tai, aš girdėjau, atiminėjo vaikus, bet aš gi buvau normalia motina.

Aš išsiskyriau su vyru po trijų bendro gyvenimo metų, gimus antram sūnui. Tai buvo kultūrų konfliktas. Man dabar sako: „Užtai ten kiekviename kaimo name yra unitazas ir dušo kabina“. Taip, - bet nepaisant to norvegai iš įpročio eina šlapintis už namo. Tris metus aš su vaikais išgyvenau viena. Paėmiau kreditą banke, nupirkau butą, sureguliavau normalų gyvenimą, niekad nebuvau socialine kliente: dirbau, skirdavau pakankamai laiko vaikams. Vaikai buvo tiktai su manim. Kadangi tėtis skriaudė sūnų iš pirmos santuokos, aš iškėliau klausimą, kad nebus jokių pasimatymų.

Su mažuoju pagal įstatymą jis privalėjo susitikinėti. Aš laikiausi, kaip galėjau, kad vaikas pas tėvą nenakvotų – buvo sumušimo pavojus. Bet vaikų darželis, kitos valstybinės struktūros mane spaudė, kad aš atiduočiau vaiką. Todėl mažasis sūnus likdavo pas tėvą iš pradžių dviem valandoms šeštadienį ar sekmadienį. Bet paskutinį kartą išbuvo pas jį beveik savaitę – vaikas buvo su temperatūra, kada jis jį išvežė per trisdešimties laipsnių šaltį giminėms į Tronheimą.

2011 metais, kovo 7 aš nuvykau į Bjorlelangen policiją, nes mano mažasis berniukas papasakojo, kad tetos ir dėdės, giminės jo tėvo, darė jam skausmingai į burnytę ir užpakaliuką. Papasakojo apie dalykus, kuriais aš iš pradžių negalėjau patikėti.

Yra Norvegijoje tam tikra liaudies tradicija, surišta su intymu su vaikais: su berniukais ir mergaitėmis, – rengiama kraujo giminių, su paskesniu jų perdavimu kaimynams.

Patikėti šitais kliedesiais ar pragaru aš iš pradžių negalėjau. Aš parašiau pareiškimą į policiją.

Aštuntą kovo mus pakvietė į vaikų globos tarnybą Barnevarn, Tardymas užtruko šešias valandas. Buvau tik aš ir abu mano vaikai.

Jie turi pavyzdinę-parodomąją vaikų apsaugos sistemą, sukurta kurti vaizdą, kad jie kovoja su incestu. Po to aš supratau, kad Barnevarn centrai, esantys kiekviename kaime, reikalingi tik tam, kad prasitarusį vaiką ir nepatenkintą mamą izoliuoti, nubausti juos.

Iš laikraščių aš sužinojau apie atvejį, kada mergaitei, septynių ar aštuonių metų, teismas priteisė apmokėti teismo išlaidas ir išmokėti kompensaciją prievartautojui jo išlaikymui kalėjime. Norvegijoje viskas apversta aukšyn kojomis. Pedofilija, iš esmės, nėra nusikaltimas.

2011 metų kovo 8 dieną iš manęs pirmą kartą atėmė du vaikus. Atėmimas vyko taip: vaikas neatvyksta iš vaikų darželio arba iš mokyklos, tai yra praktiškai vagiamas iš jūsų, dingsta. Tai todėl, kad jį slepia nuo jūsų.

Tą dieną man pasakė: „Jūs suprantate, tokia situacija, jūs pasakojate apie prievartą prieš vaiką. Mums reikia, kad jus patikrintų gydytojas ir pasakytų, kad jūs sveika“. Aš neatsisakiau. Poliklinika buvo už dešimties minučių kelio automobiliu. Mane į ją nusiuntė Barnevarn darbuotoja, pasakiusi: „Mes jums padėsime, pažaisime su jūsų vaikais“. Vaikai liko ne kur nors, o vaikų gynimo tarnyboje.

Dabar aš suprantu, tai buvo neteisėta. Kada aš privažiavau polikliniką, vyresnis sūnus Saša, jam buvo tada 13 metų, paskambino ir pasakė: „Mama, mus išveža į kitą šeimą“.

Aš buvau už dešimties kilometrų nuo vaikų, kuriuos vežė į slaptą vietą. Pagal vietinį įstatymą, vaikus paima be jokių popierių. Vienintelis, ką aš galėjau, susitvardyti. Verkti Norvegijoje draudžiama, tai vertinama kaip liga, ir Barnevarn tau gali taikyti prievartinę psichiatriją.

Pasirodo, Norvegijoje yra valstybinis planas, vaikų atėmimo pas tėvus kvota. Globos organai net varžosi jį vykdant – tai savos rūšies valstybinės lenktynės. Grafikai, diagramos publikuojamos kiekvieną ketvirtį – kiek vaikų kokiame rajone atėmė.

Nesenai man į rankas pateko dokumentas – švedų ataskaita. Ši ataskaita apie atvejus vaikų atėmimo Švedijoje ir kaimyninėse Skandinavijos šalyse. Eina kalba apie keistą fenomeną. Šiame pranešime sakoma, kad Švedijoje iš tėvų atimta 300 000 vaikų. Tai yra kalbama apie visą pavogtą pas tėvus kartą.

Mokslininkai, kriminologai, juristai, advokatai – žmonės su tradicinėmis vertybėmis, kurie dar prisimena, kad šeima Švedijoje buvo, – suglumę. Jie sako, kad vyksta kažkas keisto. Vyksta valstybinis šeimos pogromas.

Specialistai įvardina skaičių – 10 000 kronų (tai maždaug 1000 eurų) per dieną. Tokią sumą gauna nauja šeima už vieną priimtą vaiką. Atskiras Barnevarn organizacijos agentas gauna iš valstybės biudžeto milžinišką premiją už šeimos lizdo suardymą, už palikuonių vogimą. Taip vyksta visose skandinaviškose šalyse.

Be to, įvaikintieji gali pasirinkti vaikus, kaip turguje. Pavyzdžiui, jums patiko štai ši rusė, mėlynakė mergaitė, ir jūs ją būtinai norite pasiimti. Tada jums pakanka tiktai paskambinti į Barnevarn ir pasakyti: „Aš pasiruošęs, aš turiu nedidelį kambarį vaikui...“ Ir pasakote vardą. Jums būtent jį tuojau pat pristatys. Tai yra pirma randama „samdoma“ šeima, o jau po to iš tėvų atimamas „pagal užsakymą“ vaikas.

Norvegijos teisių gynėjai bando kovoti su visagale baudžiama sistema Barnevarn. Jie rimtai mano, kad tai korupcinė prekybos vaikais sistema. Gegužės 3 nukentėję nuo Barnevarn organizavo protesto mitingą prieš prievartinį vaikų ir tėvų atskyrimą Norvegijoje.

Pagal vaikų pavogimą iš tėvų Norvegija pirmauja pasaulyje, čia vaikų atskyrimas nuo tėvų – tai valstybinis projektas. Straipsnio pavadinimas norvegų laikraštyje: „Penktadalis vaikų Norvegijoje jau išgelbėti nuo tėvų“. Penktadalis – tai nuo milijono visų vaikų šioje valstybėje – beveik du šimtai tūkstančių „išgelbėtų“ ir gyvenančių dabar ne namuose su mama, o prieglaudose.

Pašalpa prieglaudai vienam vaikui Norvegijoje yra maždaug dvidešimt milijonų rublių per metus. O jeigu jūs vaiką padarote invalidu, jūs gaunate dar daugiau pašalpų ir dotacijų. Kuo daugiau traumų, tuo naudingiau prieglaudai, kuri yra ne kas kito, kaip šeimos tipo kalėjimas.

Remiantis statistika, paskelbta Norvegijos laikraščiuose, iš kiekvienų dešimties gimusių vaikų, aštuoni gimsta pas migrantus. Migrantai gimdo sveikus Norvegijos gyventojus, nes pas juos giminingos santuokos nepraktikuojamos.

Daugiausiai į Barnevarn pakliuvo vaikų, gimusių Norvegijoje iš rusų. Tai yra rusus vaikus atima pirmoje eilėje. Praktiškai visi vaikai, gimę iš vieno ar dviejų rusų tėvų, yra pastatomi į Barnevarn įskaitą ir yra rizikos grupėje. Jie pretendentai atėmimui „numeris vienas“.

Ką gali padaryti tėvai, jeigu atima vaiką?

Vos ne kiekvieną mėnesį Norvegijoje nusižudo viena rusė. Todėl kad, kai pas jus ateina ir atima vaikus, jūs bejėgiai, jūs – vienas prieš vieną su Sistema. Jums sako: „Tu darai omletą ne pagal norvegišką receptą. Tu priverti plauti rankas. Tu šlubuoji, negali sėdėti su vaiku smėlio dėžėje. Reiškia, tu – bloga motina, vaiką mes atimame!“

Norvegijos vaikų apsaugos sistema sukurta remiantis tėvų kaltumo prezumpcija. Tėvai kalti iš anksto. Ant tėvų išverčiama jūra melo. Prasideda viskas nuo tvirtinimo: „Jūs norite išvykti į Rusiją“. Ir jūs to negalite paneigti, juk pas jus yra giminės Rusijoje. Arba: „Jūs norite nužudyti savo vaikus“. Tai todėl, kad rusai širdyje sako „Aš tave užmušiu!“

Jus nuolatos stato į situaciją, kada jūs turite teisintis. Ir jūs suprantate, kad pasiteisinti neįmanoma. Jums vienam nesustabdyti norvegišką valstybės mašiną, pastatytą ant pasakiškų premijų advokatams, globos darbuotojams, teisėjams, psichologams, psichiatrams, įtėviams, ekspertams ir kitiems...

Premijos išduodamos už kiekvieną atimtą mėlynakį mažylį. Jūs neturite šansų išgelbėti savo sūnų arba dukterį nuo norvegiškos prieglaudos, deja. Aš perėjau visas Norvegijos teismų instancijas. Viskas valdoma, visur korupcija. Vaikai – tai prekė. Jų negrąžina.

Visa Rusijos spaudos medžiaga apie mano vaikus buvo verčiama Barnevarn advokatams ir naudojama mane kaltinant teisme. „Ji beprotė, ji gina savo vaiką spaudoje!“ Vakaruose nėra žodžio laisvės vaikų atžvilgiu. Apeliuoti į visuomenę neįmanoma. Ten veikia įstatymas dėl konfidencialumo, kuris aktyviai dabar stumiamas Rusijoje.

Kaip dirba šis mechanizmas?

Vaikų reikalų ministerija Norvegijoje vadinama „tiesiogiai“ vos ne Ministerija vaikų ir visų seksualinių formų lytinės įvairovės ministerija. Seksualinės mažumos Norvegijoje – tai jau visai ne mažumos. Natūralai – tai mažuma... Laisvai pasiekiama sociologų medžiaga byloja: 2050 metais Norvegija bus devyniasdešimt procentų homo-šalimi. Kas suprantama kaip „homo“, mums sunku sau įsivaizduoti. Kalba, kad rusiškas supratimas apie „gėjus“ ir „lesbietes“ – tai praeitas amžius.

Vakaruose legalizuota kaip minimum trisdešimt netradicinės santuokos rūšių. Šios srities lyderis – Norvegija, tenai „vyras“ ir „moteris“ - tai atgyvenusios sąvokos. Ir ne atsitiktinai Norvegijoje nėra galimybės apsaugoti vaiką, gimusį natūralioje šeimoje.

Atrodytų, jūsų tai neliečia. Jūs sakote sau: „Tegul jie daro, ką nori! Prie ko čia aš ir mano vaikai?“

Aš kažkada irgi taip maniau, nes visiškai neišmaniau to, kad visoje Europoje įvesti seksualiniai standartai, kurie reglamentuoja vaikų auklėjimą tam tikra kryptimi. Šis reglamentas privalomas visoms valstybėms, pasirašiusioms atitinkamą konvenciją, kurios priėmimas aktyviai stumiamas dabar Rusijoje.

Ten atviru tekstu kalbama, kad tėvai kartu su medikais ir vaikų darželių darbuotojais turi mokinti mažylius „įvairių meilės rūšių“. O specialus skyrius šito bendraeuropinio sekso standarto skelbia, kodėl mokinti to reikia vaikus iki keturių metų ir ne vėliau.

Mums, urviniams rusams, tai labai naudinga informacija. 46 minimo dokumento puslapyje nurodoma, kad naujagimis turi suvokti savo „genderinį identiškumą“. Jūsų naujagimiui įsakoma nuo pat gimimo apsispręsti, kas jis: gėjus, lesbietė, biseksualas, transvestitas ar transseksualas.

O kadangi dėl genderių lygiateisiškumo sąvoka „vyras“ ir „moteris“ pašalinti, tai išvadą darykite patys. Jeigu jūsų vaikas vis gi neišsirinks „genderio“, tai jam padės visagalė Barnevarn arba suomių Lastensyoelu, vokiečių Jugendamt ir t.t.

Norvegija vos ne viena iš pirmųjų pasaulyje sukūrė mokslinį-tyrimo institutą prie Oslo Universiteto, kuris tiria vaikų situaciją nuo 0 iki 7 metų. Piliečio požiūriu, labai keista. Kaip naujagimis gali nusižudyti? O vietinės Barnevarn požiūriu tai natūralu. Jeigu vaikai po sadistinių orgijų iš tikrųjų žūva, tai oficialiai galima nurašyti kaip „suicidą“.

Iš manęs vaikus antrą kartą atėmė 2011 metų 30 dieną. Į duris paskambino du policininkai ir du Banevarn darbuotojai. Aš atidariau duris ant grandinėlės, žvilgtelėjau. Pas visus policininkus vos ne revolveriai, atvažiavo net pats Bjorklangeno policijos viršininkas ir sako: „Mes atėjome paimti jūsų vaikus“.

Aš skambinu advokatui, ji sako: „Taip, pagal Norvegijos įstatymus jūs privalote juos atiduoti. Jeigu jūs priešinsitės, vis viena paims, bet jūs jų nepamatysite jau niekada. Jūs turite atiduoti vaikus, o rytoj jie jums paaiškins, kame reikalas...“

Vaikus paėmė tuojau pat, nedavė persirengti, man neparodė jokių popierių, jokio nutarimo. Po paėmimo procedūros aš buvau šoko būsenoje: dabar aš turėjau įrodyti, kad aš – gera mama.

Norvegijos laikraščiuose aprašė atvejį: vieną berniuką, kurį paėmė pas motiną vaikystėje, prievartavo visose prieglaudose. Jis sulaukė 18 metų, nupirko šautuvą, atėjo „namo“ ir sušaudė įtėvius.

Kitą norvegą berniuką paėmė – jis verkė, norėjo pas mamą. Gydytojai pasakė – tai paranoja. Jį primaitino vaistais ir iš jo padarė daržovę. Po spaudos kritikos jį gražino atgal motinai invalido vežimėlyje. Jis jau negalėjo kalbėti, sublogo 13-15 kg. Tai buvo distrofija, įvyko negrįžtami pokyčiai.

Po vienintelio pasimatymo su manim mano vyresnis berniukas pasakė, kad jis parašė laišką į rusų konsulatą: Aš mirsiu, bet aš vis vien pabėgsiu iš Norvegijos. Aš negyvensiu koncentracijos stovykloje.“ Ir jis pats sugebėjo organizuoti savo pabėgimą. Per internetą jis susirišo su lenku Kšištofu Rutkovski, kuriam jau pasisekė išgelbėti lenkaitę iš norvegiškos prieglaudos.

Lenkas paskambino man pačiu paskutiniu momentu, kada viskas buvo paruošta, ir pasakė: „Jeigu aš išvešiu jūsų sūnų be jūsų, – tai bus kidnepingas, svetimo vaiko vagystė, o jeigu su jumis, tai aš tiesiog padedu šeimai“. Man buvo sunku apsispręsti, bet pasirinkimas baisus: žūti visiems trims Norvegijoje arba išgelbėti bent save ir vyresnį sūnų... Neduok Dieve, niekam to patirti!

Lenkijoje mes išbuvome tris mėnesius. Motina tiktai Rusijoje turi ryšį su savo vaikais, yra šeimos teisės subjektas. Europoje – niekur. Mano vaikas pradžioje įgijo norvegę įmotę. Po to mus sustabdė pagal užklausimą neva „kitos“ oficialios norvegės mamos. Užklausime rašoma: „Kažkokia teta – tai esu aš – išvogė vaiką Norvegijos teritorijoje“. Tada Lenkija, pagal Europos įstatymus, suteikė mano vaikui lenkę įmotę.

O kad paimti vaiką iš Lenkijos į Rusiją, mano mama – tai yra mano sūnaus senelė, tapo rusiška įmote. Tokiu būdu, įvyko mainai tarp lenkų ir rusų įmotėmis. Štai jums norvegiškas tėvas numeris vienas, lenkiškas įtėvis numeris du ir rusiškas įtėvis numeris trys. Tikra motina Europoje nesiskaito.

Štai situacija: Irina C. Aštuoniolika metų išgyveno Anglijoje. Ji ten turėjo draugą. Gimė duktė. Vieną kartą Irina atsitiktinai sužinojo, kad jos sugyventinis – sadomazochistų klubo narys. Jos mergaitė žiūri televizorių – rodo vietinį lenktynininką. Mergaitė sako: „Mama, o šitas dėdė ateidavo pas mane žaisti gydytoją. О! O šita teta su manim žaidė vonioje...“

Įsivaizduojate, kai tau tavo vaikas sako kažką tokio?..

Irina nuėjo pas anglų vaikų psichologą, o tas jai pasakė: „Brangioji, jūs – atlieka, jūs – vakarykštė diena. Tai ne iškrypimai, tai kreatyvus seksas elitui“. Ji užsičiaupė ir po truputį ėmė krautis daiktus, ruošti savo atsitraukimą į Rusiją. Išmintinga moteris...

Iš pradžių Norvegijoje buvo legalizuotos vienalytės santuokos. Po to legalizuotas vaikų įvaikinimas vienalyčių tėvų. Ten šventikai – moterys ir vyrai – atvirai pareiškia apie savo netradicinę orientaciją. O dabar ten atsirado drąsuoliai, kurie kelia klausimą dėl teisės tuoktis su vaikais.

Jeigu mes, tradiciniai tėvai, kaip daržovės, sėdėsime ir lauksime, tai mes pralaimėsime šitą karą su vienalyčiais arba su kitokiais genderiais už mūsų ir jūsų vaikus. Šiandien eksperimento zona yra Šiaurės Europa, Vokietija plius JAV ir buvusios britų kolonijos: Kanada, Australija, Naujoji Zelandija – tai „karšti taškai“, iš kur aš gaunu „SOS“ signalus iš rusių motinų. Tai pirmieji signalai karo už šventą tradicinę rusišką šeimą.

Mintis apie būtinybę atviro pasipriešinimo neleido man palūžti, neišprotėti, ten, Norvegijoje.

Kiekvienas iš tėvų Rusijoje turi suprasti. Pr pastaruosius 30 metų struktūros, suinteresuotos prekyba vaikais, užsiėmusios perskirstymu demografinių masių, įteisino nuostatą, kad tėvai ir vaikai – tai ne vienas vienetas. Dabar vaikai priklauso kažkokiai abstrakčiai visuomenei arba valstybei. Maža to, pagal 1980 metų Gagos konvenciją dėl vaikų vogimo, kurią pasirašė Rusija 2011 metais, vaikai priklauso teritorijai, kurioje gyveno paskutinius tris mėnesius.

Šių nužmogėjusiųjų filosofiją dalinai atskleidžia valdančiosios Norvegijos Darbo partijos projektas, apie kuri aš tik nesenai perskaičiau Norvegijos MIP. Vaikų reikalų ministras Lisbaken nesivaržydamas sako: „Aš – homoseksualistas. Aš noriu, kad visi šalies vaikai būtų tokie, kaip aš“.

Jie inicijavo valstybinę programą atlikti eksperimentą: vaikų darželiuose buvo išimta visa „Pelenės“ tipo literatūra, visos Brolių Grimų pasakos. Vietoje jų buvo parašyta kita literatūra, lytinė - „ščion literatur“ kaip „Karalius ir karalius“ arba „vaikai gėjai“. Ten, pavyzdžiui, princas įsimyli į karalių ar princą, mergaitė princesė svajoja ištekėti už karalienės. Pagal įstatymą vaikams jau vaikų darželyje ant puodukų auklėtojai privalo skaityti tokias pasakas ir rodyti paveikslėlius.

Buvo toks atvejis. Rusų turistai nuvyko į Naująją Zelandiją su trumpalaike viza, pavyzdžiui, 7-dienų, – mama, tėvas ir vaikas. Tėvai ar tai suriko ant vaiko, ar tai vaikas garsiai verkė – iš kavinės ar viešbučio paskambino į vaikų gynimo tarnybą. Atvažiavo „gelbėtojų“ brigada, ir vaiką paėmė, „išgelbėjo“ nuo „tėvų-sadistų“. Rusijos diplomatai kovojo daugiau nei metus tam, kad vaikas galėtų turėti pasimatymus su savo biologiniais tėvais.

Aš jau du metus kovoju už teisę gauti pasimatymą su jaunesniu sūnumi. Breivikas, sušaudęs 80 žmonių, turi teisę skambinti kiekvieną dieną savo giminėms. Nuteistieji mirties bausme visame pasaulyje turi susirašinėjimo ir skambučio teisę, o motina neturi galimybės net pakalbėti su savo vaiku!

Tarp kitko, Breivikas „gelbėjo“ Norvegiją nuo šios valdančiosios partijos „Arbait parti“, o paskelbė, kad jis neapkenčia musulmonų. Breiviką keturių metų išprievartavo norvegė motina. Ji „Barnevarn“ atėmė ir paleido „etapais“. Kiekviena šeima pabandė jo „skonį“. Po to devynis metus jaunuolis ruošė savo akciją. Manau, jį dabar izoliavo ir pasakė: „Mes tau rūmus pastatysim, viską, ko nori, tiktai tylėk šia tema!“. Šis aspektas palaipsniui išplaukia MIP. Švedų žurnalistai jau iškapstė šią istoriją.

Kiekvienus penkis metus Barnevarn daro ataskaitą apie migrantus, kurių vaikų daugiausiais pas Barnevarn. Top lentelės viršuje Afganistanas, po jo Eritrėja, po jos Irakas. Iš baltų vaikų Rusija pirmoje vietoje, bendrame sąraše – ketvirtoje.

Tikrieji tėvai gauna iš valstybės leidimą pasimatymui su pavogtais vaikais – po 2 dvi valandas vieną kartą per pusmetį. Tai maksimumas. Dabar mano vyresnis sūnus, kuris pabėgo į Rusiją, virtualiai privalo būti jų vaikų namuose, kaip nuosavybė norvegų bifolkingo (gyventojų), iki 23 metų.

Kalbėti reikia ne apie pedofiliją kaip tokią. Tai kitas fenomenas. Vienoje tik Norvegijoje 19000 nevyriausybinių draugijų skirtų perprofiliuoti vaikus iš „senovinių“ (vyrų, moterų) į kitus netradicinius genderius.

Vaikas priverstinai vystomas į tam tikras netradicines genderines kategorijas. Tai, ką pasakojo mano mažylis sūnus, tai jau ne primityvi pedofilija, o tam tikras „organizuotas“ treningas, nutaikytas į kitokią orientaciją.

Ir kol visi svarsto, tikėti ar netikėti, jau atsirado visa karta tėvų, kuriems tenka su šiuo siaubu gyventi.

Visa tai šiuolaikinėje Europoje pateikiama kaip tolerancijos rūšis. Neva, vaikai turi teisę į seksualinį pasirinkimą nuo pat gimimo, turi teisę į seks-įvairovę. Prieš mus su jumis, prieš tėvus ir vaikus, veikia gerai organizuotas pasaulinis nusikaltėlių tinklas. Ir, panašu, atėjo laikas, kad pripažinti tai sąžiningai ir atvirai ir pradėti kiekviename Rusijos policijos rajono poskyryje ir visoje jos valdžios vertikalėje įvedinėti specialius padalinius priešinimuisi šioms demografinio banditizmo tarptautinėms grupuotėms.

Aš kviečiau žmones „Vaikų gynimo“ maršo metu įžvelgti už gražios „juvenalinės justicijos“ kaukės, kuri pristatoma mums neva „gelbėtoja vaikų nuo tėvų alkoholikų“, – globalų eksperimentą keičiantį genderį pas mūsų vaikus. Tai siaubingas eksperimentas, kuris beveik trisdešimt metų jau vyksta visoje Europoje.

Ten, Europoje, ir Kanadoje, ir JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, visur už Rusijos ribų – tėvystė sutrypta ir išskaidyta. Tėvystė, kaip ryšys tėvų su vaiku, planingai naikinamas. Skaičiai vaikų paėmimo – 200 tūkstančių Norvegijoje, 300 tūkstančių Švedijoje, 250 tūkstančių Suomijoje, Vokietijoje, Izraelyje – toks pats milžiniškas skaičius – tai pavogta karta.

Daugiau šimto rusiškų šeimų šiandien stovi ant kelių aplink Rusiją ir šaukia „Mes svečiai iš jūsų ateities. Pas mus Vakaruose pavogė mūsų vaikus. Žiūrėkite į mūsų nelaimę ir mokykitės. Prabuskite, sustabdykite trečiojo tūkstantmečio marą. Pastatykite geležinę uždangą tolerancijai ir iškrypimams. Išspauskite šitą purvą už Rusijos ribų!“