Rygoje – buvusių esesininkų ir jų gerbėjų paradas

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-03-17 14:56:08, skaitė 2821, komentavo 0

Rygoje – buvusių esesininkų ir jų gerbėjų paradas

Kaip ir kiekvienais metais, kovo 16 d. Rygos gatvėmis žingsniavo hitlerinei Vokietijai tarnavę Latvijos „Waffen SS“ legiono veteranai, jų palikuonys ir idėjiniai šalininkai – šitaip jie mini latvių esesininkų „kovą prieš bolševizmą“ ir neva „už nepriklausomybę“, žymėdami tą pačią dieną 1944 m. vykusį pastarųjų mūšį su Raudonosios armijos daliniais. Eisenoje dalyvavo daugiau, kaip 1000 žmonių; tame tarpe ir grupė iš Lietuvos atvažiavusių „patriotų“.

Apie šį paradą gan teigiamoje šviesoje rašo „15 minučių“: esą, girdi, šie vyrai tik „naiviai patikėję“ Trečiojo Reicho pažadais ir iš tiesų siekę kilnių tikslų. Todėl jų kitiems nacistiniams nusikaltėliams prilyginti negalima. Pačiame parade nešti demagogiško turinio plakatai, smerkiantys „nacizmą ir komunizmą“, kaip vieną ir tą patį. Tai verta apmąstyti.

Pirma – negana to, kad šis sugretinimas – iš piršto laužta pasaka, tapusi rytų ir vidurio Europos šalyse valstybinės ideologijos statusą įgavusio antikomunizmo ideologijos centrine ašimi – pačių latvių esesininkų būta fašistų, tiesioginių Trečiojo Reicho talkininkų. Todėl ir jų garbintojų postringavimai – ne tik komiški, bet ir giliai veidmainingi.

Kalbos apie „tautiškumą“ ir „nepriklausomybę“ čia istorinių faktų šviesoje – nė ką ne mažiau komiškos; juk hitlerininkai, vykdydami dar A. Hitlerio „Mano kovoje“ numatytą plėtimosi į Rytus politiką, savo kurtame „Generaliniame Ost plane“, ketino dalį rytų Europos tautų išnaikinti arba išsklaidyti po (jų svajonėse užkariauto) Sibiro platumas, o likusius – paversti vokiečių kolonistų vergais. Antai susidoroti buvo ketinama su 50% latvių ir netgi 85% lietuvių. Grėsė tautų sunaikinimas.

Tuo tarpu Tarybų Sąjunga, kokie bebūtų buvę tikri ar tariami jos trūkumai, vis dėlto rėmėsi dar V. Lenino nubrėžta nacionalinės politikos linija – pripažindama visų tautų lygiateisiškumą ir nacijų apsisprendimo teisę. Praktikoje tai reiškėsi daugybės buvusios Rusijos imperijos tautų ir tautelių kultūrų suklestėjimu, nacionalinių respublikų savitumo bei bendradarbiavimo augimu. 

Atitinkamas nacionalinės kultūros sužydėjimas jautėsi ir pokario metais atsistačiusioje Tarybų Lietuvoje* – tad pasakas apie „kovą už tautą“ prieš tariamąją „bolševizmo grėsmę“ mūsų patriotėliai tegul pasilaiko lengvatikiams ir patologine rusofobija sergantiems lietuviškiems šizofrenikams.

Kaip ir lietuvių nacistiniai kolaborantai, taip ir latvių, buvo skatinami pirmiausiai vieno pagrindinio motyvo: klasinio intereso. 1940 m. vasarą žlugus A. Smetonos ir K. Ulmanio „aksominio“ fašizmo režimams ir atkūrus Pabaltijo kraštuose dar 1919 m. užgniaužtą Tarybų valdžią, prasidėjo esminės permainos: gamyklų ir apskritai stambiosios nuosavybės nacionalizacija, kaimo darbininkams ir smulkiesiems valstiečiams palanki žemės reforma ir t. t. 

Didžiausieji ligtolinės buržuazinės tvarkos „patriotai“, antikomunistai ir Tarybų valdžios nekentėjai buvo tie, kurie, žlugus fašistų valdžiai, neteko savųjų verslovių, gamyklų ir dvarų, prarado visas ligtolines privilegijas ir, taip sakant, nebegalėjo, kaip anksčiau, nevaržomai joti liaudžiai ant sprando. Siekdami atgauti prarastus turtus ir pozicijas, šie elementai 1941 m. ir palaikė vokiškųjų grobikų įsiveržimą, o vėliau, remiami JAV imperialistų, kūrė vadinamųjų „miškinių“ būrius.

Tikrieji patriotai, tiek Lietuvos, tiek ir Latvijos, Antrojo pasaulinio karo metais buvo tie, kurie priešinosi fašistinei okupacijai, jei ir ne stovėdami Raudonosios armijos ar partizanų gretose, tai palaikydami pogrindinį antifašistinį judėjimą, padėjusį užkirsti kelią visiškam mūsų tautų pavergimui ir pražūčiai.

O didžiaisiais „tėvynės gynėjais“ apsišaukę latvių esesininkai, kaip ir jų kolegos Estijoje – paprasčiausi nusikaltėliai – kolaboravę su kraujo ištroškusiais vokiškaisiais imperialistais. Ant jų rankų – ne tik rusų ar žydų, o ir pačių latvių bei Salaspilio koncentracijos stovykloje sadistiškai nukankintų vaikų kraujas. 

Kad šitokie paradai kasmet rengiami bei sulaukia besikeičiančių Latvijos vyriausybių palaikymo, rodo aiškią tendenciją, kaip viešpataujantys liberalai toleruoja arba net skatina nacistinio atspalvio buržuazinį nacionalizmą, nuo jo mėgindami „nuplauti“ istoriškai „prisidirbusio“ Trečiojo Reicho nuodėmių dėmeles. 

Atvirai ar užmaskuotai fašistuojantys „patriotai“ – kapitalistinės sistemos politinis rezervas, atsarginė korta, išmetama į žaidimą kriziniais laikotarpiais, kuomet būtina po teisėtumo ir tautinės ištikimybės šydu slopinti paprastų darbo žmonių nepasitenkinimą. Todėl į juos ir yra, kaip matome iš XX a. istorijos ir besitęsiančių Ukrainos įvykių, rimtai investuojama, siekiant apmulkinti dėl ateities nerimaujančią Pabaltijo jaunimo dalį.

Ryšium su tuo ypatingai svarbi yra mūsų, kaip marksistų, idėjinė kova dėl sveikos nuovokos žmonių sąmonės, prieš nenuilstamai vykdomą istorijos falsifikavimą bei faktinį fašizmo reabilitavimą, siekiant ne tik atskleisti istorinę tiesą, bet ir nurodyti tuos kelius, kuriais į ateitį turėtų eiti tikri patriotai, o ne šiaudinio „patriotizmo“ lozungais persiriję, urviniu komunizmu sergantys proto ir dvasios ligoniai.

Kibirkštis

* Štai kaip jį apibūdino rašytojas V. Petkevičius (1990-2008): „Tarybiniais metais mes išleidome visą lituanistinę biblioteką, didžiulius tautodailės ir tautosakos tomus. Per 50 metų, anot A. Juozaičio, išauginom tvirčiausią lietuviškos civilizacijos bastioną – visų rangų aukštąsias vidurines ir profesines mokyklas. Mes subrendom, atsitiesėm, suklestėjo mūsų menas, architektūra, literatūra, mokslas ir lietuviui jau nebuvo baisi jokia rusifikacija. Dar daugiau, mes sukūrėm pramonę ir modernų žemės ūkį... Mes sulietuvinom Klaipėdą ir Vilnių.“ (V. Petkvičius. Durniškės. V., 2006, p. 380).