Rasė kaip tautiškumo pagrindas

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2017-02-18 02:38:46, skaitė 2257, komentavo 0

Rasė kaip tautiškumo pagrindas

Mes gyvename režime, kuris propaguoja egalitarizmo idėjas. Kaip tai suprasti? Galima pasakyti paprastai, kad egalitarizmas reiškia visuotinės lygybės mitą, kurį mėginama „pagrįsti“ „faktais“. Teigiama, kad „visi žmonės lygūs“, nors tuo netikima. Teigiama, kad visos rasės „lygios“, nors tai milžiniškas farsas.

Tautiškumas nėra pakankamai skatinamas Lietuvos švietimo institucijose, visuomenėje ir, apskritai, aplinkoje ir visoje Valstybėje. Tačiau tas tautiškumas yra tik paviršutinis, galima sakyti, dirbtinis ir netikras, be to, kad jis yra silpnas. Kodėl? Mano atsakymas į tai yra, kad yra kategoriškai neigiamas pats tautiškumo pagrindas, kuris yra, buvo ir visada bus rasė. Pagalvokime logiškai. Ar gali egzistuoti japonas, kuris nėra geltonosios rasės narys? Ne. Ar gali egzistuoti anglas, kuris nėra baltosios arijų rasės narys? Irgi ne. Ar gali egzistuoti bantų tautos atstovas, kuris nėra negrų rasės narys? Taipogi, kad ne.

Kiekviena tauta priklauso konkrečiai rasei. Mes, kaip Lietuviai, priklausome baltąjai, o dar geriau pasakius, arijų rasei. Ne už ilgo panagrinėsime tai, kas yra arijų rasė, kas yra baltasis žmogus. Tačiau prieš tai noriu pažymėti keletą pagrindinių teiginių ir faktų.

Alfredas Rozenbergas, savo veikale „Dvidešimtojo amžiaus mitas“ taikliai paaiškino, kad rasė yra dvasia, matoma iš išorės, o dvasia yra rasė, matoma iš vidaus. Kitaip tariant, kiekviena konkreti rasė turi savo fizines savybes ir savo dvasines savybes. Jos yra skirtingos ir, dėl tos pačios priežasties, jos negali būti lygiavertės, arba suderinamos toje pačioje erdvėje. Šiais laikais mėginama pasprukti nuo fakto, kad rasės pasižymi specifinėmis dvasinėmis charakteristikomis, mėginama įteigti, kad jos visos iš esmės vienodos ir, kad teigimas, kad jų maišymasis yra beprotybė (o tai tikrai yra beprotybė ir nuodėmė prieš Gamtą) yra „rasinė neapykanta“. Abibrėžiame, kad rasė turi konkretų fizinį-biologinį ir dvasinį-psichologinį savo aspektą. Vienas negali apsieiti be kito, kitaip rasė neišvengiamai pralaimės žmonijos gamtinėje atrankoje – rasių kovoje.

Istorija mums rodo, kad žmonijos rasės nėra vienodos, kad jos nėra lygiavertės. Tai labai puikiai išaiškinta veikaluose „Devynioliktojo amžiaus pagrindai“ ir jau minėroje knygoje „Dvidešimtojo amžiaus mitas“. Trumpai aptarsime, kas yra Lietuvis tautine šito prasme. Žinoma, ne taip, kaip tai daroma pseudo-patriotų, kuriems „tautiškumas“ tėra skambus žodis. Ta prasme, kokia jie naudoją tą žodį, tas žodis tampa šlykščiu ir cinišku keiksmažodžiu.

Lietuvių Tauta priklauso baltąjai arijų rasei. Manau, kad su tuo joks sveiko proto žmogus negalįs pasiginčyti. Mes, kaip tauta, norime išlikti ir tobulėti. Akivaizdu, kad, būdama maža Tauta, mes turime aplinkui turėti biologiškai-psichologiškai į mus panašias tautas, kurių atstovus esančius mūsų gyvybinėje erdvėje nebūtų žalinga asimiliuoti į savo Tautos gretas. Kaip tai suprasti? Lietuvis ir lenkas, nors skirtingi, abudu priklauso arijų rasei. Lenkas gali „lituanizuotis“ ir jo palikuonių kartos sulietuvės. Su sąlyga, kad skirtingos tautos yra daugiau, ar mažiau, tokios pačios rasinės sudėties, jos gali asimiliuotis viena į kitą. Tačiau skirtingų rasių kryžminimas sunaikina tautybės pagrindą – rasę. Šito produktas neišvengiamai yra mišrūnas, kuris neturi tautybės ir yra pasmerktas būti, arba vergu, arba parazitu. Žinoma, geriausias sprendimas yra atsikratymas mišrūnais, kaip ir kitokiais asocialiais ir degeneratyviais elementais.

Arijų rasė pradžioje buvo homogeniška, ji turėjo vieną konkretų rasinį fenotipą. Tai yra ir buvo aukščiausioji žmonijos rasė – šiaurietiškasis arijų idealas. Tačiau, einant laikui, rasinio chaoso verpetuose susidarė keletas skirtingų europinių, ariškųjų rasių tipų, kurie visi iš tiesų remiasi šiaurietiškuoju krauju, kuris sąlygoja jų ariškumą. Šie skirtingi rasiniai tipai, nors nebūtinai šiaurietiški (nordiniai ne geografine, o rasine-antropologine prasme), priklauso arijų rasei ir yra paplitę daugiau ar mažiau, skirtingose arijų tautose, kurių biologinis ir dvasinis pagrindas yra sudarytas iš šiaurietiškosios rasės. Penkias pagrindines europietiškąsias rases apibrėžė vokiečių mokslininkas ir genialus mastytojas Hansas Frydrichas Karlas Giunteris savo veikaluose, kurių vienas iš papraščiausių ir pagrindinių yra „Trumpa Europos rasologija”. Šios rasės yra mūsų jau minėtoji šiaurietiškoji ir tos, kurios yra ne tokios grynos, bet irgi ariškos: vakarų (viduržemio), dinariškoji, rytų (alpinė) ir rytų baltijo rasės.

Lietuvių Tauta yra, kaip rašė Giunteris, šiaurietiškosios rasės Tauta su rytų baltijo rasės įtaka. Lietuvių Nacionalinės Valstybės rasinė politika turės neišvengiamai būti orientuota į šiaurietiškojo elemento kėlimą į dominavimą, taipogi užkertant kelią maišymuisi tarp arijų ir ne arijų. Žinoma, čigonai, spalvotieji, žydai ir kitokie svetimi ir, arba asocialūs ir parazituojantys elementai turės būti iš Lietuvos pašalinti kartą ir visiems laikams.

Nacionalsocialistinė pasaulėžiūra puikiai supranta, kad Tauta negali skaldytis pagal tai, kad dalis tautiečių priklauso šiaurietiškąjai, o kita dalis tautiečių – kitokioms europinėms rasėms. Tautą biologiškai ir psichologiškai, fiziškai ir dvasiškai turi vienyti šiaurietiškasis idealas ir ariškumas.

Jau paaiškinau, kad Lietuvių Tauta priklauso arijų rasei, tačiau manau, kad yra dera paliesti ir tai, kadesti tauta, kuri nepriklauso jokiai konkrečiai rasei, kuri yra rasiškai maišyta, bet kurios hibridizacija yra išlaikoma „gryna“, veisiama ir naudojama ne tik baltosios, bet ir visos žmonijos fiziniam ir dvasiniam nuodijimui. Tai yra žydija. Žydų negalima priskirti nei baltąjai, nei juodąjai, nei geltonąjai žmonijai. Ją galima laikyti parazitiniu kūnu, kurį privaloma pašalinti iš Lietuvių Tautos organizmo, norint užtikrinti šlovingą ir sveiką Lietuvių Nacijos ateitį. Kadangi žydija neturi gryno, kilniąja prasme rasinio pagrindo savo tariamam tautiškumui, ji yra pasmerkta parazituoti. Vienintelis sveikas mūsų atsakas į tai tegali būti kova prieš ją ir jos pašaliniminas iš savo fizinės ir dvasinės aplinkos.

Tik rasinė idėja gali užtikrinti mūsų Nacijos išlikimą ir dorą ateitį. Rasė yra tautiškumo pamatas, be jos, mes esame pasmerkti pražūčiai. Stokime į kovą už Lietuvių Tautos ir arijų rasės ateitį!

LIETUVA, PABUSK!