Rytų Europos prakeikimas

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/rytu-europo... 2017-02-17 09:48:35, skaitė 2084, komentavo 0

Rytų Europos prakeikimas

Tarp Rusijos ir Vokietijos iš šiaurės į pietus nusidriekė stebuklingos žemės. Visas stebuklas slypi baisiame, klaidingame paradokse – kad ir kas tas žemes bepaimtų ir pamėgintų jas valdyti – jis būtinai pradėdavo silpti ir galiausiai dingdavo iš pasaulinės politikos žemėlapio. Štai tos nuostabios žemės, kurias kažkas kažkada prakeikė: Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Bulgarija, Ukraina, Kroatija, Rumunija. Prašau mylėti ir gerbti.

Kas tik nemėgino paskelbti savo piliečiais Rytų Europos aborigenų – ir vokiečiai, ir rusai, ir netgi prancūzai su Napoleonu priešakyje… Ir kur jie dabar? Austro-Vengrijos imperija, Rusijos imperija, Tarybų Sąjunga išdidžiai, griaudint gvardijos būgnams, su išskleistomis vėliavomis, žlegant tankų vikšrams įžengdavo į tuos kraštus. Iš pradžių juos sutikdavo gėlėmis ir saliutais, paskui naktimis šaudė į nugaras ir kėlė nesuskaičiuojamus maištus. Sekantis užkariautojas, stengdamasis užsitikrinti šitų keistų tautų lojalumą, pradėdavo kišti pinigus, resursus, kurių dėka to paties užkariautojo inžinieriai statė aborigenams fabrikus, mokyklas, tiltus ir kelius, tačiau nepadėdavo niekas – nepasitenkinimas tik dar labiau padidėdavo.

Labai greitai paaiškėdavo, kad šių žemių valdymas neduoda jokios naudos, vien tik nuostolius, tačiau kelio atgal jau nebūdavo. Suįžūlėję aborigenai reikalavo vis daugiau ir daugiau, akiplėšiškumas vis labiau augo, jie pradėdavo demonstratyviai dairytis į šeimininko geopolitinių konkurentų pusę, atseit – mums ten kur kas daugiau visko žada, išeisime mes nuo tavęs! Ir, galiausiai, prasidėjus kokiam nors eiliniam pasaulinio masto kataklizmui, karui ar revoliucijai – visada išeidavo, palikdami savo ankstesnį nevykėlį užkariautoją su liūdnomis mintimis ir didžiulėmis skolomis. Ir štai dabar ant Rytų Europos grėblio užlipo mūsų karštai mylima simpatija – Europos Sąjunga.

ES valdininkai, kaip tikri ne iš kelmo spirti idiotai, karštai sutiko savo demokratiškus, „ką tik iš tarybinės okupacijos“ išsivadavusius jaunuosius europiečius. Priėmė juos į savo glėbį net trimis etapais – 2004, 2007 ir 2013 metais. Eurobiurokratai su dideliu švelnumu žvelgė į pakankamai neblogai sutvarkytą už tarybinius pinigus savo naujų brolių ūkį ir mintyse jau skaičiavo pelną iš privatizacijos, po kurios galima bus eksploatuoti tarybinį paveldą, kurį visos tos šalys susišlavė iš velionės TSRS visiškai nemokamai, kaip alimentus po skyrybų. Naujieji europiečiai atsakė Briuseliui tuo pačiu, juk tai buvo tikra tyra meilė. Meilė Vakarų Europos gyvenimo lygiui ir išoriškai gerovei.

Tačiau labai greitai, praktiškai iš karto, buvusios socialistinės šalys paaiškino savo naujiems šeimininkams, kad jeigu jos kažką ir myli, tai tik už pinigus, ir tik už didelius pinigus. Vakarų europiečių tai smarkiai nenustebino – prostitucija ES yra praktiškai legalizuotas reiškinys, Vokietijoje vakansijas viešnamiuose netgi darbo biržos registruoja – ir pasiūlė pinigų, išties labai didelių pinigų. Kaip byloja kompanijos KPMG tinklapyje paskelbta ataskaita, aprėpianti laikotarpį nuo 2007 iki 2015 metų, centrinės ir rytinės Europos šalims eurobiudžetas išskyrė 175,89 milijardus eurų. Štai lentelė:

Tačiau tai dar ne viskas. 2007 metais, kai visokie vokiečiai ir prancūzai pritarė laikinai meilei už pinigus, jie akivaizdžiai tikėjosi, kad 2015-2016 metais investicijos pradės atsipirkti. Kur tau! 2013 metais jaunieji europiečiai vėl išprievartavo savo naujuosius šeimininkus papildomai patuštinti piniginę dar 167,1 mlrd europietiškų pinigų. Pastarasis skaičius sąmoningai sumažintas, esama duomenų, kad reali įvairių dotacijų pagal įvairiausias programas suma viršija 200 mlrd. Kitaip sakant, per pirmuosius laimingos santuokos iš didelės meilės 13 metų Vakarų Europa sumokėjo rytiečiams už santuokinę ištikimybę 342,99 mlrd eurų. Suma pati savaime astronominė, bet geriausia ją įvertinti, lyginant su visos ES finansavimu. Visoje ES gyvena daugiau kaip 507 milijonai žmonių, centrinė ir rytų Europa, turinti vos 96,19 milijono gyventojų, gavo daugiau kaip 50% visų eurodotacijų. Nuostabu. Jums tai neprimena ne taip jau ir seniai pasibaigusios tarybinės praeities?

O jūs rimtai galvojote, kad ukrainiečiai ištaškė savo pačių valstybę gabalais ir tūkstančius savo piliečių išžudė vien dėl to, kad galėtų nešioti apatinius iš Victoria Secret kolekcijos? Ne, gerbiamieji, tikslas buvo paprastas kaip plyta. Jeigu tiems „asilėliams“ (lenkams, estams) Briuselis šitokius pinigus už nieką pervedė, tai kuo blogesnė Ukraina? Turinti 45 milijonus gyventojų Ukraina visiškai pagrįstai, kaip jai tada atrodė, gali tikėtis 70-100 milijardų pinigų. Ir tai tik pradžiai! Pirmam laikui, taip sakant. Ką ten Rusija su savo Janukovičiui pažadėtais 15 milijardų kreditais, kai ten visi duoda nemokamai. Ech, svajonės, svajonės… Na, gal bent vizų režimą panaikins, labai greitai, kada nors…

Jei kažkam pasirodė, kad toks neregėto dosnumo atrakcionas pavertė buvusias socialistines šalis ES kapitalizmo vitrina, tai labai klysta – nepavertė. Svarbiausiu rezultatu tapo paspartinta deindustrializacija ir, atitinkamai – chroniškas pinigų trūkumas. Gamyklos uždaromos, o kas mokės mokesčius? Ir mūsų mylimi rytų europiečiai vėl lenda į vakarų europiečių kišenę – tiesiogiai Europos bankuose ar kitose kreditinėse organizacijose, su to paties Briuselio garantija, prisidarė valstybinių skolų dar vienai astronominei sumai – 572 mlrd eurų. Bendra užsienio skola viršijo 810 milijardų! Štai šitaip per dešimt metų „juodojoje skylėje“, kurios pavadinimas Centrinė ir Rytų Europą, be jokių pėdsakų tiesiogiai (dotacijos) ir su ES garantijomis (kreditai) buvo utilizuota suma, kurios dydis – 432 milijardai europietiškų pinigų. Koks užmojis! Net galva svaigsta.

Nežiūrint į tai, kad finansinis rojus turi tęstis iki 2020 metų, rytinių ES pakraščių gyventojai kažkokiu šeštuoju jausmu pajuto besiartinantį krachą ir masiškai evakuojasi kiek galima toliau. Eurostato duomenimis, 2007 metais nurodytose šalyse gyveno 106,6 mln žmonių, o 2015 – jau tik 96! Per aštuonis metus „tepė slides“ maždaug 10 milijonų. Bjaurusis Eurostatas signalizuoja, kad rytinės ir centrinės Europos depopuliacija didėja. Štai tokia momento struktūra, mielieji.

O dabar pereikime prie baigiamojo mūsų dramos „Briuselio lakstymas per rytų europietiškus grėblius“ akto. Eurobiurokratai svajoja, kad 2020 metais jie tikrai paims jaunuosius europiečius už tešmens ir pagaliau pradės melžti. Naivus tas Briuselis, kaip to paties pavadinimo kopūstas, jo netgi šiek tiek gaila. Mes tai jau žinome, pasimokėme, kad visa ta publika niekada niekam nieko nemokėjo. Tikriausiai daug kas pastebėjo, kad prasidėjo įtartinai pažįstami įvykiai. Kaip maždaug 1985 metų Tarybų Sąjungoje. Vietiniai kunigaikštukai su savo bajorų seimais pradėjo atvirai įžūlėti ir priešginiauti, aiškiai duodami suprasti, kad Eurokomisija jiems ne rodiklis.

Lenkija kunkuliuoja jau daugiau kaip metus. Vengrija, Čekija, Slovakija išsirinko sau prezidentus, kurie negana to, kad ėmė demonstratyviai ignoruoti Berlyno ar Paryžiaus nurodymus, tai dar ir ėmė atvirai ir įžūliai dairytis į Kremliaus pusę ir švaistytis komplimentais Putinui. Akivaizdu, kad kol kas visa tai labiau dėl akių, ir bet kokias sankcijas rusams jie pasirašys po pirmo nurodymo. Tačiau 1985 metais Tarybų Sąjungoje irgi viskas prasidėjo dėl akių, o kuo pasibaigė? Kai tik Berlynas su Paryžiumi pabandys įkišti nagus į mūsų nuostabiųjų buvusių kaimynų kišenę, vietoje pinigų, kaip pasta iš tūbelės iš ES išsispaus visa ta brolija ir vėl pabandys prisisiurbti prie kokio nors naujo šeimininko.

Realybėje Rytų Europos tragedija slypi anaiptol ne juodojoje magijoje. Kaip žinia, nužiūrėjimus ir prakeikimus labai lengvai išgydo praktikuojantys magai už visiškai priimtiną kainą. Rytų Europa, išskyrus galbūt tiktai Čekiją – tai teritorija-balastas, kurioje gyvena milijonai individų su pernelyg didelėmis pretenzijomis. Balastas dėl to, kad ten nieko nėra – nei naudingų iškasenų, nei unikalių technologijų, nei galingos pramonės ar žemės ūkio, nei tranzitinių maršrutų. Nežabotos tų teritorijų gyventojų pretenzijos susiformavo greičiausiai dėl gausių Rytų ir Vakarų mėginimų persivilioti juos į savo pusę. Trumpiau sakant – išlepinome mes juos. Rytų Europos aborigenai visiškai nuoširdžiai tiki, kad būtent jie ir yra Europos bamba, ir dėl to absoliučiai visi aplinkui privalo aistringai trokšti įgyti jų palankumą.

Ir artimi kontaktai su tais tipais gali baigtis labai liūdnai. Štai ukrainiečiai susibroliavo su lenkais ir šekit dovanėlę – dabar visi aplinkui jiems skolingi. Vieniems skolinga ES, kitiems – Rusija, tretiems apskritai visa žmonija. Ir – dievuliau tu šventas! – netgi atskiri baltarusiai užsikrėtė išskirtinumo virusu – jau ne kartą teko girdėti, kad jie save laiko tokiais savotiškais pagerintos kokybės rusų variantais, ir dėl to Rusija jiems skolinga. Bėda…

Iš viso to, kas čia pasakyta, peršasi viena paprasta išvada: nereikia jų užkariauti, ar, neduok Dieve, nuo ko nors vaduoti. Liksime skolingi bet kokiu atveju, dar ir atsiprašinėti privers. Gyvena jie ten, tokie išdidūs – ir puiku. Tegu Europai dabar galva ir užpakalinė kūno dalis skauda, o mes iš saugaus atstumo šitą cirką stebėsime, kaip Briuselis mėgins juos įkalbėti ne tik likti su juo gyventi vienoje šeimoje, bet ir užmokėti už tai! Galbūt netgi nostalgiją pajausime. Juk iš tiesų malonu stebėti, kai su kažkuo jūsų akyse vyksta tas pats, kas jums jau buvo nutikę.

Info:

https://assets.kpmg.com/conten…

https://www.erstegroup.com/con…

https://en.wikipedia.org/wiki/…

http://ec.europa.eu/eurostat/t…

https://en.wikipedia.org/wiki/…

http://www.geriatrie.cz/dokume…

http://ec.europa.eu/regional_p…