Džordžas Linkolnas Rokvelis. Garsaus amerikiečio nacionalsocialisto gyvenimo istorija

Autorius: Slepiama Tiesa Šaltinis: http://www.nazi-lauck-nsdapao.... 2016-12-26 12:09:52, skaitė 1615, komentavo 6

Džordžas Linkolnas Rokvelis. Garsaus amerikiečio nacionalsocialisto gyvenimo istorija

LINKOLNAS ROKVELIS: NACIONALSOCIALISTO GYVENIMAS
Dr. Viljamas Liuteris Pirsas. 1 Dalis

1945–ųjų birželio aštuonioliktąją, nuo Adolfo Hitlerio mirties tepraėjus šešioms savaitėms, Rudolfas Hesas šiuos žodžius rašė laiške savo žmonai iš savo kalėjimo kameros:

"Tu tikrai įsivaizduoji, kaip dažnai per pastarasias savaites mano mintys nusisuko į praėjusius metus: į šį istorijos amžiaus ketvirtį, mums sukoncentruotą viename varde ir pilną nuostabiausių žmogiškųjų patyrimų. Istorija nesibaigė. Ji ankščiau ar vėliau pakels siūlus, kurie atrodo nuplėšti amžinai ir juos susiųs naujai. Žmogiškojo elemento nebėra ir jis tebegyvena atmintyje. Labai nedaugelis žmonių buvo privilegijuoti, kaip buvome mes, nuo pat pradžios dalyvauti unikalios asmenybės augime, per džiaugsmą ir skausmą, viltį ir bėdą, meilę ir neapykantą ir visomis didybės apraiškomis ir visuose nedideliuose žmogiškosios silpnybės apraiškose, be kurių žmogus nėra iš tiesų vertas meilės...“

Netgi kai pačiam buvo duota privilegija paliūdyti didybės apraiškas, gali būti labai sunku adekvačiai žodžiais apsakyti tuos pasireiškimus ir, taigi, nupiešti tikrą unikalios ir didžios asmenybės paveikslą. Kai pats neturi ketvirčio amžiaus dalyvavimo tokios asmenybės augime, bet mažiau, negu du metus, uždavinys yra ypač sunkus. Tada būtų bergždžia viltis, kad čia esantys puslapiai nusakys tikrąją žmogaus didybę. Ta didybė bus atspindėta jo gyvenimo darbo vaisių prigijimu ateinančiais metais.

Tačiau čia mes tegalime tikėtis sukurti vyro atvaizdą, kad ir netobulą ir neišbaigtą, kuris pasitarnaus įkvėpiant tuos nacionalsocialistus, kurie neturėjo privilegijos jį pažinoti asmeniškai.

DŽORDŽAS LINKOLNAS ROKVELIS gimė 1918 – ųjų kovo 9 –ąją Blūmingtone, mažoje angliakasių bendruomenėje ir žemdirbių miestelyje centriniame Ilinojuje. Abu jo tėvai buvo teatriniai artistai. Jo tėvas, Džordžas Lovdžojus Rokvelis, buvo dvidešimt aštuonerių metų amžiaus anglų ir šoktų kilmės vodevilio komikas. Jo motina, gimusi Klera Šade, buvo jauna pusiau vokietė, pusiau prancūzė šokėja, šeimos šokių komandos narė. Jo tėvai išsiskyrė kai jam buvo šeši metai ir jis su savo jaunesniuoju broliu ir seserimi gyveno alternatyviai su savo motina ir savo tėvu per kelis sekusius metus.

Jaunasis Rokvelis didesniąją savo vaikystės dalį praleido Meinę, Rodo saloje ir Naujajame Džersyje. Jo tėvas apsigyveno mažame pajūrio miestelyje Meine ir Rokvelis ten praleisdavo savo vasaras; lankydamas mokyklą Atlantiksityje ir vėliau, per žiemas, Providense. Kai kurie iš jo maloniausių prisiminimų vėlesniais metais būdavo apie vasaros dienas, praleistas Meino papludimiuose, arba vaikštant Meino miškuose, arba tyrinėjant Meino pajūrio įlankas ir įlankėles savo valtelėje, kurią jis pasistatė pats, pradedant nuo seno luoto. Rokvelis įgijo, kas tapo gyvenimą trukusią meilę jūrai ir plaukimui per tuos ankstyvus metus, praleistus su savo tėvu Meine.

Be trupučio daugiau keliavimo, negu eilinis vaikas, yra sunku rasti ką nors nepaprasto jo vaikystės aplinkoje. Jis gyveno nei didžiuliame skurde, nei turte; jis turėjo artimus santykius su abejais savo tėvais, nepaisant jų skyrybų; jis buvo geras ir sveikas vaikas ir nesimato jokio prailgusio nelaimingumo, ar neramumo jo vaikystėje. Jeigu jis vėliau su didesniu malonumu prisimindavo laikus, praleistus su savo tėvu, negu tuos, praleistus su savo motina, tai gali būti priskirta, arba didesnėms galimybėms patenkinti savo jaunatvišką norą nuotykiams, kuriuos siūlė Meino pajūris labiau, negu miestas, arba faktui, kad jo motina gyveno su dominuojančia seserimi, kuri Rokveliui nepatiko.

Ir vis dėl to, netgi kaip berniukas, jis rodė tas charakterio savybes, kurios vėliau jį atskyrė nuo eilinių žmonių eigos. Jo įsidėmėtiniausia savybė buvo jo atsakas į įššūkius. Pasakyti berniukui Rokveliui, kad dalykas buvo neįmanomas, kad tai tiesiog negali būti padaryta, buvo jame pažadinti nesustabdomą pasiryžimą tai padaryti. Jis papasakojo savo patyrimą, būdamas dešimties metų, kuris parodo šį jo charakterio aspektą.

Gauja vaikėzų iš chuliganiškų grupių pradinėje mokykloje, kurią jis lankė Atlantiksičio pajūrio priemiestyje, jį išsirinko patyčioms. Jam buvo pasakyta, kad jis gaus šaltą pamirkymą į vandenyną ir, kad jis turėtų atsipalaiduoti ir nuolankiai pasiduoti, kadangi priešinimasis būtų beprasmis. Vietoje to, kad būtų pasidavęs, jis aršiai gynėsi nuo visos savo užpuolikų gaujos papludimy, nevaldomai smūgiuodamas kumščiais ir kojomis, draskydamasis, kandžiodamasis ir griuvinėdamas, kol kiti berniukai pagaliau apleido savo planą jį įmesti į vandenį ir pasitraukė gydytis savo žaidų.

Vėliau, kaip paauglys, jis pamatė, kad audringos jūros įššūkis jį paveikė panašiai, kaip vaikėzų gaujos įššūkis mokykloje. Kai kiti berniukai gražindavo savo valtis prieplaukon, nes vanduo buvo perdaug neramus, jaunasis Rokvelis rasdavo didžiausią savo malonumą plaukdamas.Jam niekas nepatiko daugiau, negu savo jėgų ir sugebėjimų pastatymas prieš nesuvaldomus elementus. Vėjui ir bangoms kylant, kildavo ir jo nuotaikos.Galinėdamasis su vairalazde ir stovėdamas mėtomoje valtyje, peršlapęs nuo purslų ir bloškiamas stiprių gūsių, jis šaukdavo atgal su grynai žvėrišku džiaugsmu.

Šis keistas jo prigimties užsispyrimas, jei nori, vadink tai kovinga dvasia, kartu su visišku fiziniu bebaimiškumu, kuris jį nuvedė į ne vieną pavojingą irkvailą išdaigą vaikystėje, jam būnant vyru davė valią be abejojimų imtis darbų, nuo kurių paprasti žmonės drebėdavo; per jo gyvenimą tai jį privedė pasirinkti veiksmo eigą, kurią išmintis ir supratimas jam sakė esant teisinga kryptimi, nepaisant krypties tų, kurią ėmė tie aplinkui jį; galutinai tai suteikdavo varomąją jėgą, kuri jį privedė mesti įššūkį ir stovėti vienam prieš visą pasaulį, kai jam pasidarė aišku, kad pasaulis ėjo neteisinga kryptimi. Šis bruožas suteikia raktą į šį vyrą.

Dvi charakteristikos, kurias jis rodė vaikystėje buvo visaėdis smalsumas ir visiškas objektyvumas. Jis savo smalsumą, kaip ir savo meninius talentus, kuriuos jis anksti parodė, priskyrė savo tėvui, kuris irgi turėjo šiuos bruožus, bet jo maištingos dvasios ir nepalenkiamos valios šaltinį surasti yra sunkiau. Atrodo, kad jie buvo reto ir atsitiktinio genų sukombinavimo vaisius, davę prigimtį, ryškiai kitokią, negu savo tiesioginių protėvių.

Jis įstojo į Brauno universitetą 1938 – ųjų rudenį kaip pirmakursis. Jo pagrindinis studijų kursas buvo filosofija, bet jis taip pat buvo labai susidėmėjęs gamtos mokslais. Jis naudojo galimybę dirbti su studentų periodika, vystyti savo talentus piešime ir kūrybiniam rašyme. Prie savo akademinės, žurnalistinės ir meninės veiklos jis taip pat rado laiko sijonų vaikymuisi ir kitokiems universiteto užsiėmimams, įskaitant slidinėjimą ir fechtavimą; jis tapo Brauno universiteto fechtuotojų komandos nariu.

Būdamas Braune, jis turėjo tiesioginį susidūrimą su šiuolaikiniu liberalizmu. Jis mokėsi sociologijos kurse su naiviu tikėjimu, kad taip pat kaip savo geologijos ir psichologijos kursuose, jis išmoks mokslinius principus, pagrindžiančius šias dvi žmogiškųjų žinių sritis, tad sociologijoje jis išmoktų keletą pagrindinių principų, pagrindžiančių žmonių socialinį elgesį.

Tačiau jis buvo nusivylęs ir sutrikęs kai su laiku jam pasidarė aišku, kad yra gilus skirtumas tarp sociologų ir, tarkim, geologų požiūrių į savo dalykus. Tuo tarpu geologijos vadovėlių autoriai pažymėjo, kad yra daug dalykų apie žemės istoriją ir struktūrą, kurie yra dar nežinomi, arba ne visiškai žinomi, buvo aišku, kad tikrai yra fundamentalios idėjos ir gerai įrodyti faktai, kuriais rėmėsi visas mokslas ir, kad ir jo geologijos profesorius, ir jo geologijos vadovėlių autoriai buvo nuoširdžiai suinteresuoti šias idėjas ir faktus tvarkingai pristatyti studentui, su viltimi, kad jis taip gaus geresnį suvokimą planetos, kurioje gyvena.

Sociologijoje jis pagrindinius principus pamatė esančius nepagaunamais. Tačiau tai, kas jį ypač neramino, buvo ne tiek koncepcijų painiava, kaip graužiantis įtarimas, kad vandenys buvo specialiai suteršti. Jis padvigubino savo pastangas įeiti į dalyko šaknis arba bent suprasti, kur užuominos, užsiminimai ir besisukantys raginimai vedė: „Aš užkasiau save sociologijos knygose, visiškai pasiryžęs rasti, ko neemačiau kaip dalyko esmės.“

Egalitarinė idėja, kad pasireiškiantys skirtumai tarp individų sugebėjimų ir tarp įvairių rasių evoliucinio vystymosi gali būti beveik visiškai priskiriama esamiems aplinkos poveikiams, kad nėra jokių įgimtų kokybinių skirtumų, kuriuos būtų verta minėti tarp žmogiškųjų būtybių, buvo tikrai viena iš vietų, kur vedė jo sociologijos knygos:

„Aš buvau pakankamai drąsus paklausti profesoriaus Buklino, ar tai buvo idėja ir jis paraudonavo iš pykčio. Man buvo pasakyta, kad yra neįmanoma darytų jokių apibendrinimų, nors viskas, ko aš prašiau, tebuvo sociologijos fundamentaliosios idėjos, jei tokia iš vis yra. Aš pradėjau pastebėti, kad sociologija buvo skirtinga nuo bet kurio kito kurso, kurį esu ėjęs. Tam tikros idėjos sukurdavo apopleksiją mokytojui, ypač prielaida, kad kai kurie žmonės yra niekam tikę biologiniai netikšos nuo dienos, kai gimė. Tam tikros kitos idėjos, nors niekada nebūdavo suformuluojamos ir pareiškiamos atvirai, būdavo puoselėjamos ir skatinamos ir tai visada buvo idėjos, besisukančios apie visišką aplinkos galią.

Nors jis nesuprato aiškiai, kas tai buvo tuo metu, jaunasis Rokvelis iš dalies atskleidė vieną iš plačiausiai naudojamų šiuolaikinių liberalų taktikų. Kai gudrusis liberalas savo tikslu turi, sakykime, mišrias santuokas, jis to neprasitaria. Vietoje to, jis rašys noveles, kurs televizijos laidas ir filmus, kurie iš pradžių subtiliai, o tada vis drąsiau tikins, kad tie, kurie lytiškai santykiauja su negrais yra drąsesni, geresni, patrauklesni žmonės, negu tie, kurie to nedaro; ir kad opozicija mišrioms santuokoms yra vulgarus ir grubus iškrypimas, įrodymas esant absurdiškuatsilikėliu geriausiu atveju ir, blogiausiu atveju,besiseilėjančiu, žiauriu laukiniu. Bet jei kas nors pabando jį pagauti ir paklausia, kodėl jis yra už maišymasi, jis suirzęs atsakys, kad jis visai ne to siekia, o tik „teisingumo“, „sažiningumo“, arba „geresnio supratimo tarp rasių“.

Ir taip, kai Rokvelis nuėjo iki pat klausimo šerdies profesoriaus Buklino sociologijos pamokoje, jis gavo piktą papeikimą. Rasiniai egalitaristai tapo daug drąsesni per pastaruosius trisdešimt metų, bet tuo metu Rokvelis tebuvo sąmoningas, kad jie norėjo, kad jis priimtu tam tikras idėjas, šių idėjų neišleidžiant į atvirą laisvos diskusijos areną, kur jos galėtų būti puolamos:

„Aš žinojau mažai, arba nieko apie komunizmą ir jo silpną seserį, liberalizmą, bet aš negalėjau išvengti pastovaus spaudimo visus Universitete priimti masinės žmonijos lygybės ir aplinkos pranašumo idėjas.“

Tipiškai, spaudimas pasireiškė ne jo paklusnumu, bet jo ryžtu stovėti už tai, kas jam atrodė protinga ir natūralu. Jis satirizavo egalitarinį požiūrį ne tik savo straipsnyje studentų laikraštyje, bet ir viename iš savo sociologijos egzamininių lapų! Beveik katastrofiškos šio gabalo įžulumo jį išmokėatsargumo sulaikyti savo liežuvį tam tikromis aplinkybėmis.

Kai jis pradėjo savo trečiuosius metus Braune, svetimoji konspiraciją panaudoti Ameriką kaip įrankį padaryti pasaulį saugiu žydijai įjungė savo propagandos mašiną į aukštą pavarą. Nacionalsocialistinė Vokietija buvo pavaizduota kaip pakrikusių nusikaltėlių šalis, kurių tikslas buvo viso pasaulio, įskaitant Ameriką, pavergimas. Holivudas, didieji laikraščiai ir jo liberalūs profesoriai- visada triukšmingiausias veiksmas bet kokiame universitete – visi stūmė tą pačią liniją, drąsiai kreipdamiesi į naivų auditorijos idealizmą: „Hitleris turi būti sustabdytas!“

Ir, kaip milijonai kitų amerikiečių patriotų, Linkolnas Rokvelis įkliuvo gražioms melagystėms ir gudriai apgavystei, paremtos Amerikos valdžios galvos autoriteto. Nei jis, nei milijonai jo bendražygių nepastebėjo, kad sąmokslas pasiekė Baltuosius rūmus ir, kad jų gyventojas pardavė savo paslaugas konspiratoriams: 

 

„Buvo tipiškas mano tuometinis politinis naivumas, kad kai propaganda apie Hitlerį buvo pradėta stumti mums didelėmis dozėmis, aš visą ją prarijau, negalėdamas net įtarti, kad kažkas gali tame turėti interesą ir, kad tai gali nebūti Jungtinių Valstijų, arba mūsų tautos interesas... Pasidarė akivaizdu, kad mes turėsime įeiti į karą, kad sustabdytumėme šį „baisų žmogėdrą“, kuris planavo užkariauti Ameriką, kaip buvo mums sakoma ir taip aš tikėjau“

Taip 1941 – ųjų kovą, įsitikinęs, kad Amerikai grėsė mirtinas pavojus nuo „nacių agresorių“, Rokvelis paliko savo patogų gyvenimą universitete ir pasiūlė savo paslaugas savo šalies ginkluotosioms pajėgoms. Ne už ilgo po to, kai įstojo į Jungtinių Valstijų laivyną, jis gavo paskyrimą kaip Aviacijos kadetas ir pradėjo mokytis skraidyti Skuantume, Masečiusetse. Jis gavo savo pirmąjį paskyrimą laivyne kaip jaunesnysis leitenantas 1941 – ųjų gruodžio 9 – ąją, dvejomis dienomis po Perl Harboro užpuolimo. Jis tarnavo kaip laivyno aviatorius per Antrąjį pasaulinį karą, kildamas nuo jaunesniojo leitenanto iki leitenant laipsnio ir gaudamas kelis apdovanojimus. Jis vadovavo laivyno oro palaikymui per amerikiečių įsiveržimą į Guamą 1944 – ųjų liepą ir rugpjūtį. Jis buvo paaukštintas į vyresnįjį leitenantą 1945 – ųjų spalį ir ne už ilgo nuo to, sugrįžo į civilio gyvenimą, kur jis tikėjosi sau susikurti karjerą, kaip menininkas.

Kol vis dar laivyne, jis vedė mergaitę, kurią jis pažinojo kaip studentas Brauno universitete. Santuoka nebuvo ypač laiminga, nors jai buvo lemta daugiau kaip dešimt metų.

Pirmuosius penkis metus, palikęs laivyną, jis praleido kaip dailės studentas, komercinis fotografas, dailininkas, reklamos darbuotojas Meine ir Niujorke. Tada, 1950 – aisiais, prasidėjus karui Korėjoje, Vyresnysis leitenantas Rokvelis grįžo į aktyvią tarnybą Jungtinių Valstijų laivyne ir buvo paskirtas mokyti naikintuvų pilotus pietinėje Kalifornijoje. Ten, beveik per atsitiktinumą, prasidėjo trisdešimties dvejų metų amžiaus Linkolno Rokvelio politinis švietimas.

1950 – aisiais Senatoriaus Makarčio tyrimai dėl ardomosios veiklos ir išdavikiško elgesio dalies Jungtinių Valstijų valdžios darbuotojų ir pareigūnų pradėjo pasiekti platų viešą pastebėjimą. Rokvelis, kaip kiekvienas sažiningas pilietis, buvo išgasdintas ir supykdytas šių išdavyščių paviešinimo. Bet jis buvo sumišęs tiek pat, kiek jis buvo šokiruotas nuo žiaurios, isteriškos ir piktos reakcijos į šiuos atskleidimus, kurie ėjo iš tam tikros populiacijos dalies. Kodėl buvo tiek daug asmenų ir ypač tiek daug viešąją nuomonę formuojančios medijos, pašėlusiai pasiryžusios nutildyti Makartį ir,negalėjus tai padaryti, jį pašiepti ir diskredituoti?

Makartis buvo amerikietis su nusipelniusia gyvenimo istorija. Karo didvyris, kaip Rokvelis, jis įėjo į savo šalies ginkluotąsias pajėgas kaip savanoris ir išėjo kaip labai apdovanotas karininkas. Jis laimėjo Nusipelniusio skraidymo kryžių už savo pasirodymą Antrojo pasaulinio karo kovose. Dabar, kai jis nuo viršaus plovė žiurkes, kurios pardavė pagrindinius šalies, už kurią jis kovojo, interesus, Rokvelis negalėjo suprasti, kodėl bet koks atsakingas ir ištikimas pilietis galėtų mėginti šmeižti šį vyrą, ar stabdyti jo drąsias pastangas.

„Aš pradėjau atkreipti dėmesį savo laisvu laiku į tai, apie ką visa tai buvo. Aš skaičiau Makarčio kalbas ir brošiūras ir jas radau esančias faktiškomis, o ne visiškais niekais, kaip kaltino laikraščiai. Aš pastebėjau siaubingą šmeižimą visuose laikraščiose prieš Džo Makartį, nors aš vis dar negalėjau įsivaizduoti kodėl.“

Tuo metu pažįstamas Rokveliui davė paskaityti anti-komunistinės literatūros. Vienas iš dalykų, kuriuos jis iš karto pastebėjo apie juos, buvo jų stiprus antisemitinis tonas. Nors matomi vieši įrodymai jį privertė sutikti su dalimi kaltinimų, daromų šių traktatų autorių, kad, pavyzdžiui, buvo nepaprastai didelis skaičius žydų tarp Makarčio užpuolikų ir tarp kenkėjų, kuriuos atskleisdavo jo tyrimai, jam pasirodė, kad didelė dalis jų teiginių yra per daug laužti iš piršto, kad būtų pagrįsti. Ypač kaltinimas, kad komunizmas yra žydiškas, o ne rusiškas judėjimas pasirodė absurdiškas, kai Rokvelis apsvarstė faktą, kad žydai buvo taip įsitvirtinę kapitalistinėse firmose ir taip visada buvo; kapitalizmas, tariamai mirtinas komunizmo priešas, buvo tradicinė žydiškos įtakos sfera.

Vienas anti-komunistinis straipsnis nuėjo taip toli, kad sakytų, jog cituotų įvairias dokumentinės medžiagos dalis, patvirtinančias neva absurdiškus teiginius ir Rokvelis nusprendė patikrinti šį blefą, ištirdamas šiuos „įrodymus“ pats. Vieną dieną, kai buvo laisvas nuo pareigų, jis nuėjo į San Diego viešąją bibilioteką ir, ką jis ten rado, pakeitė jo gyvenimo kryptį ir dar pakeis pasaulio istorijos kryptį. Jo paties žodžiais: „Tamsiuosiose San Diego bibliotekos lentynose aš gavau savo pabudimą iš trisdešimties metų kvailo politinio miego...“

Rokvelis buvo nustebintas įrodymų, kuriuos jis rado bibliotekoje; tai nepaliko jokios abejonės, pavyzdžiui, kad tai, kas buvo jo mokyklos vadovėliuose aprašyta kaip „Rusų“ revoliucija buvo iš tiesų žydiška genocido prieš rusų tautą, orgija. Jis net rado, kad savo pačių knygose ir periodikoje žydai daugiau, ar mažiau atvirai gyrėsi apie tai!Žydiškoje biografinėje nuorodoje, vadinamoje „Kas yra kas Amerikos žydijoje“, jis rado skaičių įtakingų bolševikų, išdidžiai surašytų, nei kiek neįsivaizduojant, kad jie būtų laikomi amerikiečiais. Tarp jų buvo Lazaris Kaganovičius, Ukrainos skerdikas ir Levas Trockis (Lev Bronštein), kraujo ištroškęs Raudonosios armijos Komisaras, kuriam knygoje buvo priskirtas „kontrrevoliucinių jėgų likvidavimo“ Rusijoje nuopelnas.

Kita knyga, parašyta įtakingo „anglų“ žydo gyrėsi, kad „žydai labiau negu bet kokia kita etninė grupė... buvo 1917 – ųjų Revoliucijos architektai.“ Knygoje yra duodamas apskaičiavimas, kad „80%revoliucionierių Rusijoje buvo žydai.“

Seni žydų laikraščių numeriai sakė tą pačią istoriją ir jie buvo paremti oficialių JAV valdžios duomenų. Viena tokių duomenų knyga, kuri buvo išleista prieš dvidešimt metų, turėjo ministerijų pranešimus iš Rusijos su brutualiu atvirumu. Tipiškas šiuose įrašuose buvo šis sakinys, parašytas Olandijos diplomatinio pareigūno, Oudendiko, 1918 – ųjų pranešime savo valdžiai iš Rusijos:

„Aš manau, kad staigus bolševizmo prispaudimas yra didžiausias dabar esantis klausimas priešais pasaulį, net neišskiriant vis dar siaučiančio karo ir, nebent kaip pasakyta ankščiau, bolševizmas nebus išrautas bedygstant staigiai, jis tikrai vienokia, ar kitokia forma, pasklis po Europą ir visą pasaulį, nes jis yra organizuojamas ir tvarkomas žydų, kurie neturi jokios pilietybės; ir tų, kurių vienintelis tikslas yra dėl savo pačių tikslų sunaikinti esamą dalykų tvarką.“

Nors šie išaiškėjimai buvo šokiruojantys, Rokvelis buvo dar labiau sunerimęs dėl fakto, kad bendroji publika tam buvo abejinga. Kodėl tokie dalykai nėra mokyklos istorijos vadovėlių tekstuose? Kodėl jam buvo vėl ir vėl kalbama radijo ir laikraščių ir žurnalų apie Adolfo Hitlerio „baisų nusikaltimą“, nužudant tiek daug žydų, bet niekada nepasakoma, kad žydai Rusijoje atsakingi už daug didesnio ne žydų skaičiaus nužudymą?

Kiti klausimai prisistatė. Jam buvo pasakyta, kad Anglijos puolimas prieš Vokietiją buvo patvirtintas Hitlerio puolimo prieš Lenkiją. Bet kaip Sovietų Sąjunga, kuri užpuolė Lenkiją tuo pačiu metu? Kodėl jokio Anglijos karo paskelbimo Sovietų Sąjungai? Ar galėtų būti todėl, kad valdžia ten buvo žydiškose rankose? Kas buvo atsakingas už tylos sąmokslą šiais ir kitais klausimais? Jis negailestingai nusprendė sužinoti. Ir vėliau faktai pagaliau sutilpo į vietą ir vientisas, niekingas vaizdas pradėjo išlįsti, jis priešais save pamatė nepatraukiamą įpareigojimą.

Sažiningas žmogus, kai jis sužino, kad kažkoks nešvarus darbas vyksta jo bendruomenėje, prabils prieš jį ir mėgins pakelti savo kaimynus daryti taip pat. Kas, jei jis pamato, kad jo kaimynai nenori būti trikdomi, kad daugelis jo kaimynų jau suvokia, kas yra, bet renkasi tai ignoruoti, nes tam pasipriešinti gali į pavojų pastatyti jų privačius reikalus; kad dalis kaimynų kai kurie iš turtingiausių ir įtakingiausių kaimynų, bendruomenės vadovai, patys yra įsitraukę į nešvarųjį darbą? Jeigu jis, kaip parastas žmogus, gali kurį laiką skųstis apie tokią prastą situaciją, bet prie to prisitaikys kuo geriau, kaip įmanoma, jis tuoj pamatys, kad nėra ką gauti, ištiesiant savo kaklą laukan ir jis tesirūpins savo reikalais.

Žmogiškoji prigimtis, būdama tokia, kokia yra, jis tikriausiai palengvins savo sąžinę, mėgindamas kaip įmanoma greičiau pamiršti tai, ką sužinojo; galbūt net savo su laiku įtikinti, kad tame iš tiesų nėra nieko blogi ir, kad vis dėl to jo pirminis sprendimas buvo klaida ir, kad purvinasis darbas iš tiesų nėra nešvarus darbas, bet tiesiog „progresas“. Jeigu, kita vertus, jis yra nepaprastas žmogus su ypač stipriu pareigos jausmu, jis toliau priešinsis tam, kam jis žino esant neteisinga ir skirta ilgainiui daryti blogą bendruomenei. Jis gali toliau rodyti savo kaimynams, net po to, kai jie parodė, kad nėra susidomėję, kad nešvarusis darbas turi būti sustabdytas; jis gal rašys brošiūras ir sakys kalbas jis gal net mėgins pakliūti į viešą postą su „reformų“ bilietu.

Bet net taip, būdamas protingu žmogumi ir jokio „ekstremistu“, jis save jausis įpareigotu nusikaltėliams duoti pranašumą abejoti, kuris tikrai egzistuoja jų motyvuose. Ir gal net ši pozicija iš tiesų nėra visiškai klaidinga? Žinoma, kažkoks protingas kompromisas, kuris bus geras visiems susirūpinusiems, yra geriausias sprendimas. Jeigu blogą darantysis dirbtų vienas, kai yra atrastas, jį pakarti, žinoma, būtų vienintelis galimas problemos sprendimas: tinkamas ir visiškas visuomenės pasmerkimas už niekšingus darbus. Bet kai tiek daug nusikaltėlių su tiek daug bendrininkų buvo taip ilgai įsitraukę į tokį platų dalyką ir jau padarė tokius gilius nuostolius, tikrai protingiausias sprendimas turi būti įspėti nusikaltėlius, jeigu tikrai tai yra teisinga juos vadinti nusikaltėliais, įvesti apsaugą prieš jų atnaujintą veiklą, kuri tikrai būtų nepastovi su jau padarytu „progresu“ (o gal tai buvo žala?) ir tada, paliekant viską kaip yra,mėginti gyventi su dalykais taip, kokie jie yra.

Bet yra tik vienas žmogus iš dešimčių milijonų – reta ir vieniša istorinė figūra, kuri pirma turi objektyvumą įvertinti tokią situaciją pagal absoliučius ir amžinus standartus ir, netrukdoma populiarių tuometinių „protingumo“ reikšmės, padaro galutines išvadas, kurias diktuoja standartai ir kuris tada turi valią ir charakterį tikinti, kad negali būti jokio kompromiso su blogiu, kad jis turi išrautas ir visiškai sunaikintas, kad teisingumas ir sveikata ir sveikas protas turi vėl nugalėti, nepaisant neramumo ir laikino nemalonumo, reikalingo tam atkurti.

Rokvelis pamatė faktus. Jam buvo nesuprantama mėginti pabėgti nuo jų teigiamos išvados. Ir, kai jis pastebėjo gasdinantį dydį priešais jį esančio uždavinio, vietoje to, kad mėgintų save atleisti nuo atsakomybės, kurią jo naujos žinios nešė su savimi, jis savyje pajautė kylantį savo charakteringą atsaką į matomai neįmanomą įššūkį.

Buvo tiesmukas pareigos jausmas, kuris jį privedė pasisiūlyti karinei tarnybai 1941 – ųjų kovą, tada, kai jis buvo apgautas tikėti, kad Adolfas Hitleris buvo grėsmė jo šaliai, vietoje to, kad būtų laukęs Perl Harboro. Ir ankstyvaisiais 1951 – aisiais, kai jis pradėjo suprasti, kad jis buvo apgautas 1941 – aisiais ir kai jis pradėjo matyti, kas jį apgavoir ką jie darė ir siaubingą žalą, kurią jie padarė jo tautai ir kurią dar planavo daryti, tas pats pareigos jausmas jam tepaliko tik vieną atvirą kryptį, tai yra, kovoti! Jis nesustojo paklausti, ar kiti irgi yra nusprendę prisiimti savo atsakomybę, jo paties jam buvo visiškai aiški.

Bet kaip kovoti? Nuo ko pradėti? Ką daryti? Vieno žmogaus, kuris kažką padarė natūraliai jam atėjo į galvą: Adolfas Hitleris. Rokvelis apsakė, kas nutiko toliau:

„Aš ieškojau po San Diego knygynus ir pagaliau radau Mein Kampf kopiją padėtą gale. Aš ją nusipirkau, parsinešiau namo ir atsisėdau skaityti. Ir tai buvo vieno Linkolno Rokvelio pabaiga... ir visiškai kitokios asmenybės pradžia.“

Žinoma, jis trisdešimt devynių metų nepraleido visiškai abejingas pasaulio įvykiams. Daugelis dalykų jį giliai jaudino ir jis praleido metus varginančių pastangų mėginant suvokti matomai bereikšmį chaosą į kurį pasaulis atrodė bekrintąs. Jam atrodė, kad turi būti kažkoks logiškas santykis tarp pasekusių kelių dešimtmečių įvykių, bet jis negalėjo rasti rakto į mįsle:

„Aš papraščiausiai kentėjau nuo neaiškaus, nesmagaus jausmo, kad dalykai buvo ne taip – aš nežinojau būtent kaip – ir kad turi būti būdas diagnozuoti ligą ir jos priežastis ir atlikti protingus, organizuotus mėginimus pataisyti tai, kas negerai.“

Adolfo Hitlerio pamokymas Mein Kampf jam davė raktą, kurio jis ieškojo ir daugiau:

„Mein Kampf aš radau sočią proto saulės šviesą, kuri visą pilką pasaulį staiga nuprausė aiškia išminties ir supratimo šviesa. Žodis po žodžio, sakinys po sakinio dūrė į tamsą kaip apreiškimo griaustiniai ir žaibai, plėšydami ir nuplėšdami daugiau, negu trisdešimties metų tamsos tinklus, blizgančiai apšviečiant paslaptis ankščiau neprieinamą tamsą išprotėjusiame pasaulyje.

Aš buvau sukaustytas, hipnotizuotas. Aš negalėjau padėti knygos be nekantruko agonijų prie jos sugrįžti. Aš ją skaičiau eidamas į eskadroną; aš ją pasiimdavau į orą ir skaitydavau ant kreidalentės, kol aš automatiškai duodavau instrikcijas kitiems lėktuvams, besisukantiems virš dykumos. Aš ją skaičiau besikeldamas Koronado keltu. Aš ją skaičiau iki nakties ir kito ryto. Kai aš baigiau, aš pradėjau vėl skaityti kiekvieną žodį, pabrėždamas ir pažymėdamas ypač nuostabias ištraukas. Aš ją studijavau. Aš galvojau apie ją; aš maščiau apie jos visišką, nenusakomą genialumą...

Aš ją dar perskaičiau iš naujo ir ją panagrinėjau. Pamažu, dalimi po dalies, aš pradėjau suprasti. Aš supratau, kad nacionalsocializmas, naikinama Adolfo Hitlerio pasaulėžiūra, buvo mokslinio rasinio idealizmo doktrina – iš tiesų – nauja religija...“

Ir taip Linkolnas Rokvelis tapo nacionalsocialistu. Bet jo atsivertimas į naująją religiją vis dar neastakė į jo klausimą: „Ką galima padaryti?“ Aštuoni metai kovos ir pralaimėjimo stovėjo priešais jį, kol jis gavo žinias, kurių jam reikėjo, kad efektyviai savo tikėjimą paversti veiksmu ir pradėti tęsti Adolfo Hitlerio didįjį darbą dar kartą. Kol jam vis dar trūko išminties, kuri tegalėjo ateiti per ateinančius metus, jam netrūko jokios energijos ar pasiryžimo. Metus jis toliau tyrė naujosios pasaulėžiūros, kurią jis priėmė, šakas ir taip pat tęsė savo savišvietą keliose kitose srityse, įskaitant ir žydų klausimą.

Tada, 1952 – ųjų lapkritį, laivynas jį paskyrė metams pareigai amerikiečių bazėje Keflavike, Islandijoje, kur jis buvo vykdantysis pareigūnas ir vėliau, vadovaujantis pareigūnas ten esančio Laivyno aviacijos tarnybos eskdarono „Fasron“ 107. Jo paaukštinimas į komendantą buvo 1953 – iųjų spalį, po to, kai jis paprašė savo tarnybos Islandijoje pratęsimo vieneriems metams. Jis taip pat sutiko ir įsimylėjo islandę panelę, kuri tapo jo antrąja žmona tą patį mėnesį, kai jis buvo paaukštintas. Ši santuoka buvo laimingesnė, negu pirmoji. Bendras atsiskyrimas ir vienatvė Islandijoje jam davė tolimesnė galimybę konsoliduoti savo mintis ir suplanuoti politinio veiksmo, paremto jo nacionalsocialistine filosofija, kampaniją. Jausdamas, kad jo skubiausias poreikis buvo kažkokia preimonė savo politinės minties skleidimui, jis apsvarstė įvairius būdus, kuriais jis galėtų įeiti į leidybos verslą. Jam šioje pramonėje reikėjo sukurti placdarmą, kuris jam suteiktų operacinius finansus ir pragyvenimo išlaidas ir jam taip pat duotų priemonę politinei išraiškai.

Jis pagaliau nusprendė pradėti savo karjerą su mėnesinio žurnalo amerikiečių tarnautojų žmonoms išleidimu, pirmiausia dėl visiško bet kokios konkuruojančios publikacijos toje srityje nebuvimo ir puikaus verslo pranašumo. Jis jautė, kad jis galėtų ne tik užimti tą rinką, taip užtikrindamas sau pastovias pajamas, bet, kad tarnautojų šeimos taip pat būtų labai priimtina publika jo politinėms idėjoms. Jo idėja buvo panaudoti didžiausią subtilumą, užmaskuojant savo propagandą taip atsargiai, kad jis negalėtų jokių žydiškųreklamos saskaitų, kurias įgytų laikraštis, statyti į pavojų. Jis naiviai manė, kad apgaus žydus ir pajudins savo skaitytojų protus ir širdis norima linkme tuo pačiu metu.

Grubūs planai jau buvo padaryti, kai jo tarnyba Islandijoje pasibaigė. Jo sugrįžimas į civilio gyvenimą atėjo 1954 – ųjų gruodžio 15 – ąją. Devyni mėnesiai daugiau planavimo, sunkaus darbo, pinigų rinkimo ir paaukštinimo jį privedė prie savo idėjų realizavimo su savo naujojo laikraščio išleidimu, kuriam jis išrinko „U.S. Lady“ vardą Vašingtone, 1955 – ųjų rugsėjį.

Tuo pačiu metu, kai jis rengė žurnalą, jis pradėjo užmegzti asmeninius kontaktus su dešiniųjų ratais Vašingtono vietoje. Jis ateidavo į įvairių grupių susirinkimus ir tada pradėjo organizuoti savo susirinkimus. Tačiau prieš tai, kai jis galėjo savo žurnalą padaryti užmaskuotos propagandos priemone, jis save atrado rimtuose finansiniuose sunkumuose, dėl savo kapitalo trūkumo ir jis buvo priverstas parduoti žurnalą tam, kad išvengtų bankroto.

Su nesumažėjusiu entuziazmu jis tęsę organizavimą tarp dešiniųjų. Darydamas klaidą, kurią daro beveik kiekvienas pradedantysis, jis manė, kad teisingasis būdas veikti yra koordinuoti gausias dešiniąsias ir konservatyvias organizacijas ir individus – suvedant juos kartu į didelė dešiniųjų struktūrą, kur jie galėtų dirbti bendrai savo bendriems tikslams. Jis jautė, kad tokia koordinacija galėtų padaryti beveik stebuklingą dešiniųjų pozicijos Amerikoje stiprumo transformaciją.

Šiam tikslui, jis pirkdavo radijo reklamas, kalbėdavo tuzinuose susirinkimų, rašydavo nesuskaičiuojamas brošiūras ir skyrė kiekvieną nemiegančią valandą savo plano vienybei skatinimui. Jis sukūrė popierinę organizaciją, Amerikos Konservatyviųjų Organizacijų Federaciją ir tęsė savo nenuilstančias pastangas įkvėpti ir mobilizuoti net kelis šimtus dešiniųjų grupuočių ir individų, su kuriais jis užmezgė kontaktą, bet veltui: „Mūsų susirinkimui buvo labiau ir labiau lankomi, bet nebuvo iš viso jokio rezultato – niekas nepasiekta.“

Jis liūdnai išmoko, kad visos dešiniosios grupuotės turėjo vieną bendrą silpnybę: jų nariai mėgsta kalbėti, bet yra nepajėgūs veikti.didelė dalis jų buvo hobyistai-avantiūristai su įvairiais kitais projektais, visiškai nepaveikiami proto, arba mazochistai, kurie mėgaujasi amžinai besiskundžiant apie išdavystes ir pakrikimą, bet kurie yra šokiruojami užuominos, kad jie turėtų padėti tam atnešti galą. Daugelis buvo tokie neurotiški, kad idėja juos įtraukti į bet kokį ilgalaikį kooperatyvų mėginimą buvo neįmanoma. Kai kurie buvo papraščiausiai pamišę. Praktiškai visi buvo bailiai. Metai neveiklumo, arba neveiksmingumo išsekino dešiniųjų gretas nuo tokios žmogiškosios medžiagos, kuri reikalinga bet kokiam rimtam uždaviniui. Labai ne daug kas teliko, bet kažkokios padugnės, su kuriomis niekas negalėtų būti padaryta.

Deja, jam pavyko atminti Vado įspėjimą, kad aštuoni invalidai, kurie susiima už rankų dėl to neprilygsta vienam gladiatoriui:

Ir jeigu būtų iš tiesų nors vienas sveikas žmogus tarp invalidų, jis turėtų išnaudoti visą savo jėgą, išlaikydamas kitus ant kojų ir taip pats taptų invalidu.

Federacijos suformavimu silpnos organizacijos niekada nebus paverčiamos stipriomis, bet stipri organizacija galės būti ir bus susilpninta. Nuomonė, kad jėga turi kilti iš silpnų grupių bendradarbiavimo, yra neteisinga...

Didelės, tikrai pasaulį drebinančios dvasinės prigimties revoliucijos nėra suvokiamos ir realizuojamos nebent kaip milžiniškos individualių rikiuočių kovos, niekada ne kaip koalicijų siekiai.

Yra sakoma, kad patirtis yra gera mokykla ir Rokvelio atveju, ji tikrai buvo gera. Jis išleido visus pinigus, likusius iš „U.S. Lady“ pardavimo iki tol, kai jo Amerikos Konservatyviųjų Organizacijų Federacijos paskutinis susirinkimas 1956 – ųjų liepą nepajėgė sukurti konkrečių revultatų. Jis turėjo rasti naują pajamų šaltinį ir save laikė laimingu, gavęs laikiną poziciją kaip televizijos scenarijų rašytojas.

Tačiau taip tebuvo kelis mėnesius ir tada jis gavo darbą Niujorke įsikūrusiame konservatyviąjame žurnale „American Mercury“, kaip redaktoriaus padėjėjas. Jis išmoko mėginimo pasiekti efektyvų bendradarbiavimą tarip įvairių dešiniųjų grupuočių beprasmiškumą ir atsisakė kurti naują organizaciją.

Rokveliui vis dar liko išmokti dvi karčias pamokas patirties mokykloje, nors tai pamokos, kurias Vadas aiškiai išdėstė savo nemirtingoje knygoje, bet kurių Rokvelis, nepaisant savo atsargaus nagrinėjimo, nesugebėjo įsisavinti, taip kaip įspėjimą prieš viltį gauti jėgą, vienijant silpnumą. Jis vis dar tikėjo, kad mūsų tautos priešai galėtų būti įveikiami efektyviai „respektabilių“ priemonių, kuriomis konservatoriai visada save apribodavo. Jis manė išvengsiąs antisemitizmo „antspaudo“, dirbdamas tyliai ir netiesiogiai prieš išdavystę ir rasinį kenkimą. Šis metodas turėjo didelį pranašumą neišprovokuoti priešo tam, kad būtų galima ramiai tęsti savo „tylų“ darbą.

Tad dirbdamas „American Mercury“, jis pradėjo formuluoti planus pogrindinei „užkietėjusiai“ nacionalsocialistinei organizacijai su dešiniųjų fasadu ir turtingų konservatorių finansavimu. Kadangi organizacija turėjo iš tiesų būti nacionalsocialistinė su nacionalsocialistais viršuje, vykdant reikšmingiausią veiklą ir konservatyvusis fasadas – tik uždanga – jis linksmai manė, kad turi planą, kuris nesusidurtų su jo ankstesnių konservatyvių mėginimų trūkumais.

Tačiau jo projektas greitai žlugo ant realybės seklumų. Pirmiausia jis pamatė, kad turtingi konservatoriai daugiausiai kentėjo nuo chrakterio defektų, kuriuos jis stebėjo jau ne tokiuose turtingiuose konservatoriuose. Pinigai galėjo būti gaunami iš jų „augintinių“ projektų, bet ne kokiam nors rimtam mėginimui, kuris kvepėjo pavojomi, ypač demaskavimo pavojumi. Tačiau labiau fundamentali „slaptojo“ priėjimo silpnybė slypi tame, kad tai yra paviršinė uždanga, priekis, o ne užslėptas kietas branduolys, kuris nulemia asmenų, pritrauktų į organizaciją kokybę. Tad kai jo lauktas finansų šaltinis nustojo padėti ir jo vienintelis nacionalsocialistas narys tapo nusivylęs ir išėjo, Rokvelis buvo susidūręs su perspektyva atsikratyti savo naujosios idėjos ir vėl pradėti nuo nieko.

Jis liūdnai iš naujo perskaitė žodžius, kuriuos Vadas parašė daugiau, negu trisdešimt metų ankščiau: „Žmogus, kuris žino dalyką, suvokia duotą pavojų ir su savo paties akimis mato galimybę tai išgydyti, tikrai turi pareigą ir įsipareigojimą ne „dirbti tyliai“, o stotis atvirai prieš blogį ir už jo išgydymą. Jeigu jis taip nedaro, tada jis yra beviltiškas, vargšas ištižėlis, kuris nesugeba arba iš bailumo, arba iš tingumo ir nepajėgumo... Kiekvienas paskutinis agitatorius, kuris turi drąsą ginti savo nuomones su vyrišku tiesmukumu, stovėdamas ant užeigos stalo tarp savo priešų, pasiekia daugiau, negu tūkstantis tų meluojančių, išdavikiškų klastūnų.“

Prireikė dvejų metų pakartotinų nusivylimų ir nesėkmių šią pamoką pasiimti namo su savimi, bet dabar jis tai suprato. Jis pagaliau pamato klaidingumą, esantį po konservatyviąja prielaida. Jo paties žodžiais:

„Nors yra padaryta, kad taip atrodytų, kova tarp konservatorių ir liberalų nėra idėjų, ar net politinių organizacijų mūšis. Tai yra teroro ir galios mūšis. Žydai ir jų bendrininkai bei apmulkintieji valdo mūsų šalį ne dėl savo idėjų puikumo, arba jų darbo nuopenlų, ar tikros daugumos žmonių, juos palaikančių. Jie yra valdžioje nepaisant šių dalykų nebūvimo ir dėl to, kad jie savo kelią į valdžią pasidarė per drąsias mažumos taktikas. Jie gali išlikti valdžioje tik todėl, kad žmonės bijo jiems pasipriešinti – bijo, kad jie bus viešai paniekinti, bijo, kad bus pašiepiami spaudoje, bijo, kad jie praras savo darbus, bijo, kad jie negalės sugrįžti į savo verslus, bijo, kad jie praras politinius postus. Yra baimė ir tik baimė, kuri šiuos purvinus kariųjų klastūnus palieka valdžioje – ne Amerikos žmonių abejingumas, kaip konservatoriai sako vienas kitam.“

Tačiau už šito, jis artėjo prie dar fundamentalesnės išvados: konservatoriai ne tik yra neteisūs konflikto tarp savęs ir liberalų prigimties įvertinime ir neteisūs savo taktikos pasirinkime, bet jų motyvai taip pat yra neteisingi; bent jau jis pradėjo matyti, kad jų motyvai fundamentaliai skiriasi nuo jo paties. Iš esmės, konservatoriai yra abejingi rasei. Jų pirminiai rūpeščiai yra ekonominiai: mokeščiai, valdžios išlaidos, fiskalinė atsakomybė; ir socialiniai: įstatymai ir tvarka, sažininga valdžia, moralė. Blogiausiu atveju, jų vienintelis interesas yra savo gyvenimo standarto apsaugojimas nuo gerovės valstybės pasikesinimo; geriausiu atveju, jie yra tikrai susirūpinę bendru standartų pakrikimu ir polinkių į „gaujokratiją“ ir chaosą. Bet, kaip visuma, jie rodo labai menką rūpestį biologinei problemai, kurios apraiškos yra tos visos kitos problemos.

Žinoma, dešinieji šiuo atžvilgiu labiau pakenčiami, negu kairieji. Konservatoriai bent jau turėjo polinkį turėti sveiką antisemitinį instinktą. Bet tol, kol jų vidinė orientacija yra ekonominė-materialistinė, o ne rasinė-idealistinė, jie liks pirmiausia susidomėję sistemos, o ne rasės gynimu, jie toliau ieškotų lengvų ir paviršutiniškų sprendimų, vietoje esminių ir jie toliau neturėtų pasiaukojančio idealizmo dvasios, kuri yra būtina visiškai pergalei.Tad 1956 – iesiems metams einant į pabaigą, Rokvelis buvo įsitikinęs vienu dalyku: konservatoriai niekata, jokiu vaizduotės ištempimu, nepajėgs pasiūlyti bet kokią veiksmingą opoziciją degeneracijos ir mirties jėgoms. Kaip jis rašė vėliau, bet kam, kai jis pirmąkart atranda kas dedasi, gali būti atleista už tam tikrą laikotarpį puoselėjant iliuziją ir viltį, kad yra saugus, lengvas ir „gražus“ problemos sprendimas. Bet sekti tas pačias bevaises taktikas metus po metų yra kažko kitokio įrodymas: konservatoriai yra pasaulio stručiai-čempionai, murmantys vienas kitam smėlyje „paslapčia“, kol jų išlindę pasturgaliai juda vėjyje žydams spardyti, kada tik panorėjus. Jie apgaudinija nieką, tik save.

Atsakymas turėtų būti rastas kitur, bet kur, kaip?

1957 – ieji ir 1958 – ieji buvo sunkūs. Kaip Niujorko vadybos konsultacijos firmos atstovas, jis didžiąją dalį 1957 – ųjų praleido keliaudamas Niujorke, Niudžersyje ir Pensilvanijoje, rašydamas ir konsoliduodamas savo mintis, kai tik rasdavo laiko. 1957 – ųjų – 1958 – ųjų žiema trumpą pertrauką Atlantoje, kur jis pardavinėjo reklamas.

Per šį periodą Rokvelis turėjo patyrimą, apie kurį jis niekada nerašė ir kurį jis atpasakojo tik keliems žmonėms. Visada skeptikas, kur yra liečiami antgamtiniai dalykai, jis tikrai nebuvo žmogus, lengvai įtakojamas pranašiškų ženklų. Tačiau negali būti jokios abejonės, kad jis davė ypatingą svarbą serijai sapnų, kuriuos jis tada turėjo. Sapnai – visi vieno sapno variacijos – pasitaikydavo beveik kiekvieną naktį kelių savaičių laikotarpiu ir buvo tokie įtempti, kad jis juos aiškiai prisimindavo atsibudęs. Kiekviename sapne jis save matydavo kokioje kasdieninėje situacijoje: sėdintį pilname teatre, valgantį kavinėje, einantį pro judrų fojė ofisų pastate, ar tikrinant savo eskadrono lėktuvus lėktuvų angare.

Ir kiekviename sapne prie jo prieidavo žmogus – teatro bilietų kontrolierius, kavinės virėjas, klerkas, ar mechanikas – ir pasakydavo kažką tokio: „Pone Rokveli, yra kai kas, kas nori jus pamatyti.“ Ir tada jis jį nuvesdavo į kokį kambarį, ar kabinetą pastate ar angare, kaip priklausė nuo atvejo. Jis atidarydavo duris ir rasdavo jo laukiantį, visada vieną – Adolfą Hitlerį. Tada sapnas baigdavosi.

Galima lengviausiai interpretuoti šiuos sapnus kaip savitaigos atvejį, bet vėlesnių nutikimų šviesoje, Rokvelis juos laikė simboliškais šaukimais, kvietimu į kelią, kuriam jis vis dar ruošėsi, ar tas kvietimas buvo vidinio, ar išorinio stimulo pasekmė.

Ankstyvaisiais 1958 – aisiais jis grįžo į Virdžiniją. Jo pirmasis mėginimas buvo Niuporto žiniose, kur jis kūrė politines karikatūras, bendradarbiaujant su mažo rasistinio žurnalo leidėju, kuris greitai bankrutavo. Tačiau Niuporto žiniose jis sutiko vyrą, kuris suvaidino kritinį vaidmenį jo politinės karjeros krypties pakeitime: Haroldą Arousmitą jaunesnįjį.

Arousmitas buvo turtingas konservatorius su „augintiniu“ projektu, bet jis nebuvo kaipjoks kitas konservatorius, kurį sutiko Rokvelis. Nepriklausomai turtingas kaip paveldėjimo pasekmė, jis ankščiau buvo fizinis antropologas. Jis nuklydo į politiką labiau per atsitiktinumą, kai draugas iš Kongresinio tyrimo komiteto darbuotojų tarpo jo paprašė pagalbos tyrinėjant biblioteką dėl tiriamos bylos. Šio darbo eigoje jis, savo nuostabai, priėjo tą pačią dokumentinę medžiagą, kuri taip nustebino Rokvelį kelis metus ankščiau San Diege.

Būdamas parengtas mokslininkas, lingvistas, savo parankėje turintis tuzinus kalbų, turėdamas priėjomą prie visų didžiausių Vakarų pasaulio bibliotekų ir archyvų ir – su neribojamu laiku ir pinigais – jis galėjo sekti savo pirminius atradimus ir greitai atkase tūkstančius įrodymų. Istorija, kurią jie sakė, buvo šokiruojanti ir gasdinanti: pasauliniai karai ir revoliucijos, badai ir skerdynės – ne istorijos kaprizai, o specialaus ir šaltakraujo planavimo rezultatai.

Nor jis turėjo dokumentų spintas, pilnas karinės žvalgybos pranešimų, teismų pranešimų, diplomatinių ryšių fotostatus ir kitokią medžiagą. Jis negalėjo išpublikuoti jokių savo atradimų. Mokslininkai žurnalistai gražino jo atsargiai parašytus ir dokumentuotus popierius su atmetimo raštais ir tuoj pasidarė aišku, kad joks bendros periodikos leidėjas jų irgi nepriims. Jis priėjo prie Rokvelio su pasiūlymu spausdinti, leisti ir platinti kau kurią jo dokumentinę medžiagą su pilnu finansiniu rėmimu.

Jie sukūrė „Nacionalinį Komitetą Amerikos Išvadavimui iš Žydiško Viešpatavimo“ ir Rokvelis išskraustė į Arlingtoną, Virdžiniją, kur Arousmitas jam suteikė namą ir spausdinimo įrangą.

ir dar 50

Rokvelis jau pasiekė išvadą, kad jei bus padaryta kokia nors pažanga, bus būtina prasilaužti iš dešiniojo sparno lauko į šviežią teritoriją. Dešinieji keisdavosi ir skaitydavo vienas kito brošiūras metų metus su nepastebimais rezultatais. Jie visada naudodavo tuos pačius pašto siuntimų sąrašus ir siųsdavo savo propagandą žmonėms, kurie daugiausia jau girdėjo bent tuziną kartų tos pačios temos variacijas. Ko reikėjo, buvo masinė reklama, kad kažkoks šviežias kraujas galėtų būti pritrauktas į Judėjimą.

Kadangi normalūs masinės propagandos kanalai buvo uždaryti daugumai dešiniųjų ir žinoma bet kam, kieno propaganda galėtų pasirodyti žalinga žydams – Rokvelis nusprendė, kad turi būti naudojamos radikalios priemonės per jėgą atidaryti tuos kanalus. Jis šį uždavinį pastatė priešais visus kitus. Kadangi, manė jis, jeigu mobilizuoji žmones į organizaciją – slaptą ar kitokią – tam, kad įgyti politinę galią, pirma reikia šiems žmonėms leisti žinoti apie savo egzistavimą ir su jiems perteikti bent trumpą savo programos santrauką. Kol masė „žaliavos“ – galimų naujų narių – negalėtų būti sujudinti, padarant tikrai reikšmingą poveikį viešąjai sąmonei, tiesiog nebuvo jokios prasmės eiti toliau; jis jau perdaug laiko praleido, darydamas dalykus senuoju būdu. Jis iš tiesų buvo pasirengęs žengti priešpaskutinį savo žingsnį savo progrese nuo tik dar kito gojaus iki Adolfo Hitlerio galingo palikimo paveldėtojo. Jis nutarė vesti labiausiai provokuojančią, tokią atvirą ir revoliucinę viešą agitaciją, kad medija negalėtų jos ignoruoti.

1958 – ųjų gegužė Eizenhaueris išsiuntė JAV kareivius į Libaną padėti išlaikyti Prezidento Šamouno valdžią valdžioje prieš tos šalies arabų piliečių valią. Libano arabai norėjo artimesnio bendradarbiavimo su kitomis arabų valstybėmis, bet Šamounas, žydų malonumui, nenorėjo. Šamounu nuvertimo ir pro-arabiškos valdžios atėjimo Libane grėsmė, taip pridedant narį arabų blokui prieš nelegalią žydišką Palestinos okupaciją, privedė JAV žydus daryti spaudimą Eizenhaueriui, visada jų paslaugiam įrankiui, dėl JAV įsikišimo. Klausimas buvo svarbus viešajame akiratyje per 1958 – ųjų vasarą ir Rokvelis jį nusprendė panaudoti kaip pagrindą savo pirmąjai demonstracijai – piketui prie Baltųjų rūmų. Kviesdamas daugelį savo per kelius praeitus metus surinktų kontaktų, jis sugebėjo suorganizuoti jaunų demonstruotojų pilno autobuso atvykimą į Vašingtoną ir taip pat suorganizuoti protesto grupes ir Atlantoje, Džordžoje ir Luisvilyje, Kentukyje.

Tada, 1958 – ųjų liepos 29 – osios sekmadienio rytą, Rokvelis išvedė savo piketo grupė į Baltuosius rūmus, kol tuo pat metu grupės Atlantoje ir Luisvilyje pradėjo savo demonstracijas. Nešdami didelius plakatus, kuriuos Rokvelis sukūrė ir atspausdino pats, šios trys grupės atliko pirmąjį viešą protestą prieš žydų kontroliuojamą JAV valdžią nuo to laiko, kai 1941 – aisiais žydai nutildė savo kritikus. Tai buvo iš tiesų įsimintina proga: dar ne atvirai nacionalsocialistinė demonstracija, bet stiprus šėrimas per priešo veidą – smūgis, kuris negalėjo būti ignoruojamas, kaip metus buvo visa „slapta“ dešiniųjų veikla.

Po dešimties savaičių,spalio 12 – ąją, Atlantoje buvo paslaptingai susprogdinta sinagoga. Policija iš karto apkaltino Rokvelio vyrus Atlantoje, kurie demonstravo liepą. Laikraščiai aplink pasaulį nešė pirmų puslapių istorijas, kaltindami Rokvelį ir Arousmitą dėl sprogimo. Arousmitas, jausdamas, kad jis pradeda įsivelti į politiką daugiau, negu buvo patogu, atsiėmė savo spausdinimo įrangą ir nutraukė Rokvelio finansinį rėmimą. Pirmą kartą Rokvelis pradėjo ragauti sunkių laikų, esančių priešayje, skonį. Chuliganai, sukurstyti laikraščių reklamos, puldinėdavo jo namus. Langai buvo išdaužti ir akmenys bei petardos būdavo vėlai naktį mėtomi į jo namą. Ir dieną, ir naktį, jis ir jo žmona gaudavo nešvankius ir grasinančius telefono skambučius. Pagaliau, jų saugumo labui, jis jautėsi įpareigotas išsiųsti savo šeimą į Islandiją.

Dėl pranykusiu savo finansinio rėmimo, „Nacionalinio Komiteto Amerikos Išvadavimui iš Žydiško Viešpatavimo“ nebebuvo. Paskutiniai Rokvelio draugai konservatoriai išgaravo per grubų laikraščių neapykantos propagandos spindesį, kuri užgulė jį. Atėjus naujiesiems, 1959 – iesiems metams, jis save rado vieną tuščiame name, be draugų, ar pinigų, ar perspektyvų ateičiai. Jis išdrįso suimti slibiną už uodegos ir jis išgyveno. Tačiau blankkios, šaltos 1959 – ųjų sausio ir vasario dienos jam davė mažai ramybės, nes jo laukė neaiški ir gero nežadanti ateitis.

„... Ir kol aš vienas sėdėjau tame tuščiame name, arba gulėjau toje dar tuštesnėje lovoje tylioje, tuščioje tamsoje, pilna realizacija to, kas aš esu, man atėjo su gasdinančiu skubumu. Aš supratau, kad nebuvo jokio atsisukimo atgal; tol, kol aš gyvenu, aš esu pažymėtas antižydiškumo antspaudu... Aš niekada negalėjau vėl viltis normaliai užsidirbti pragyvenimui. Žydai negalėtų išgyventi, nebent jie padarytų iš manęs pavyzdį visam likusiam mano gyvenimui, arba perdaug kitų galėtų susigundyti sekti mano pavyzdžiu. Mano Rubikonas buvo pereitas ir kova nugalėti, arba mirti.“

Ir tada nutiko kažkas, kas jo gyvenime savotiškai buvo taip pat lemiama, kaip jo surastas Adolfo Hitlerio mokymas Mein Kampf prieš aštuonis metus San Diege. Vėl, tai buvo kaip vedanti ranka, siekianti jo iš praeities prieblandos išapdegusio, griuvėsių pilno bunkerio Berlyne ir jam rodanti kelią. Vieną kovo pradžios rytą, pašto kabinete jo laukė didelis paketas. Jame atsargiai sulankstyta buvo milžiniška vėliava su svastika, kuri jam buvo atsiųsta jauno gerbėjo.

Giliai sujudintas, jis prasinešė vėliavą namo ir ją pasikabino ant vienos savo svetainės pusės, visiškai uždengiant sieną. Jis rado mažą bronzos plokštelę su bareljefiniu Adolfo Hitlerio biustu, kuris jam buvo duotas ankščiau ir jį uždėjo svastikos viduryje. Tada jis rado tris žvakes ir žvakides, kurias jis padėjo ant mažos knygų lentynos, kurią jis padėjo kaip tik po bronzine plokštele. Jis uždarė užuolaidas ir uždegė žvakes:

„Aš ten stovėjau mirgančioje žvakių šviesoje, nei garso namuose, nei dvasios arti manęs, ar žinančios ką darau, ar tuo besirūpinančios.“

Tą šaltą kovo rytą, vienas priešais blankiai apšviestą altorių, Linkolnas Rokvelis išgyveno tokią patirtį, kurią pasidalino tik keletas vyrų mūsų rasės istorijoje – patirtį, kuri retai ateina į šį pasaulį, bet kuri gali radikaliai pakeisti to pasaulio kryptį, kai ji ateina. Beveik prieš penkiasdešimt trejus metus panašus patyrimas ištiko vyrą – tuo metu šaltą lapikričio vakarą, kalnelio viršūnėje, priešais Austrijos Linco miestą.

Tai buvo religinis patyrimas, kuris buvo daugiau, negu religinis. Kol jis ten stovėjo, jis pajuto nenusakomą emocijų antplūdį, einančių per jo būvį, siekiant aukščiau ir aukščiau augime su nepakeliamo intensyvumo viršūne. Jis pajautė įspūdingą sąmoningumą kelioms akimirkoms, ar kelioms minutėms, būnant daugiau, negu savimi, būnant bendrijoje su tuo, kas yra nenusakoma ir nesuprantama. Kažkas su vėsiu, plačiu amžinybės ir begalybės jutimu – ilgų amžių, sekančių saulių gimimą ir mirimą ir neaprėpiamų, žvaigždėtų vaizdų pripildė jo sielą iki trūkimo. Galima tą Kažką vadinti skirtingais vardais – galbūt Didžiąja Dvasia, arba Lemtimi, arba Visatos dvasia, ar Dievu – bet kai tai paliečia žmogaus sielą, tas žmogus niekada negali vėl būti tas, kas jis buvo ankščiau. Tai jį pakeičia dvasiškai taip pat kaip galingas žemės drebėjimas, arba kataklizmiškas išsiveržimas pakeičia žemyno nusėdimą, arba naujo kalnyno iškilimas amžinai pakeičia žemės paviršių.

Pamažu audra aprimo ir Linkolnas Rokvelis – naujasis Linkolnas Rokvelis – vėl tapo sąmoningas dėl erdvės aplink save ir savo minčių. Jis mums atpasakojo savo tuometinį jausmą:

„Kai ankščiau aš norėjau kovoti prieš tironijos ir regresijos jėgas, taip dabar AŠ TURĖJAU prieš jas kovoti. Bet, tuo labiau, aš savyje pajutau galią nugalėti – jėgą už mano paties jėgos, galimybę elgtis teisingai, netgi kai aš buvau priblokštas nutikimų. Ir ta jėga manęs dar nepavedė. Ji ir nepaves... Aš su ramiu užtikrintinumu žinojau būtent tai, ką reikia daryti ir, sunkiai paaiškinama pasme, kas laukia ateityje. Tai buvo kažkas lyg žiūrėjimas į kelią iš dangaus, jau nuo žemės mačius posūkį.... Hitleris parodė kelią į išsigelbėjimą... Tai būtų mano uždavinys šioje Žemėje nešti Jo idėjas... į visišką pasaulinę pergalę. Aš žinojau, kad ąš neišgyvenčiau pamatyti pergalę, kurią padaryčiau įmanoma. Bet aš nemirsiu tol, kol aš tos pergalės neužtikrinau.“

Ir taip pat kaip Adolfas Hitleris sakė apie savo patyrimą Freinberge, „Tą valandą tai prasidėjo“, taip tą valandą tai prasidėjo ir Linkolnui Rokveliui. Jis tada to nesuprato, bet šis esminis nutikimas atėjo beveik tiksliai jo politinio gyvenimo viduryje; jis tepraėjo pusę kelio nuo tos rudenio dienos San Diego viešojoje bibliotekoje iki kankinio mirties Arlingtone vėlyvojoje 1967 – ųjų vasarą.

Ankščiau jis buvo dešinysis, konservatorius, nors vis labiau ir labiau atvirai antižydiškas, jis jautė, kad jam reikia savo nacionalsocializmą laikyti paslapty; ankščiau, kai jis žavėjosi Adolfu Hitleriu kaip didžiausiu mastytoju rasės istorijoje ir Mein Kampf kaip svarbiausia kada nors parašyta knyga, jie jams nebuvo visiškai tikri – ir šis požiūris pasireiškė jo nepajėgumu taip dažnai pritaikyti Vado pamokymus savo paties politiniuose mėginimuose. Tačiau dabar jis daugiau nebebuvo konservatorius, o nacionalsocialistas ir jis liūdytų savo tikėjimą priešais visą pasaulį; dabar bent jau jis pažino Adolfą Hitlerį ne tik kaip įskirtinai didį protą, bet kaip kažką nemirtingą, trascedentalų, antžmogišką; dabar jis matė Vadą kaip įkūnijimą, iš dalies, tos Universalios dvasios, su kuria jis trumpai bendravo; dabar jis buvo pasirengęs sekti Vado mokymus be išlygų visuose reikaluose.

Tuo pačiu metu šie fundamentalūs pokyčiai jo požiūryje įvyko, jis matė poreikį fundamentaliems pokyčiams savo politinėse taktikose. Jis atsiminė Vado žodžius:

„Bet koks žmogus, kuris nėra užsipuolamas žydiškuose laikraščiuose, nėra šmeižiamas ir keikiamas, nėra tikras nacionalsocialistas. Geriausias jo valios vertės matmuo yra priešiškumas, kurį jis gauna iš savo tautos mirtinojo priešo.... Kiekvienas žydiškas šmeižtas ir kiekviena žydiška melagystė yra garbės randas mūsų karių kūnams. Žmogus, kurį jie labiausiai keikia stovi arčiausiai mūsų ir žmogus, kurio jie nekenčia labiausiai, yra mūsų geriausias draugas.

Bet kas, kas pasiima žydišką laikraštį ryte ir savęs jame nemato jame keikiamo, prasmingai nepasinaudojo praeita diena; nes jei jis taip būtų daręs, jis būtų persekiojamas, plūstamas, šmeižiamas, keikiamas ir apibjaurinamas. Ir tik žmogus, kuris kovoja prieš mūsų tautos ir visos ariškos žmonijos ir kultūros priešą, gali efektyviausiai tikėtis pamatyti šios tautos šmeižimus ir šios tautos pastangas, nukreiptas prieš save.“

Ir toliau:

„Nėra jokio skirtumo, ar jie juokiasi iš mūsų, ar plūsta mus, ar jie mus rodo kaip klounus, ar nusikaltėlius; pagrindinis dalykas yra, kad jie mus pamini, kad jie save surūpina mumis vėl ir vėl ir, kad mes galiausiai pasirodome kaip vienintelė galia, į kurią kas nors šiuo metu atkreipia dėmesį. Kas mes iš tiesų esame ir ko mes iš tiesų norime, mes parodysime žydiškai žurnalistų miniai kai diena ateis.“

Rokvelis jau pastebėjo poreikį gauti masinę reklamą radikaliomis priemonėmis, bet jis krūpčiodavo prieš šmeižto ir keikimo mintį, iškraipymo ir niekinimo, kuris turi neišvengiamai palydėti bet kokią reklamą, kurią jis gautų per svetimų kontroliuojamą masinę mediją. Jis gyveno konservatoriškame svajonių pasaulyje ir su kitais dešiniaisiais dalinosi iliuzija, kad galima priešą laikyti apgautą – net jį priversti manyti, kad esi jo draugas ir su prieš jį kovoti tuo pačiu metu.

Net kai jis su laiku darėsi labiau tiesmukas savo pareiškimais žydų klausimo atžvilgiu, jis turėjo jausmą, kad atvirai prabilti už Adolfo Hitlerio nacionalsocialistinę pasaulėžiūrą būtų ne kas kita, kaip savižudybė.

Taip jis pargriuvo tarp dvejų kėdžių po savo demonstracijos 1958 – ųjų liepos 29 – ąją. Jis buvo priblošktas prieš jį paleistos neapykantos piktumu ir tuo pačiu metu save rado suluošintu savo paties primestais apribojimais savo paties kampanijoje.

Tačiau dabar jis nusprendė, kad jis daugiau niekada ne krūpčios po keiksmų ir šmeižto srautu, kurį jo veikla tikrai turėjo jam atnešti, bet jis provokuotų tokius priešo puolimus, žiūrėdamas į kiekvieną kaip „garbės randą“ ir taip patkaip mažą žingsnį link savo galutinio visuotinio pripažinimo kaip visko, už ką stovėjo priešas, priešininkas, „vienintelė galia, į kurią tas priešas kreipia dėmesį.“ Ir jis pamatė, kad atviras savo nacionalsocializmo deklaravimas buvo ne tik stipriausias dirgiklis, kurį jis galėtų atnešti priešui, bet taip pat buvo vienintelis realus pagrindas aplink save surinkti tuos populiacijos elementus, reikalingus gyvastingo ir ilgalaikio judėjimo sukūrimui, su kuriuo galiausiai sunaikinti priešą ir gražinti savo rasę į jėgos ir sveikatos poziciją, iš kurios ji atsistatydino.

Iš tiesų, jis Vado patarimą apie paties priešo panaudojimą vedė iki jo loginio kraštutinumo. Realistiškai žiūrėdamas į prieš save esantį uždavinį pirmąkart, jis pamatė, kad problemos, su kuriomis jis susidūręs, yra tokios kraštutinės, kad tam, kad prieš jas daryti progresą, jis būtų įpareigotas sukoncentruoti visas savo energijas į vieną tų problemų aspektą vienu kartu.

Pirmasis žingsnis buvo bendras pripažinimas. Jo ankstesnis įsitikinimas, kad tas tikslas turi būti įgytas kiekvieno kito dalyko sąskaita dabar buvo stipresnis, negu bet kada. Taip vietoje to, kad sektų naturalų norą atskirti nacionalsocializmą nuo holivudinio įvaizdžio, kurį žydija jam statė tris dešimtmečius, jis laikinai atmetė visas „respektabilumo“ vilties – net tarp kitų nacionalsocialistų – ir nutarė visas ankstesnes žydų pastangas paversti savo paties pranašumu.

Šiam tikslui jis specialiai ant savęs užsidėjo „nacio“, o ne „nacionalsocialisto“ antspaudą, naudodamas šį žurnalistinį žargoną, kuris buvo sugalvotas priešo per ankstyvąsias kovos Vokietijoje dienas, terminas, į kurį nacionalsocialistai žiūri su maždaug tokiu pačiu jausmu, kaip įsitikinę marksistai tikriausiai žiūri į „komuniagos“, arba „raudono“ pavadinimą. Už šio pirmojo žingsnio, kuris turėjo sukelti daug nesusipratimo ir įtarimo ateinančiomis dienomis, buvo šaltakraujiškas suvokimas, kad žygiuojantis, šaukiantis, uniformą dėvintis Holivudo stiliaus „nacis“ yra žymiai labiau žiniasklaidos vertas ir turintis didesnę „smogiamąją galią“, negu bet koks paprastas nacionalsocialistas.

Jam apmastant savo dvasią išjudinantį patyrimą ir pradedant daryti planus ateičiai per kelias kitas dienas, įvykiai pradėjo plaukti naująją kryptimi, kam nurodyta Lemties piršto. Trys vyrai, pažįstamas iš dešiniųjų ir du kiti vyrai, kurie nepažinojo Rokvelio, užsuko vieną vakarą jį aplankyti. Iš pradžių šokiruoti ir atbaidyti svastikos vėliavos jo svetainėje, jie greitai buvo perkalbėti jo aistringo naujojo tikslo pristatymo. Du iš tų trijų pasiliko būti jo pirmaisiais pasekėjais.

Tada jis atidarė langų užuolaidas, padarydamas savo svastikos vėliavą matoma nuo gatvės. Jis savo dviems vyrams išdavė raiščius su svastika ir jie tryse vaikštinėdavo po namus su pistoletais. Vėliau jis ant stogo pastatė apšviestą svastiką.

Minios ateidavo juoktis ir tyčiotis bei mėtyti akmenis, bet keletas pasilikdavo klausytis. Jo „šturmuotojų“ skaičius išaugo nuo dvejų, iki keturių, iki dešimties.

Šios 1959 – ųjų kovo dienos, kurios liudijo pirmą tikrąjį nacionalsocialistinės veiklos atgimimą po beveik keturiolikos metų teroro ir visiško užgujimo, žymėjo audringiausių ir sunkiausių laikų, su kuriais susidūrė Rokvelis, pradžią. Varginamas policijos su nelegaliomis kratomis ir jo turto bei medžiagų konfiskavimu, puldinėjamas galvažudžių ir vandalų, kurių suimti policija nedarė jokių pastangų, jis ir jo maža pasekėjų grupė spausdino ir platino dešimtis tūkstančių atsišaukimų ir kalbėdavo būriams smalsių ir priešiškų svečių, kurie ateidavo pamatyti „Amerikos Fiurerį“, kaip pašiepiančiai jį vadindavo laikraščiai. Jis pirma išrinko vardą „Amerikos partija“ savo besivystančiai organizacijai, bet tuoj pakeitė pavadinimą į „Amerikiečių Nacių Partiją“.

Pirmiausia galvoje turėdamas pirminį tikslą, jis koncentravo savo mažos grupės veiksmus daugiausiai į uždegančių atsišaukimų platinimą, viešų incidentų darymą, kalbėjimą minioms aplinkybėmis, specialiai pasirinktomis išprovokuoti žiaurią opoziciją – bet ką ir viską, kitaip tariant, kad gauti masinę reklamą, tapti visuotinai pripažintiems kaip žydų irvisko, ką jie atstovavo, nuo marksizmo iki neprincipingo kapitalizmo, nuo rasinės degeneracijos, iki kultūrinio bolševizmo, priešininkais.

Jo pirmoji muilo dėžės stiliaus viešoji kalba buvo duota aikštėje Vašingtone, sekmadienį, 1960 – ųjų balandžio 3 – iąją ir tapo pastoviu nutikimu kuriam laikui po to.

Laiškas, kurį jis paratė savo motinai per šį ankstyvą viešo kalbėjimo periodą duoda mintį apie sunkumus, su kuriais jis susidūrė:

„1960 – ųjų birželio 7 – oji.

Mieloji mama:

Ačiū tau už laišką ir pagalbą. Tai yra labai įvertinta... Nekreipk daug dėmesio į tai, ką laikraščiai sako, mama, jie neįtikėtinai meluoja. Praeitą savaitę jie vėl mėgino mus užmušti aikštėje ir vos ne nužudė majoro Morgano, kurį tu sutikai, kai jie jį ištempė dešimtiese ir trypė jį ir paliko, laikydami mirusiu. Bet mes nugalėjome, netgi nors policija, daugumoj prieš savo valią, buvo priversta mus suimti už „netvarkingą elgesį“ (už tai, kad buvome užpulti žudikiškos gaujos!), žmonės yra su mumis. Šitoks dalykas yra neišvengiamas ir tai darysis blogiau. Dabar jie vakar bandė mane uždaryti į psichinę ligoninę, kad mane nutildytų, bet jie buvo nustebinti, kai aš buvau atleistas, kai žmonės atėjopasiūlyti didžiulį piniginį užstatą, kurį jie davė už mane ir aš turėsiu savo paties pasirinktą psichiatrą duoti pranešimą vietoje tų dvejų žydų, kuriuos jie man suplanavo. Nesijaudink dėl viso šito. Tai yra pavojinga, skausminga ir kartu kai mūsų pačių tauta nesupranta, ką mes darome ir kenčiame už ją, bet aš esu tikras, kad Viešpats neleis melagiams ir vagims pabaigoje nugalėti. Tu dar labai didžiuosies...

Su meile, Linkas.“

1960 – ųjų pasirodė „Nacionalsocialistų pranešimas“ kaip pirmasis Amerikiečių Nacionalsocialistų Partijos leidžiamas periodinis leidinys. Jis išsivystė po aštuonių numerių išsivystė į „Šturmuotojo“ žurnalą. Tuo tarpu, 1960 – ųjų vasario 6 – ąją Jungtinių Valstijų laivynas, spaudžiamas žydų grupuočių, privertė Rokvelį priimti paleidimą iš laivyno atsargos.

Nepaisant jam primesto žinių karantino, nepaisant mušimų ir kalinimų, nepaisant chroniško finansų trūkumo, nepaisant rimtų personalo problemų ir nepaisant tūkstančio kitokių bėdų ir sunkumų, jo kampanija gauti bendrą pripažinimą pamažu darė pažangą. Laikraščiai pamatė, kad neįmanoma visiškai neminėti jo grubių ir drąsių darbų; redaktoriai ir rašytojai pagundą jį „demaskuoti“ matė kaip nenugalimą. Net radijo ir televizijos vadovai, pastoviai ieškantys sensacijų, pasidavė pagundai ir pamynė reklamos Rokveliui draudimą.

Džordžo Linkolno Rokvelio ir Amerikiečių Nacių Partijos įvaizdis, sukurtas masinės medijos viešam vartojimui, žinoma, buvo labai iškraipytas. Rokvelis sugebėjo priversti mediją, daugiau ar mažiau prieš jos valią, duoti jam reklamą. Deja, jis negalėjo jos priversti būti nešališkai savo darbe, ar net būti teisingai. Interviu su juo, išleistame populiariame žurnale „Playboy“, buvo pristatytas tokiais redakcijos pastebėjimais: „Priešingai, negu praeiti apklaustieji, Rokvelis negalėtų būti vadinamas kalbėtoju už bet kokią socialiai, ar politiškai reikšmingą mažumą. Bet mes jaučiame, kad pats Rokvelio meistriškojo rasizmo virulentiškumas galėtų tikrai ieškantį pokalbį su 48 – erių metų „Fiureriu“ paversti siaučiančio rasizmo ir fašizmo patalogijos portretu.“

Kitas pakomentavo: „Taigi Džordžo Linkolno Rokvelio klausimas išsilydo iki kalusimo kiek toli Amerika gali leisti eiti neapykantos pirkliams? Ar negera Amerikos demokratijos šaka nukris, ar ji užkrės likusį organizmą?“

Tikrai ambicingieji rašytojai, redaktoriai ir reporteriai neapsiribojo tokiais švelniai šališkais pasisakymais, bet vienas su kitu konkuravo, kurdami baisias melagystes apie Rokvelį. Jis buvo apkaltintas bailumu, sadizmu ir savanaudišku išlaidavimu, grobimu: „Kaip Adolfas Šikelbriuberis ankščiau, kuriuo jis laiko modeliu, jis tiki vadovavimu iš užnugario kuo toliau, kaip įmanoma.“ Viename žurnale jis buvo „pacituotas“, pasakęs, kad jis neva vieną kartą iškastravęs triukšmadarį savo plikomis rankomis ir kitas pranešė: „Džordžo Rokvelio isteriškas šūkavimas užvedė pamišėlių saujelę iki lūžtančio momento. Praeitą vasarą trys iš jo smogikų nutarė pamalonintį Fiurerį, pagrobadmi mažą žydų vaiką Vašingtone ir jį laikydami Partijos būstinėje kelioms valandoms. Kiek daugiau nekaltų piliečių patirs užpuldinėjimą, kol Robertas. F. Kenedis ir Saugumo departamentas įžengs?“

Viską viršijo pasakojimas, kad „Kaip tikras nacių aukščiausiasis šuo, jis naudojasi aukščiausiojo šuns privilegijomis ir užsakinėja privačius patiekalus į savo kambarį. Jis valgo tokius prašmatnius dalykus kaip vėžlių sriubą, vėžius ir kepsnius, kol jo vyrai valgo mišinius. Tarp patiekalų jis mėgaujasi čiulpdamas kinkanus.“ Šis paskutinis išsigalvojimas primena straipsnius, išleistus Vokietijos spaudoje (prieš1933 – iuosius), kurie vaizdavo Adolfą Hitlerį kaip girtą išlaidūną (Hitleris gėrė tik vienąkart savo visame gyvenime – per savo vidurinio išsilavinimo baigimo vakarą) ir kraugerį, kuris iššvaistydavo savo pasekėjų aukas prabangiu gyvenimu, šampano baliais ir paleistuvavimu.

Rokvelis šias melagystes ir šmeižtą priėmė filosofiškai, nes alternatyva šiam žydų sukurtam viešąjam įvaizdžiui buvo iš viso jokio viešojo įvaidžio. Tarp kitko, žydai ir ne žydai leidėjai, trokštantys parodyti savo prijautimą žydams negali būti pilnai apkaltinti už šitą prastą įvaizdį. Rokvelis pats pridėjo sąmoningą ranką prie jo sukūrimo, kaip jis pripažino, kai jis pasakė: „... Kai aš turiu retą galimybę pasinaudoti masine medija, kaip neseniai buvo kai aš daviau interviu „Playboy“, aš esu priverstas žengti atsargią liniją tarp to, ką norėčiau sakyti ir to, ką priešas norėtų girdėti. Nebent aš specialiai skambėsiu pusiaukelėje tarp šūkaujančio beraščio su trimis atsisukusiais varžtais, toks interviu niekada nebūtų išspausdintas.“

Kaina, kurią jis sumokėjo už būvimą bendrai pripažintu „ponu naciu“, buvo iš tiesų aukšta. Kiti vyrai su gerais rasiniais instrinktais, bet be Rokvelio politinių realijų suvokimo buvo pakankamai naturaliai pasibaisėję tuo, kas atrodė kaip Rokvelio absurdiški maivymaisi. Dauguma žmonių, netgi pakankamai sofistikuoti, kurie žinodami kalba apie „valdomas žinias“ žydų Didžiojo melo techniką randa nesuprantama.

Šie geri, bet paprasti piliečiai dažnai šokdavo prie neteisingos išvados, kad Rokvelis buvo kažkoks agentas provokatorius, išdavikas, pasamdytas priešo diskredituoti sažiningus rasistus ir patriotus. Jo susirašinėjimas su vienu iš jų rodo nekantrumo ir negalėjimo suprasti tikrųjų problemų, ištinkančių mūsų rasę supratimo ir nuoširdų norą pažadinti supratimą. Šios ištraukos iš laiško snobistiškai rasistų grupuotei, pasivadinusiai „Europiečių Išsivadavimo Frontu“, yra tipiškos:

„Mielas pone...

Aš pastebiu, kad aš esu tik kvailas, kvaišas amerikietis, bet aš myliu šią šalį, nepaisant jūsų jos atmetimo. Tai, ko jūs nekenčiate, yra tai, ką jai padarė žydai ir jūs esate kaip vyras, kuris leidžia savo žmonai būti išniekintai prievartautojų ir tada ją už tai įmeta į šiukšlių kibirą. Gėda jums! „Amerikietiška“ įtake yra visai ne amerikietiška ir jūs tikrai tai gerai žinote. Tikroji amerikietiška įtaka buvo Henris Fordas, mūsų Vakarai ir panašūs.

Europa yra labiau kaip pavargęs senas vyras, negu pavargusi sena moteris ir, jeigu Vakarų kultūra bus išgelbėta, ji bus išgelbėta paskutiniųjų Vakarų „barbarų“, amerikiečių „barbarų“, kuriuos myliu. Žmonės kaip jūs, meilikaujantys, nusiblizginę, išsilavinę, išpuikę ir „virš“ bjauraus fizinio smurto, negalite išgelbėti savęs, tuo labiau nacijos, kultūros, ar rasės. Jūs žmonės su savo „Europiečių IšsivadavimoFrontu“ į tai einate priešinga kryptimi. Jūs nebegalite išvaduoti Europos su europiečiais. Hitleris tam dalykui davė kiekvieną dalį savyje esančio švento genijaus ir jis buvo nuplautas amerikiečių „barbarų“. Jūs ir jūsų kiaušingalvių puošeivų gauja esate įsimylėję tai, kas pranykę ir toliau ignoruojate, kas yra čia. Romos nebėra. Jūs vis ją gaivinate ir jūs negalite, nes ten nebėra jokio kilnių romėnų, bent jau užtenkamai, kad padaryti tikrą kovą už tai, Europa yra kaip viena didelė Prancūzija – tuščias kevalas, geri žodžiai, gražios dainos ir negyvi vyrai. Mes padėjome užmušti Europą. Jeigu jūs ją išvaduotumėte kaip buvo „išvaduota“ Prancūzija, ji vėl paskęstų į degeneraciją po šimtmečio.

Žinoma, Europoje yra gerų, energiningų kovojančių žmonių, bet jie yra nustelbiami dvejų pasaulinių karų, skatintų žydų ir kariautų amerikiečių, griuvėsiuose esančių žmogiškųjų šiukšlių. Aš statau nacionalsocializmą čia, pagal tokius būdus ir metodus, kokie yra įmanoma ir man pavyksta, nepaisant jūsų žiūrėjimo užrietus nosį į mane.

Kai tik šaš gausiu vieną, ar kitą iš jūsų mesti „Mes esame tikrieji nacionalsocialistai“ žaidimą ir pradėti būti tikrais nacionalsocialistais, aš duosiu jėgos reikalui, kuriam aš atidaviau savo gyvenimą, savo šeimą, savo patogumą ir visą kitą, ką turiu atiduoti, nesvarbu kas jums buvo sakoma...“

Atvirumas, o ne diplomatija buvo jo stiprioji pusė.

Tam, kad išsklaidyti priešiškumą kuo daugiau, kiek galėjo, jisai tuoj buvo įpareigotas nukreipti dalį savo energijos nuo agitacijos ir reklamos į ramesnį savo idėjų parodymą. Jo primasis rimtas bandymas šia kryptimi buvo jo politinės autobiografijos, „Šįkart pasaulis“ išleidimas. Greitai parašyta 1960 – ųjų rudenį tarp kalbėjimų, pasirodymų teismuose, gatvių mūšių ir desperatiškų mėginimų surinkti pinigų išlaikyti savo nedidelę grupuotę, jis ją pajėgė išleisti tik už vienų metų. Knygos spausdinimas ir surišimas buvo daromas visiškai neapmokytų šturmo padalinio vyrų ir jų vienintelė technika buvo maža, kabineto stiliaus kopijavimo mašina. Visiškas jos tono nuoširdumas neįtikino retą iš jos skaitytojų, bet platinimo sunkumai dėl žydiškojo „karantino“ apribojo jos cirkuliacija keliais tūkstančiais kopijų.

1961 – ųjų spalį pasirodė pirmasis jo „Rokvelio pranešimas“. Skirdamiesi savo apimtimi nuo keturių iki trisdešimt šešių puslapių, „Rokvelio pranešimai“ pasirodydavo pusiau mėnesiniu tiražu, tada mėnesiniu, kartais pakylančių į dvejų kartų per mėnesį leidimą per ypač sudėtingus laikotarpius. „Rokvelio pranešimai“ turėjo labai gyvybingą nacionalsocialistinės ideologijos, esamos politikos analizės, prognozių, politinių karikatūrų ir piešinių, tinkamų žiniasklaidos iškarpų ir Partijos veiklos nuotraukų mišinį. Jie visi nešė jo unikalų antspaudą ir, daugiau negu bet kas, buvo atsakingi už idealistiškų jaunų vyrų, kurie sudarė augančio judėjimo kadrus, pritraukimą.

Nuo pradžios, Rokvelis suprato reikmę Nacionalsocialistiniam judėjimui galiausiai veikti pasauliniu mastu. Nes Judėjimo galutinis tikslas buvo ariškosios pasaulio tvarkos sukūrimas, „pax Aryana“, kaip ilgalaikių rasinių Judėjimo tikslų reikmės. Nuo 1959 – ųjų pavasario, ši koncepcija ant popieriaus egzistavo kaip „Pasaulio Laisvai Veikiančių Nacionalsocialistų Sąjunga“, bet iki 1962 – ųjų vasaros tai nebuvo padaryta be susisiekimo laiškais tarp kelių nacionalsocialistų Europoje. Ankstyvą 1962 – ųjų rugpjūtį, Rokvelis susitiko su nacionalsocialistų atstovais iš keturių kitų šalių Kotsvoldo kalneliuose netoli Kostvoldo, Anglijoje ir Pasaulio Nacionalsocialistų Sąjunga formaliai pradėjo egzistuoti. Rugpjūčio penktąją protokolas, žinomas kaip Kostvoldo susitarimas buvo sudarytas, prisaikdinantis nacionalsocialistų judėjimus Jungtinėse Valstijose, Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje (įskaitant Austriją) ir Belgiją bendroms pastangoms. Kasmetiniai Pasaulio Nacionalsocialistų Sąjungos susitikimai buvo pradžioje numatyti, bet Likimas ir aplinkybės tam trukdė. Rokvelis buvo po augančiu spaudimu Amerikoje per sekenčius penkerius metus, situacijai darantis pamažu vis audringesnei.

Rokvelio originalioji programa buvo padalinta į tris fazes. Pirmoji fazė, prasidėjusi 1959 – ųjų kovą turėjo būti provojuojančios, bet iš esmės nekonstruktyvios veiklos fazė, skirta sukurti reklamą ir pastatytį viešąjį įvaizdį, nesvarbu kokį iškraipytą. Antroji fazė buvo kadrų kūrimo fazė, per kurią buvo pastatyta stipri, drausminga, veiksminga, profesionali nacionalsocialistinė organizacija ir pajėgumas ir propaganda išsivystė į aukštą laipsnį. Trečioji fazė turėjo būti masinė organizacija.

Pirmoji fazė buvo meistriškai įvykdyta. Rokvelis įrodė esantis išskirtinis taktikas grubiame žaidime, prasimušant pro žydišką tamsos barjerą. Su šaltu objektyvumu jis stebėjo spaudą ant jo įvaizdžio pilančią kibirą po kibirą melo ir purvo, provokuojant juos naujai veiklai, kai tik jie pavargdavo. Su aštria įžvalga jis analizavo žydų situaciją. Jis suprato, kad jie užėmė esmines kontroliuojančias pozicijas viešosios nuomonės formavimo tinkluose, kad jie yra labai suvaržyti fakto, kad kontrolė turi būti nuslėpta nuo visuomenės.

Tuolabiau, jis suprato faktą, kad labai didelė dalis reporterių, redaktorių, rašytojų, žinių pranešėjų ir net daugelis individualių radijo stočių savininkais nebuvo žydai ir, gaunantys tiesioginius ir kategoriškus priešingus nurodymus iš pagrindinių žydų, iš šių žmonių buvo galima tikėtis daugiau, ar mažiau nuspėjamos reakcijos, davus stimulą. Taip, užimant poziciją ir darant pareiškimus, kurie „eiliniam piliečiui“ atrodo ekstremelūs ir netgi absurdiški, jis galėjo leidėjus suvilioti jį plačiai cituoti, manant taip jį diskredituosiant,tai turėjo patrauklumą dideliam skaičiui ne eilinių piliečių – bebaimiams idealistams, kurie galėjo suformuoti nacionalsocialistinį kadrą.

Ir šie vyrai reagavo į Rokvelio žodžius labai skirtingu būdu, negu liberalieji leidėjai, arba jų eilinė audotorija. Jie perregėjo jo žodžių „absurdiškumą“ iki gilios tiesos pagrindo, kurį jie turėjo. Kol eilinis pilietis, nepajėgos galvoti už matomų dienos problemų Rokvelio žodžius laikė „perdaug ekstremaliais“, taip kaip leidėjai ir norėjo, tie, kurie savo protuose galėjo ekstrepaluoti dabarties įvykius ir rytojaus bei amžiaus pasėkmes, taipogi matė priverčiantį jo reikalavimų būtinumą. Bet tokie žmonės yra gana retai išsimėtę per populiaciją ir juos pasiekti Rokveliui reikėjo labai plačiai išmesti savo tinklą; leidėjai jam tai padaryti padėjo, manydami jį paniekinsią. Rokvelis taip pat suprato, kad jo įvaizdis, kuriamas masių protuose, kol kas būdama įpareigojimų, turėjo vertę ateičiai, kai sąlygos pribręs, kad bent dalis tų masių būtų pasirengusi „ekstremistui“.

Antroji fazė – kadrų kūrimas ir organizacinis vystymasis – tam tikra prasme buvo bendras su pirmąja fraze, nes nuo pat pradžios Rokvelio žimomumas pradėjo pritraukti keletą idealistų, reikalingų atrąjai fazei ir šie vyrai pradėjo sudaryti organizacinės struktūros, kuri vėliau turėjo būti pripildyta, griaučius. Netgi dalis trečiosios fazės įėjo į vaizdą kai Rokvelis vedė kampaniją tapti Virdžinijos valstijos gubernatoriumi 1965 – aisiais.

Rinkiminė kampanija pasirodė esanti ypač vertingu treniravimosi periodu ne tik Rokveliui, bet ir visos jo Partijos personalui. Suprasdamas ilgailaikį poreikį išvystiti patirtį masinėms kampanijoms, Rokvelis nusprendė pradėti įgyti patirtį toje kryptyje per anksti, o ne vėlai. Kaip jis vėliau pripažino, po to, kai laimėjo mažiau, negu 1,5% duotų balsų, kampanija taip pat suteikė labiau esminę pamoką ir jam padėjo realistiškai įvertinti visą Judėjimo būklę. Ankščiau jis turėjo perdaug optimistišką požiūrį, kad Judėjimas pradės surinkti pakankamą masinį pasekimą kai tik jis įgaus pakankamą žinomumą per jo pirmosios fazės veiklą; t. y. jis tikėjo, kad fazės du ir trys bus daugumoje kartu.

Po Virdžinijos kampanijos, kai jam buvo vėl priminta didžiulė viešosios numonės inercija, jis suprato, kad antroji fazė bus žymiai ilgesnė, negu jis originaliai tikėjosi ir, kad bet kokio rimtesnio pasisekimo pradžia trečiojoje fazėje turėtų laukti dvejų dalykų: pakankamo Judėjimo vidinio sustriprinimo ir pakankamo bendros rasinės-socialinės-ekonominės situacijos pablogėjimo.

Su šiuo pirmuoju dalyku galvoje, jis 1966 – aisiais padarė sprendimą inauguruoti bendrą veiklą. Kaip minėta ankščiau, pirmosios dvi Partijos veiklos fazės daug kur sutapo ir perėjimas tarp judviejų buvo pažymėtas susitelkimo nukreipimas. Pirmoji fazė buvo „nacistinė“ Judėjimo era. Antroji fazė yra nacionalsocialistinės eros pradžia. Kartu su šituo persitvarkymu, Amerikiečių Nacių Partija tapo Nacionalsocialistų Baltųjų Žmonių Partija 1967 – ųjų sausio 1 – ąją ir ta data gali teisingai būti laikoma pasikeitimo tašku. Prieš šešis mėnesius „Nacionalsocialistų Pasaulio“ pasirodymas buvo didžiulis žingsnis šia kryptimi. Ir po šešių mėnesių nuo tos datos – 1967 – ųjų liepą, Arlingtone įvyko istorinė Partijos persitvarkymo vadovybės konferencija. Ten Rokvelis Judėjimą nukreipė jo nauja linkme, paaiškindamas visiško kiekvieno veiksmo profesionalivavimo būtinybę, nuo pinigų rinkimo iki propagandos rašymo tam, kad atitikti sunkius reikalavimus, kurių tikėtasi ilgame priešaky esančiame augimo ir kovos periode.

Jam dabar buvo keturiasdešim devyni metai. Pastaruosius aštuonerius metus jis dirbo vidutiniškai šešioliką valandų per dieną, septynias dienas per savaitę. Krūvis jo fiziniams ir dvasiniams ištekliams buvo sunkus. Dažniausiai jis būdavo įpareigotas susitelkti į kelis uždavinius vienu metu. Visada būdavo planuojama demonstracija, rengiama kalba, rašoma propaganda, vedama teismo byla, renkami pinigai ir viskas turėdavo būti padaryta beveik neįmanomomis darbo sąlygomis su pastoviais trukdžiais. Tik didžiulis jo grubaus šėšių pėdų, keturių colių rėmo gyvybingumas ir gili dvasinės jėgos atsarga jį išlaikė praeityje.

Kelias, kuris buvo priešaky tikrai nebuvo lengvesnis; priešingai, prie senųjų uždavinių su agitacija ir publikacijomis turėjo būti daug naujų problemų, Judėjimui tęsiant savo naują veiklos fazę.

Kiti žmonės – stiprūs žmonės – galėjo pasiduoti pagundai likti su receptu, prie kurio jie priprato ir neiti iš nugalėto kelio į keistą ir sunkią teritoriją. Mažiausias subjektyvumas leistų jiems išsakyti šimtą priežaščių nekeisti „modus operandi“, kuri praeityje buvo sėkminga. Ir vis dėl to tai buvo būdinga Rokveliui, kad jis nei akimirką neabejojo. Kai jis pamatė, kad Judėjimui atėjo laikas keisti savo taktiką ir priimti kitokį įššūkių rinkinį, jis save atidavė naujajam uždaviniui su tuo pačiu pasiryžimu, kurį jis rodė per pirmąją fazę.

Dabar buvo reikalinga sukurti visiškai naują Partijos viešąjį įvaizdį, arba tiksliau, su laiku pakeisti stipriai iškreiptą įvaizdį, kurį jis pristatė priešą jam sukurti į tokį, kuris artimesnis teisybei. Tai buvo reiklus uždavinys ir jis praleido 1967 – ųjų vasarą sudarinėdamas planus ateičiai ir baiginėdamas savo naująją knygą, „Baltoji galia“.

Viename iš savo paskutinių laiškų, parašytų rugpjūtį dviems ištikimiems Partijos draugams, vyrui ir žmonai, jis atskleidžia dalį introspekcijos, kuri tuo lemtingu metu užėmė jo galvą:

„Mielieji,

Jokiais būdais aš negaunu tvirto jausmo, kad jūs esate savo pačių galvose aiškūs dėl to, kas buvo padaryta, kad turėtų būti padaryta dabar ir kas turėtų būti padaryta (arba neturėtų būti padaryta) ateityje. Dėl šitos priežasties, po tiek daug mano pastarojo mėgstamo pomėgio – vartymosi ir sukiojimosi – aš pabudau kol aušra slenka virš šio abejingo miesto ant popieriaus išdėstyti kai kurias mintis, kurios gali praversti (ir dažnai matau, kad tokie bandymai padėti kitiems dažnai darant juos, padeda man pačiam). Pirmiausia leiskite man pristatyti neišsprendžiamą problemą manyje. Darydamas geriausiai ką galiu, besimokant iš istorijos, aš suvokiu visų didžių kovų faktą.Yra buvę milijonai reikalų, mūšių ir taip toliau, beveik visi iš jų pralaimėti. Istorija retai užfiksuoja pralaimėtojus, nebent kai jie yra sukapojami ypač įdomiu ir dramatišku būdu. Bet yra tokių nugalėtojų, kurie būna užfiksuojami istorijoje ir aš ištyriau juos gana nuodugniai (norėdamas kažkada prisijungti prie jų išaukštintų gretų), pamatyti, ar yra kokia bendra jų veiklos šioje planetoje schema, kuri galėtų būti raktas į tai, kodėl jie laimėjo kai beveik visi pralaimi. Yra beveik jokios abejonės, kad tokia schema, nors tikslai ir kovos kinta turiniu ir tikslu nuo Lenino bolševizmo iki Adolfo Hitlerio Nacionalsocializmo, nuo mažos senos moteriškės, pasiryžusios savo kaimyną išvaryti iš miestelio iki Čingischano ir jo žmogiškųjų mėsainių mašiną. Nugalėtojai kiekvienu atveju būdavo labiau pasiryžę, labiau fanatiški savo negailestingu atsisakymu sustoti, negu jų varžovai. Bet tai ir nebuvo tiesa. Istorija pilna atkaklių pamišėlių, kurie pakartotinai šokdavo nuo kalnų ir pastatų, nešiodami „sparnus“ ir taip pat pakartotinai nukrisdami ant savo užpakalių, kol nieko nelikdavo...

Išvada, kurią aš pasiekiu iš viso šito yra, kad reikia trijų dalykų padaryti nugalėtoją: gero tikslo, t. y. tikslo, kuris yra laiku, fazėje ir yra reikalingas; vado, kuris yra nepalenkiamas savo pasiryžime kovoti tol, kol jis turi porą kelmų kojoms ir kuris gali įkvėpti tokią pačią valią savo kariams; ir dar paprastos geros laimės. Tirdamas savo paties tikslą, vadovavimą ir sėkmę, aš pamatau, kad man yra visiškai neįmanoma padaryti nešališką sprendimą, ar aš esu vienas iš fanatikų, šokančių nuo kalno su pora vilnonių, suklijuotų plunksnų sparnų, ar aš esu vienas iš tų vyrukų, kurie yra sumodeliuojami į akmeninius atvaizdus balandžių naudai... Aš taip pat nežinau, ar bet kuris iš mūsų žino į tai atsakymą. Tačiau aš turiu pranašuma priešais jus abu tuo, kad aš seniai seniai nusprendžiau, kad geriausias dalykas, ką galiu padaryti su savo gyvenimu, yra nusitaikyti ir padaryti geriausią ką galiu suvaldyti neišvengiamą drebėjimą ir niekada nenuleisti akies ir širdies nuo taikinio, kol jis nenusileis...“

TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI ŠEŠIASDEŠIMT SEPTINTŲJŲ RUGPJŪČIO DVIDEŠIMT PENKTĄJĄ, penktadienį, dvejoms minutėms iki vidurdienio, netoli jo Arlingtono būstinės, jį pakirto žudiko kulka.

Žudikas, žmogus, kurį Rokvelis pašalino iš Partijos keliais mėnesaisi ankščiau po jo pakartotinų bandymų subtiliai į Partijos leidinius įleisti marksistines idėjas ir už viešą rasinio bolševizmo doktrinos propagavimą, jis tykojo pasaloje virš netoliese esančio pastato ir šovė į Rokvelio automobilį, jam važiuojant pro šalį. Ironiškai, Rokvelis šį išpuikusį bolševiką išgelbėjo iš Niujorko miesto lušnynų ir prisiėmė beveik tėvišką susirūpiminą juo nuo to laiko. Jis niekada neapleido savo pakartotinų mėginimų suteikti kažkiek dorumo ir garbės supratimo jam, nepaisant triuškinančių įrodymų, kad tas žmogus buvo baisus melagis ir vagis ir nepagydomas konspiratorius. Visi jo gero siekiantys mėginimai šia kryptimi buvo per metus apdovanojami tik širdgėla po širdgėlos ir, pagaliau, mirtimi, kai pagiežingasis smulkusis nusikaltėlis, kurį jis tikėjosi paversti vyru rado galimybę „atsilyginti“ už tai, kad buvo pašalintas iš Partijos.

Po JAV valdžios atsisakymo į komendanto Rokvelio teisę į kapą valstybinėse kapinėse, jo Partijos draugai jo kūną nukremavo ir nacionalsocialistinės laidotuvės įvyko Arlingtone, rugpjūčio 30 – ąją. Jo nekrologas buvo trumpas, bet jaudinantis.

Draugai nacionalsocialistai! Baltieji amerikiečiai! Šiandien mes prisiimame sau lūdną uždavinį paguldyti poilsiui mirtinguosius mūsų mylimo vado, Linkolno Rokvelio, nužudyto bailaus žudiko kulkos, palaikus. Tiems iš mūsų, kurie su juo dirbo kasdien, tiems partiečiams visoje Amerikoje ir atsidavusiems nacionalsocialistams visame pasaulyje šis pribloškiantis praradimas, sukeltas jo mirties, tebus pilnai pajaustas kovos dienose ir metuose, kurie stovi priešais mus. Jo įkvėpimas ir jo valia, jo išminties gilumas ir jo sielos didvyriškumas yra dalykai, kurie mums duoda motyvaciją ir orientavimą, kurio mums taip reikėjo tęsti kovą tiek tamsių dienų praėjusiuose metuose.

Stulbinantis jo išėjimo staigumas ir pasekę kelių dienų neramumai mums dar neleido suvokti savo praradimo dydžio. Bet net sunkiau pakelti už tai buvo visiškai žemas, niekingai begėdiškas valdžios nacijos, kuriai jis tarnavo taip ištikimai per savo gyvenimo metus, elgesys su mūsų kritusiu komendantu. Džordžas Linkolnas Rokvelis atidavė savo gyvenimą kovai prieš bolševizmą metu, kai tūkstančiai kitų amerikiečių kovojančių vyrų kitoje pasaulio pusėje taip pat krenta kaip to paties bolševizmo aukos ir vis dėl to Amerikos valdžia atmetė jo prašymą atsigulti poilsio jo norimoje vietoje.

Džordžas Linkolnas Rokvelis tarnavo Amerikai dvidešimt metų ir per du karus, vėl ir vėl rizikuodamas savo gyvybe, kad ginti žemę ir tautą, kurią jis taip mylėjo. Jis buvo joks užstalės kareivis, o savo paties valia pasirinko kareivišką profesiją, reikalaujančią aukščiausios tvarkos ir sugėbėjimų: jis buvo kovinis pilotas. Jo atsidavimas pareigai, jo drąsa, jo įgudžiai jį nuvedė nuo jūreivio iki komendanto laipsnio, jam davė vadovauti trims eskdronams ir jam uždirbo devynis apdovanojimus. Ir Amerikos valdžia nelaiko jį vertu būti palaidotu kartu su kitais kareiviais.

Džordžas Linkolnas Rokvelis paaukojo daugiau ir kovojo labiau už tai, ką jis laikė brangiais dalykais, savo gimtąją žemę, savo tautiečius ir, virš visko, savo rasę, negu bet koks kitas dabar gyvenantis vyras. Jis matė savo pareigą ir nekrupčiodamas ją darė, net kai ta pareiga jį privedė į opoziciją beveik visiems, esantiems aplinkui jį. Jis matė toliau, negu kiti žmonės ir jis kovojo labiau. Iš tiesų, šiuo vėlesniu atžvilgiu jis vertino didžiojo Vado primcipą, kurio filosofija formavo jo mintis: Tie, kurie nori gyventi, tegul kovoja; ir tie, kurie nenori kovoti šiame amžinos kovos pasaulyje, nėra nusipelnę gyventi.

Jis kovojo ir jis mirė. Ir vis dėl to Linkolnas Rokvelis nėra tikrai miręs, nes jis sukūrė Judėjimą ir jis paskleidė idėją ir tas Judjimas nebuvo sunakintas ir ta idėja nebuvo nutildyta kulkos, kuri jį pakirto. Ir tol, kol tas judėjimas išliks ir ta idėja toliau pripildys žmonių širdis ir protus, Linkolno Rokvelio siela gyvuos toliau.

Kankinio pelenai guli čia priešais mus ir mes negalime nebūti pilni tylaus tragedijos jausmo. Tačiau mes nesame čia jo tikrai gedėti, bet jį pagerbti ir iš naujo save paskirti Tikslui, kuriam jis tarnavo. Priešaky esančiais laikais mes turėsime padvigubinti savo pastangas, kad jis nebūtų žuvęs veltui. Mes turime leisti jo didžiąjai aukai pasitarnauti, mus įkvėpiant tolimesnėje mūsų kovoje link pergalės, link mūsų žmonių pergalės, link mūsų didžiosios baltosios rasės pergalės prieš ligą, kuri dabar ją kankina ir priešus, kurie dabar ją spaudžia. Iš tiesų šią akimirką mes turime turėti galvoje tą senąjį posakį, kuriuo Komendantas mus parafrazuodavo: „Mūsų Judėjimo akmenys ir kuras yra jo kankinių kaulai ir kraujas.“ Tai yra šis jo mirties aspektas, kurį dabar jis norėtų mus labiausiai turėti galvoje, pamirštant savo liūdesį ir pripildant save pasididžiavimu žinia, kad mes sekėme tokiu vadu.

Nes tai buvo jis, Linkolnas Rokvelis, kuris vėl pakėlė deglą, kuris nukrito ant žemės prieš dvidešimt du metus. Adolfas Hitleris pradėjo mūsų didį Judėjimą ir amžinai turės ypatingą poziciją mūsų rasės istorijoje; bet jeigu ne Linkolnas Rokvelis, Adolfo Hitlerio didis darbas būtų nuėjęs veltui. Tai buvo Linkolnas Rokvelis, kuris mus vėl nukreipė į pirmyn einantį kelią, kai jis susvyravo ir norėjo vėl eiti atgal. Tai buvo jo pavyzdys, kuris įkvėpė mus daryti tai, ką turime, vietoje to, ką daryti yra lengviausia. Tai buvo jo ranka, kuri mus vedė iš pralaimėjimo ir degeneracijos ir liūdesio labirinto ir nurodė kelią link aukštesnių dalykų; ir jo balsas, kuris mums vėl ir vėl primindavo, kad mes turime tęsti kovą už savo rasę.

Mums padedant poilsio mirtinguosius Linkolno Rokvelio palaikus, yra derama vėl perskaityti tą ištrauką iš Vado knygos, kurią jis mėgo labiausiai. Aš skaitysiu iš dvyliktojo skyriaus pirmojo Komendanto Mein Kampf kopijos tomo:

„Kai žmonių širdys dūžta ir žmonių dvasios yra neviltyje, tada iš praeities prieblandos didieji priespaudos ir rūpeščio, gėdos ir vargo, dvasinės vergijos ir fizinių suvaržymų užkariautojai žiūri žemyn į juos ir ištiesia savo amžinasias rankas vilties netekusiems mirtingiesiems. Bėda tautai, kuri yra susigėdusi jas paimti.“