Seimo rinkimai parodė, kad 25 metus egzistavusi sistema priėjo liepto galą

Autorius: Vytautas Radžvilas Šaltinis: http://www.tiesos.lt/index.php... 2016-10-17 16:34:40, skaitė 1596, komentavo 1

Skelbiame interviu su prof. Vytautu Radžvilu apie pirmąjį Seimo rinkimų turą, vadinamąsias nesistemines partijas bei Vilniaus forumo veiklą ir tikslus. Interviu vaizdo įrašą rasite po tekstu. Profesorių klausinėjo Laisvūnas Šopauskas. Filmavo Aušra Gabalytė.

- Gerbiamas profesoriau, sekmadienį įvyko pirmasis Seimo rinkimų turas. Kokią politinio režimo ir visuomenės būklę bei  tendencijas atskleidžia šie rinkimai?

- Šie rinkimai parodė, kad Lietuva yra stabili blogąja to žodžio prasme. Kad tai yra šalis, kurioje jau beveik tris dešimtmečius praktiškai niekas nesikeičia. Turiu omenyje, kad faktiškai per šituos rinkimus neišvydome nei naujų politinių jėgų, nei naujų politinių idėjų, o galiausiai ir valios ką nors keisti. Kita vertus, šitie rinkimai turi tam tikrą naujumo elementą, skiriantį juos nuo ankstesniųjų. Jų metu bent jau buvo nebeslepiami du dalykai. Pirmiausia, nebebuvo visiškai nutylima įvykusi demografinė katastrofa. Jau net įžūliausi šios problemos neigėjai nebesiryžta jos visiškai nutylėti arba ciniškai švelninti, o mėgina rodyti tam tikrą tariamą susirūpinimą. O antrasis taip pat naujas dalykas, kad net ištikimiausi santvarką aptarnaujantys politologai ir žurnalistai jau nebesiryžo aiškinti, kad toji kampanija yra įdomi, gyva, kad joje esama kažko naujo ar tikros intrigos.

Kita vertus, taip ir turi būti. Vilniaus forumas išleistame Rinkėjo vadove iš esmės išpranašavo, kas nutiks. Žvelgiant į Lietuvą politologiniu žvilgsniu paaiškėja, kad nieko naujo negali nutikti šalyje, kurioje nėra politinės tautos ir net nėra valstybės. Galiausiai, net nesuvokiama, kad šie dalykai yra absoliučiai būtini tiek šalies gyvybingumui laiduoti, tiek jos visaverčiam politiniui gyvenimui. Mūsų visuomenė, o ir politikai, kurie yra tik jos atspindys, net neįtaria ar nemėgina apmąstyti labai svarbaus fakto, kad faktiškai esame viso labo teritorija, kurioje gyvena neturintys tautinės ir politinės sąmonės žmonės, o šitą teritoriją vadinamasis didysis pasaulis, kuris driekiasi už Lietuvos ribų, suvokia kaip paprasčiausią investicijų ar išteklių zoną. Šiuo atveju ištekliai yra tiek tam tikri Lietuvis turtai, tiek svarbiais ištekliais laikomi ir jos žmonės. Tuo tarpu pati Lietuvos visuomenė, kuri nesuvokia savęs kaip tautos, norinčios valstybės, jau iš esmės yra susitaikiusi su ištekliaus statusu ir todėl lygiai kaip paprastas Lietuvos pilietis tik ir svajoja kaip parduoti brangiau save kaip darbo jėgą, taip vadinamasis Lietuvos ekonominis ar verslo elitas svajoja apie tai, kaip brangiau save parduoti užsienio šeimininkui. Tad intelektualiai, dvasiškai bei moraliai merdėjančioje visuomenėje rinkimai ir turėjo būti vangūs. Jie patvirtino pagrindinę Rinkėjo vadovo ižvalgą, padarytą po partijų programų analizės, kad Lietuvoje iš tikrųjų yra viena partija, tik, kitaip negu sovietmečiu, ji susikirsčiusi į frakcijas, kurių kiekviena pasidabinusi skirtinga etikete. Taip imituojama vadinamoji pliuralistinė sistema ir daugiapartiniai rinkimai.

Kita vertus, jokioje visuomenėje ir jokiu istoriniu laikotarpiu niekada nebūna to, ką galima pavadinti absoliučiu sąstingiu. Tokia jau žmogaus visuomenės ir politinio gyvenimo prigimtis, kad arba visuomenė yra sveika ir tam tikrais atžvilgiais auga bei tobulėja, arba ji nenumaldomai smunka. Šie rinkimai parodė ne tik Lietuvos visuomenės būklę, bet ir jos politinės raidos tendencijas. Čia ir vėl galima įžvelgti šį tą naujo. Lygšiolinė parodomoji daugiapartinė sistema visgi kurį laiką dar buvo palyginus stabili. Noriu pasakyti, kad šitos sistemos stabilumo prielaida buvo tai, jog visą Lietuvos politinį gyvenimą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo struktūrino dvi stovyklos. Kiekvieną iš šių stovyklų savo ruožtu telkė savotiškas politinės galios centras. Vienos stovyklos branduolys buvo Komunistų partijos nomenklatūra, dabar besivadinanti socialdemokratais, o kitos stovyklos – Sąjūdžio idealus pardavusi arba išdavusi kitokia nomenklatūra, kurios branduolys yra konservatoriai. Per kiekvienus rinkimus, nepriklausomai nuo to, kuri stovykla juos laimėdavo, šios dvi politinės jėgos tvirtai laikydavo vadžias savo rankose, ir nepaisant to, kaip klostydavosi koalicijos, kas į jas įeidavo, visada buvo aišku, kur yra tikrasis galios ir valdžios centras.

Šiandien didelė naujovė ta, kad šitas centras pagaliau išnyko. Tai reiškia, kad tie tariami skirtumai, kuriuos buvo galima bandyti bent jau imituoti valdančiojo politinio elito pastangomis, išnyko tiek, kad šiandien galima pasakyti, jog Lietuvos politinis peizažas yra tobulai sulygintas ir visiškai vienmatis. Šitame kontekste turime naują situaciją, nes įėjo visiškai naujas žaidėjas, kuris vadinasi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Neatsitiktinai Lietuvos politologai arba asmenys, save tokiais laikantys, mėgina diskutuoti, nors gana nevykusiai ir nerišliai, bet klausimo esmę apčiuopia, kas yra tie „valstiečiai“? Ar tai yra kažkas seno, ar vis dėlto iš principo nauja partija? Manau, kad už šito klausimo slypi tikrai verta dėmesio problema, o mano atsakymas būtų toks: viena vertus, tai senas darinys, bet tam tikru aspektu jis iš tiesų naujas. „Valstiečiai“ yra senas darinys tuo požiūriu, kad objektyviai jie tiesiog surinko įprastinius protesto rinkėjų balsus. Lygiai taip pat, jeigu mes vertiname jos programą, tai šita programa nėra nei kuo geresnė, nei blogesnė negu visų kitų partijų programos. Mūsų politologų skirstymas, jog neva egzistuoja Lietuvoje sisteminės-nesisteminės, populistinės-nepopulistinės partijos, yra beviltiška atgyvena. Šiandien vis rečiau išdrįstama į tai apeliuoti, ypač po šitų rinkimų, nes tai idėja, kuri buvo labai svarbi palaikyti esamai politinei rinkimų sistemai, ir ji buvo taip akivaizdžiai paneigta, kad bankrutavo. Galima sakyti, kad bet kurios rinkimuose dalyvaujančios partijos, ar tai būtų valstiečių, ar kokio nors Puteikio, ar Lietuvos sąrašo partijos, programa nėra nei populistiškesnė, nei rimtesnė negu kitų partijų programos.

Tačiau naujovė, apie kurią kalbu, vis dėlto yra didelė. Šiandien tas protesto elektoratas pirmą kartą „valstiečių“ asmenyje įgyjo realią jėgą. Kitaip tariant, šiandien į Seimą ateina jėga, kuri tuo skiriasi nuo visų per klaidą į Seimą patekusių partijų, tokių kaip Drąsos kelias ar Tautos prisikėlimo partija, kad ji gausi ir bus įtakinga. Ir, kas svarbiausia, jeigu kalbame apie tam tikrą partinės konstrukcijos formavimą, šiandien jos rankose yra visi svertai. Ji pirmą kartą savo rankose turi visus kozirius. Tuo noriu pasakyti, kad iki tol žaidimas vyko taip, kad arba konservatoriai, arba socialdemokratai turėdavo vienintelį rūpestėlį - kuo palankesnėmis sąlygomis, ne pernelyg brangiai, integruoti protesto balsams atstovaujančias jėgas į savąją valdymo sistemą. Šiandien „valstiečių“ integruoti yra praktiškai neįmanoma. Todėl tai žada didžiulį politinį nestabilumą, bet labai daug priklausys nuo pačių „valstiečių“ laikysenos.

Į jų programą rimai žiūrėti neverta, nes joje parašyta iš esmės tas pats, kaip pas kitus, tačiau tokio tipo partija, kuri surinkta paskutiniu momentu, gali lengvai subyrėti ir susiskaidyti. Kita vertus, tokioje, neturinčioje ideologijos ir aiškių pažiūrių partijoje nepaprastai svarbus konkrečių asmenybių ir politikų vaidmuo. Kitaip tariant, tai yra jėga, kurią priklausomai nuo to, kas ją suvaldys, galima nukreipti vienokia ar kitokia linkme. Šiandien „valstiečiai“ įdomūs tuo požiūriu, kad jie turi dvi galimybes. Pirmoji galimybė – skubiai ir lengvabūdiškai sudaryti koaliciją arba su konservatoriais, arba su socialdemokratais. Tokiu atveju jie automatiškai taptų tokia pat politine jėga kaip ir visos kitos - visiškai nesirūpinančia tautos išlikimu, nesuprantančia, kad yra toks dalykas kaip tauta, kurią reikia saugoti ir ginti. Galiausiai, tiesiog vykdančia Lietuvos įtakingųjų, pirmiausia oligarchinių sluoksnių, valią. Tačiau toje partijoje esama žmonių, kad ir jos pirmininkas Karbauskis, kurie jau išsakė keletą įsidėmėtinų dalykų. Karbauskis yra pirmasis Lietuvos politikas, kuris aiškiai pasakė, kad jeigu Lietuvoje nebus nieko daroma, tauta po 30 metų išnyks. Tai gali būti skambi frazė, kuria siekiama laimėti daugiau vietų antrajame rinkimų ture, bet gali būti ir nuojauta žmogaus, kuris kažkokiu mastu užčiuopia egzistencinę Lietuvos problemą. Kas iš to išeis, spėlioti beviltiška, bet jeigu partijoje esama daugiau tokių žmonių (man jos sąrašas menkai pažįstamas) ir jie gali būti įtakingi, tai bent jau teoriškai gali padaryti tai, ko niekaip iki šiol nepavyko padaryti tokioms politinėms jėgoms kaip tautininkai. Jie gali legitimuoti ir į viešąją politinę erdvę pagaliau rimtai iškelti tautos ir valstybės išlikimo klausimą.

Įsidėmėkime, kad visos tradicinės partijos, netgi visas akademinis isteblišmentas, iki šios dienos šaipėsi ir tyčiojosi iš žmonių, kurie šitą problemą laikė svarbia. Tuo dabartinė Lietuva niekuo nesiskiria nuo sovietinės Lietuvos, kai ilgą laiką, iki pat Gorbačiovo perestroikos, apie tautą ir jai gresiantį išnykimo pavojų irgi kalbėdavo tik saujelė drąsuolių, kuriuos prisitaikiusi dauguma laikė keistuoliais. Juk kada prasidėjo Sąjūdis? Sąjūdis prasidėjo tada, kai buvo aiškiai, tvirtai ir valingai pasakyta, kad buvimas SSRS arba tam tikro tipo integracija gresia galutiniu Lietuvos išnykimu. Kitaip tariant, gresia Suslovo plano – „Lietuva be lietuvių“ – įgyvendinimu, kai iš Lietuvos liktų tik vardas. Tai štai šiandien pirmą kartą tą teiginį, kad iš Lietuvos gali likti tik vardas, pasakė žmogus iš parlamentinės partijos, kuri nesėkmės atveju turės antrą pagal dydį frakciją, o sėkmės atveju gali turėti netgi didžiausią frakciją. Tai reiškia, kad jeigu šis teiginys bus plėtojamas, norom nenorom net ir tautai abejingas Lietuvos isteblišmentas bus priverstas reaguoti ir kažką daryti. Tai gali Lietuvoje labai stipriai pakeisti ne tik intelektualinį politinį klimatą, bet ir pačias žaidimo taisykles.

Žinoma, viskas priklausys nuo to, ar šioje partijoje tas potencialas yra didelis, ar ta linija bus išlaikyta, nes ši linija iš karto numatytų nepaprastai sunkias derybas tiek su konservatoriais, tiek su socialdemokratais. Nes dar kartą primenu - tai yra globalistinės, radikaliai antilietuviškos, antitautinės ir antivalstybinės partijos. Todėl čia negalimas koks nors smulkus ir techninis kompromisas antraeiliais klausimais. Arba „valstiečiai“ šitą liniją laiko tvirtai,  ir tada privalo derybose būti labai kieti bei tam tikra prasme primesti, pradžiai bent kai kuriose srityse, tautos ir valstybės gynimo prioritetą, arba, jeigu jie susigundys valdžia ir lengvai nusileis, tada tjuos ištiks likimas visų tų, kurie mėgino susidėti arba su konservatoriais, arba su socialdemokratais – jie bus praryti ir suvirškinti per nepaprastai trumpą laiką. Negaliu spėlioti, kuris kelias bus pasirinktas, nes turiu menką nuovoką, kas šitie žmonės yra savo pažiūromis, politinio išprusimo lygiu, galiausiai angažuotumu Lietuvos reikalui. Bet viena aišku - tai, kas buvo pasakyta pono Karbauskio, yra labai svarbu, nes iki tol tiek Lietuvos poltinis elitas, tiek jį aprarnaujantis politologinis isteblišmentas žaisdavo dviem skirtimis, kurios realiai neegzistavo: „kairė-dešinė“ kaip ekonominis skirties kriterijus, ir Rytai-Vakarai. Visos šitos skirtys buvo tik tariamos ir iliuzinės.

Vienintelė reali skirtis – globalizmas-nacionalizmas. Karbauskio pasakyti žodžiai šitą skirtį jau įvedinėja. Ar jinai sušmėžuos labai trumpai, išnyks iš pačios partijos ir jos rinkėjų sąmonės, ar, priešingai,  jinai bus ir toliau ryškinama bei mėginama kažkokiu būdu įtvirtinti praktinėje politikoje, yra lemtingai svarbus klausimas, kuris rodo, kad Lietuva priėjo kryžkelę. Šuo požiūriu rinkimai man patinka, nes tai rodo, kad 25 metus egzistavusi sistema iš tiesų priėjo liepto galą. Kitaip tariant, ji nebeturi resursų ir toliau palaikyti tariamai dvipartinę sistemą arba jos iliuziją. Tai yra sistemos bankrotas.

- Dalyvaujate naujos politinės organizacijos Vilniaus forumas veikloje. Vilniaus forumas deklaravo, kad nesiekia valdžios ir šiuose rinkimuose neparėmė jokios partijos ir jokių kandidatų. Kokia Vilniaus forumo pozicija rinkimų atžvilgiu?

- Jeigu kalbame apie Vilniaus forumo principinę poziciją dėl rinkimų, tai ji visada buvo labai paprasta ir aiški. Pagrindinė Vilniaus forumo idėja yra ta, kad jokioje šalyje negali būti nei autentiško politinio gyvenimo, nei jokių rimtų pokyčių, jeigu toje šalyje nėra politinės sąmonės. Mes remiamės prielaida, kad sovietmetis ir beveik trys dešimtmečiai nepriklausomybės savo darbą padarė. Lietuvoje politinės tautos iš esmės nėra. Todėl jokie rinkimai negali nieko atnešti ir pakeisti, jeigu visi jų dalyviai, tiek tie, kurie nori būti išrinkti, tiek tie, kurie renka, iš esmės mąsto baudžiauninko, o ne piliečio kategorijomis. Taigi, Vilniaus forumo tikslas yra visų pirma udgyti politinę sąmonę, ir tai buvo parodyta rengiant Rinkėjo vadovą. Per šį vadovą ir kitais būdais mėginame atgaivinti supratimą, kas yra valstybė.

Viena didžiausių iliuzijų buvo ta, kad Maskvos administruojamai teritorijai staiga įgijus formalius valstybingumo atributus, o tos teritorijos gyventojams gavus vadinamuosius piliečių pasus, tie piliečiai staiga taps tikrais piliečiais. Tai, ka vadiname tautine ir valstybine sąmone, visose pasaulio šalyse ugdoma dešimtmečiais ir net šimtmečiais. Ją išugdyti yra neapsakomai sunku, o sugriauti galima per labai trumpą laiką. Tereikia sunaikinti aktyviausią ir sąmoningiausią tautos dalį bei truputį palaukti, kol natūraliai išmirs turėtą valstybę dar atsimenantys žmonės. Ir tik vienetai iš jų sugebės perteikti savo vaikams supratimą, kas yra sava valstybė. O jeigu kalbame apie anūkus, tai tokių anūkų liks tik saujelė. Lietuvoje, kuri buvo okupuota penkiasdešimt metų, praktiškai pasikeitė trys kartos, ir dar beveik tris dešimtmečius tautinė-valstybinė sąmonė buvo dirbtinai slopinama  dėl tariamų integracijos siekių. Taigi šiuo požiūriu padėtis yra visiškai apgailėtina ir todėl Vilniaus forumas būtų buvęs labai naivus, jeigu įsivaizduotų, kad tokiomis sąlygomis gali įvykti kas nors daugiau nei rinkimų parodija ar karikatūra. Todėl neragindamas už nieką balsuoti jis elgėsi visiškai nuosekliai.

Būtų buvę naivu, bent jau šiandieninėmis sąlygomis, ir siūlyti piliečiams tokius rinkimus boikotuoti, nors suprantame, kad tai yra rinkimų karikatūra, vis dėlto esama tokių dalykų kaip politinio veikimo inercija. Bet kad pilietis sugadino biuletenį arba paskaitęs Rinkėjo vadovą visgi dar balsavo už kokią nors partiją, bet neturėdamas iliuzijų bei suvokdamas, kad tai iš esmės yra beprasmiškas balsavimas, jau yra labai daug. Toks politinės sąmonės auginimas, drįsčiau manyti, duos savo vaisių. Kilus dabartinei politinei krizei, kurią ką tik aptarėme ir kuri atsispindės sudarant naują vyriausybę,politinės sąmonės poreikis tik augs. Kuo labiau žlunga iliuzijos, tuo svarbiau yra susiorientuoti politinėje tikrovėje. Todėl jeigu Forumas ir toliau veiks kryptingai ir apgalvotai, manau, jog po truputį turėtume sulaukti ir geresnių vaisių.

O kalbant apie paties Forumo dalyvavimą partinėje rinkiminėje politikoje, tai yra gana tolimos ateities klausimas, bet esu įsitikinęs, jog jeigu susiklostytų situacija, kad tiesiog objektyviai reikėtų kažkam tuose rinkimuose dalyvauti, Forumas tikrai niekada nepadarys tos lemtingos klaidos, kurią dėl nebrandumo padarė Sąjūdis, kuomet pati visuomeniškai įtakingiausia Sąjūdžio dalis sugūžėjo į valdžią ir nugarmėjo į nomenklatūros bedugnę. Kitaip tariant, Forumo paskirtis yra ugdyti politinę tautą, kuri jau paskui sugebėtų kontroliuoti valdžią. O jeigu šitoje Forumo veikloje rasis asmenų, kuriems tikrai patinka politika, jeigu jie bus išauginti būtent tokia dvasia, jeigu jie supras, ką reiškia politiko profesija ir atsakomybė, nebus jokių problemų tokius žmones paremti tvirtai žinant, kad jie iš tiesų verti būti valdžioje. Kad tai tie, kurie gali ką nors pakeisti. Bet kol kas tokių žmonių nesama arba jų galima įžvelgti vos vieną kitą iš rinkimuose dalyvavusių asmenų, todėl būtų neatsakinga klaidinti rinkėjus nepamatuotomis iliuzijomis ir raginti už kažką balsuoti. Rinkėjo vadove buvo padaryta būtinybė ir išvardinti žmonės, kurie iki rinkimų svarbiausiais vertybiniais klausimais pasirodė teigiamai. Skaitytojas galėjo susipažinti ir jeigu jam renkantis už ką balsuoti tokia informacija pravertė, galėjo ja pasinaudoti. Bet šiuo metu Lietuvoje nėra bent kiek gausesnės politikoje norinčių dalyvauti asmenų grupės, kurie būtų verti paramos.

- Per šiuos rinkimus vadinamosios nesisteminės partijos patyrė eilinį sutriuškinimą. Ką pasakytumėte šių partijų lyderiams, aktyvistams ir rėmėjams?

- Iš esmės pakartosiu tai, kas jau seniai žinoma. Pirmiausia, kiekvienas dalyvaujantis politikoje žmogus turi suprasti politikos abėcėlę. O šios abėcėlės raidė „a“ yra žinojimas, kad žmonės valdomi dviem būdais. Pirmas būdas valdyti žmones yra fizinė prievarta, arba vadinamoji lazda. Lazdos pagalba galima įvesti gana gerą tvarką kalėjime ar konclageryje. Tačiau seniai žinoma, jog toks valdymo būdas yra prastas. Jis yra brangus ir nepatikimas, nes dėl „neaiškių“ priežasčių žmonės nemėgsta būti mušami ir yra linkę maištauti. Todėl visais laikais bet kurioje visuomenėje lazdą arba fizinę prievartą papildo vadinamoji mentalinė prievarta. Žmogų priversti elgtis taip, kaip reikia, galima jėga, bet galima ir įtikinti, kad taip elgtis yra teisinga, protinga ir sąžininga. Tam ir tarnauja vadinamosios ideologijos, kurių pagrindas yra politinės doktrinos. Jos leidžia sukurti ir pagal reikalą piliečiams įskiepyti tam tikras pažiūras.

Šiandien vadinamosios nesisteminės Lietuvos politinės partijos atrodo tiesiog apgailėtinai, nes niekaip nedrįsta priimti šios banalios ir akivaizdžios pirmosios politikos abėcėlės raidės ir neišmoksta jos perskaityti. Kitaip tariant, tai, kad Lietuvoje, kurioje yra viena didžiausių Europoje turtinė nelygybė ir socialinė atskirtis, kurioje daugybė dalykų atrodo tiesiog klaikiai, per tiek metų nebuvo jokio didesnio protesto, paaiškinti galima tik vienu dalyku – kad šita mentalinė prievarta čia yra pritaikyta tiesiog tobulai. Tas lietuviškasis nuolankumas, dėl kurio visada verkšlena vadinamieji nesistemininkai, nėra nukritęs iš dangaus, nėra kažkokio prigimtinio lietuvio kvailumo elementas, o nuostabiai sustyguotos smegenų plovimo mašinos darbo padarinys.

Taigi, jeigu norima ką nors pasiekti politikoje ir keisti esamą padėtį, pirmiausia šitos mašinos jėgai, kuri yra inetelektualinė jėga, būtina priešpastatyti tokią pat jėgą. Tai reiškia, kad visiškai beviltiška mėginti paimti valdžią ar ką nors pakeisti Lietuvoje vien žaidžiant natūraliu žmonių nepasitenkinimu. Jau Johnas Locke‘as, XVII a. politinis mąstytojas, aiškiai sakė, kad jokie piliečiai niekada nesukils prieš valdžią ir jai nepasipriešins, jeigu jų sukilimo paskata yra buitinis nepasitenkinimas esama padėtimi. Kitaip tariant, jau 300 metų žinoma, kad politikoje galima ką nors nuveikti tik turint politinę sąmonę.

Net palyginus inteligentiškuose vadinamosios nesisteminės opozicijos sluoksniuose pripažinti mintį, kurią žinojo jau Platonas ir Aristotelis, sakydami, kad politika yra antras pagal kilnumą, bet kartu ir sudėtingumą menas po filosofijos, nesugebama. Naiviai manoma, kad jei esi išprusęs kurioje nors srityje (žinoma, išprusimas profesinėje srityje yra būtinas ir vertingas dalykas), tai toks išprusimas automatiškai laiduoja, kad išmanysi politiką. Šis naivus įsitikinimas, kurį galima pavadinti mirtinai pražūtingu prietaru, yra kone visuotinis. Reikėtų pagaliau įsiklausyti į tą tiesą, kurią šiuo atveju sakau ne aš, bet kuri yra žinoma du su puse tūkstančio metų nuo pat senovės graikų laikų. Vieną kartą reikia suvokti, kad politika yra rimtas dalykas, reikalaujantis tam tikro specialaus intelektualinio pasirengimo. Kartu reikia pabrėžti, kad norint sėkmingai dalyvauti politikoje, turint tam pasirengimą, nebūtinai reikia, net visiškai nebūtina, būti nuostabiu politinės filosofijos ar įvairiausių sudėtingų teorijų žinovu. Bet vis dėlto yra tam tikra politikos abėcėlė, kurią išmokti yra privalu. Žvelgdamas į šituos rinkimus, neįžvelgiau jokių pastangų tą abėcėlę įsisavinti.

Iš to plaukia visiškas politinių principų ar pažiūrų reikšmės ignoravimas. Šiuo atveju mano taikinys bus Lietuvos sąrašas, bet tai yra bendros ligos simptomas. Neįsivaizduojama, kaip galima dalyvauti rinkimuose partijai neįvardijant, kokios yra jos tikrosios politinės pažiūros. Juk kuomet nesisteminės jėgos žada pakeisti daugybę dalykų, užtikrinti pilietinę valdžios kontrolę ir panašius dalykus, jos niekaip nenori suprasti, kad norint įgyvendinti visus šituos dalykus, pirmiausia reikia turėti valstybę. Socialinio teisingumo ir visus kitus klausimus gali išspręsti tik valstybė, kuri ir yra įrankis tai daryti. Šiandien nedrįstama įvardinti, kad Lietuvoje nėra valstybės, o tik ypatingos rūšies savivaldybė. Antras dalykas, kurio nedrįstama pripažinti, kad valstybė negali atsirasti, jeigu nėra organizuotos tautos. Tai, kas abstrakčiai vadinama piliečiais, ir politiškai organizuota tauta yra visiškai skirtingi dalykai. Vadinasi, net nenorima virsti tuo, kas vadinama politiniu subjektu.

Jei nekalbama apie tautą, apie valstybę, tai kokiomis pažiūromis tuomet remiamasi? Bet juk tokiu atveju partijos ideologija de facto niekuo nesiskiria nuo Sniečkaus ir Burokevičiaus ideologijos. Juk jeigu kalbame iš esmės, kas yra, pavyzdžiui, šiuolaikinė atviros visuomenės ideologija, kurią Lietuvoje skleidė Sorosas? Radikalus antikrikščioniškumas, antitautiškumas ir siekis sunaikinti tai, kas vadinama prigimtine šeima. Už visus šituos dalykus pasirašytų ir Sniečkus arba Burokevičius. Atlikime minties eksperimentą: jeigu mes, Sąjūdis, kovai už Lietuvos Nepriklausomybę būtume pasikvietę Burokevičių. Tai būtų buvę kažkas nesuvokiama protu. Todėl, kai žiūriu štai tokio sąrašo žmones, aš visiškai tikiu, kad daugelis jų subjektyviai nuoširdžiai rūpinasi Lietuva. Jie nerimauja dėl jos likimo. Bet jeigu štie žmonės nesugeba pakilti virš asmeninių simpatijų ir antipatijų, jeigu organizacijos steigimo principas yra ne politinės pažiūros, o asmeniniai ryšiai, tai tokia organizacija automatiškai yra pasmerkta. Ji niekada nebus nei tikra partija, nei žinos, ko nori ir siekia. Lygiai tą patį galima pasakyti apie visus kitus vadinamuosius nesistemininkus.

Tokioje situacijoje tampa neaišku, ko jie apskritai šiuose rinkimuose siekia. Man susidaro įspūdis, kad šių nesistemininkų gretose toną užduoda patys giliausi sistemininkai, kurie seniai perpratę pagrindinį sistemos poreikį. Bet kuriai politinei sistemai, jeigu ji yra represyvi, mirtinai reikalingi vadinamieji garo nuleidėjai. Štai kodėl už tą paslaugą - garo nuleidimą - sistema visada atsidėkoja. Ji paprasčiausiai suteikia galimybę žaidžiant imituojamos demokratijos žaidimą bent jau pamėginti atsiriekti net ne mažytę dalį valdžios, o mažytę dalį iš valdžiai skiriamo biudžeto savo atlyginimui. Nes kuomet į Seimą patenka tokie piliečiai, jie nieko ten negali nuveikti. Išskyrus tai, kad pasiima Seimo nario algą. Paprasti ir nuoširdūs tokių antisisteminių darinių dalyviai nei moraliai, nei psichologiškai nėra pasiruošę priimti šios tiesos. Kas tai lemia? Tos pačios tautinės ir valstybinės, o kalbant apibendrintai, politinės sąmonės stoka.

Tokiuose dariniuose yra sąžiningi, bet nesuprantantys, kokios jų pažiūros, žmonės. Ir paskui viskas baigiasi nuolatinių nusivylimų virtine. Todėl galiu duoti žmogišką patarimą – jums, gerbiamieji, reikia pasispręsti. Grynai žmogišku žvilgsniu, stebint visą tai iš šalies, gaila laiko ir pastangų, kurias skiriate absoliučiai beviltiškam reikalui. Bet jeigu jūs manote, kad Lietuva iš tikrųjų jums svarbi, jeigu jūs manote, kad tikrai jaučiate pareigą vykdyti savo pilietines priedermes ir kažką dėl Lietuvos daryti, pirmiausia susigaudykite, kokios yra jūsų pažiūros. Tikslas, kurį mes turime pasiekti, jeigu norime išsigelbėti iš susiklosčiusios situacijos, yra labai aiškus – turime sukurti politinės tautos branduolį. Šiuo atveju tai nėra joks asmeniškas ar organizacijos vardu daromas kvietimas jungtis prie Vilniaus forumo, bet tiesiog žmogiškas patarimas. Geriau kartu dirbkime ir švieskimės, aukime kaip politinė tauta, o tada jau matysime, ką galime padaryti kitų ar artėjančių rinkimų išvakarėse.

O geriausia, ką tokios organizacijos galėtų padaryti, ir tai būtų naudingiausia Lietuvai, - išsivaikščioti. Nes augeliu atžvilgiu tokia veikla yra net žalinga, juk ji ne tik sueikvoja daugybės žmonių laiką ir energiją, tuos žmones nuvilia, bet taip yra nuviliama ir didelė dalis visuomenės. Įsivaizduokime tuos kelis tūkstančius žmonių, kurie nuoširdžiai balsavo už Lietuvos sąrašą. Juk buvo aišku, kad tie balsai metami į balą, kad tai organizacija, kuri neturi absoliučiai jokios perspektyvos, todėl manyčiau, kad tie, kurie nori kažką veikti rimtai, pirmiausia turėtų aiškintis savo pažiūras, o tai reiškia politiškai šviestis. Antra, jir turėtų apsispręsti, kas yra svarbiau – asmeninė nauda ar Lietuvos reikalas, išsiaiškinti ir sąžiningai atsakyti, ko nori politikoje. Trečia, visą tai išsiaiškinus, apsispręsti, ar telktis, ar tiesiog tapti stebėtoju iš šalies, bet bent jau stebėtoju, neturinčiu jokių iliuzijų. Tiek galima pasakyti vadinamųjų antisisteminių organizacijų nariams. Nes kad ir kaip gaila, bet tokių organizacijų veikla iš esmės yra visiškas anachronizmas.

Interviu vaizdo įrašas (parengta www.tiesos.lt komandos):