Kodėl Vakarų šeimininkai įžiebė I Pasaulinį karą
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: Kodėl Vakarų šeimininkai į... 2014-09-06 07:33:29, skaitė 16240, komentavo 1
Prieš 100 metų, 1914 liepos 28 dieną Austro-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Tai tapo I Pasaulinio karo pradžia. Rusija negalėjo likti nuošalyje ir nekreipti dėmesio į sąjungininko užpuolimą. Liepos 29 dieną imperatorius Nikolajus II pasiuntė Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II telegramą su pasiūlymu "perduoti austrų-serbų klausimą Hagos konferencijai". Rusija pradėjo dalinę mobilizaciją, nukreiptą prieš Austro-Vengriją. Tačiau dalinė mobilizacija buvo techniškai neįmanoma ir liepos 30 dieną Rusija paskelbė visuotinę mobilizaciją. Austro-Vengrija padarė tą patį. Vokiečių pasiuntinys Rusijoje grafas Purtalesas perdavė užsienio reikalų ministrui Sazonovui ultimatumą su reikalavimu atšaukti mobilizaciją.
Vokiečių kariniai planai buvo susiję su Rusijoje paskelbta mobilizacija. Jai prasidėjus, vokiečiai planavo smogti prancūzams per Belgijos teritoriją, apeinant pagrindines prancūzų pajėgas. Paimti Paryžių ir pasiekti pergalę Vakarų fronte planuota dar prieš tai, kai Rusija pajėgs surengti pirmą stambią operaciją prieš Vokietiją, o po to galima buvo sutelkti jėgas Rusijos imperijos sutriuškinimui arba sudaryti taiką. Be to, dviprasmė ir miglota Londono pozicija teikė vilčių, kad Anglija liks šio karo nuošalyje ir Vokietija galės surengti "žaibišką karą" prieš prancūzus ir rusus.
Dėl to rugpjūčio 1 dieną kaizeris paskelbė visuotinę mobilizaciją ir grafas Purtalesas įteikė Sazonovui karo paskelbimo notą. Rugpjūčio 2 dieną vokiečių kariuomenė įžengė į Liuksemburgą, sekančią dieną vokiečiai paskelbė karą prancūzams, o rugpjūčio 4 dieną įsiveržė į Belgiją.
KODĖL VAKARŲ ŠEIMININKAI PRADĖJO KARĄ
Pasaulinis karas - anaiptol ne atsitiktinis aplinkybių sutapimas, kaip mėgina tvirtinti kai kurie istorikai. Šio karo priežasties neįmanoma paaiškinti atskirų valstybių agresyviais siekiais. Kaltę dėl karo pradžios mėginama suversti tiktai Centrinių šalių blokui, vadovaujamam Vokietijos.
Didelis karas Europoje buvo ruošiamas ne vieną dešimtmetį. Pasaulinis karas turėjo pakloti pamatus taip vadinamai Naujajai Pasaulinei Tvarkai, kurią kūrė vakarietiškojo projekto šeimininkai. Juos dar vadina pasauliniais užkulisiais arba "auksiniu internacionalu".
Pasaulinis karas turėjo užbaigti pasaulio bendruomenės perėjimo feodalizmo į kapitalizmą procesą (de facto užmaskuotą modernią vergvaldystę, pridengtą "laisvės" lozungais). Monarchijos turėjo galutinai pasitraukti į praeitį, jas pakeitė respublikos su renkamais prezidentais ir parlamentais. Tačiau realiai visa valdžia atsidūrė turtingųjų - "auksinio elito" - rankose, kadangi tiktai oligarchai gali finansuoti rinkimines prezidentų ir parlamentų kampanijas. Žmonės gavo iliuziją, kad "valdo tauta", nors visa reali politinė, finansinė, ekonominė ir informacinė (žiniasklaida) valdžia liko kelių dešimčių milijardierių rankose.
Monarchijos trukdė "auksiniam elitui". Monarchinės supervalstybės gyveno pagal visiškai kitas sampratas, kur dar gyvavo tokios sąvokos kaip garbė, tiesa, riteriškumo idealai. Prie kapitalizmo gi viskas perkama ir parduodama. Meilė, valdžia, pagarba - viskas matuojama pinigais.
Buvo būtina sunaikinti senąsias monarchijas - Rusiją, Vokietiją ir Austro-Vengriją, jos kliudė įvesti "naująją pasaulio tvarką". Osmanų imperija irgi buvo pasmerkta. Jos įkūnijamas islamiškas projektas turėjo būti galutinai palaidotas. Rusijos, Vokietijos ir Austro-Vengrijos imperijose buvo išlikusios ankstesnės valdymo piramidės - valdžia priklausė nacionalinei aristokratijai, kuri orientavosi į nacionalinius interesus. Monarchai priimdavo sprendimus, atsižvelgdami į nacionalinius interesus.
Tai negalėjo patikti "auksiniam elitui". Būdavo, kad jo atstovams pavykdavo prastumti savo projektus tose trijose imperijose, tačiau sekdavosi ne visada. O elitui buvo reikalinga absoliuti valdžia, o ne monarchai, tokie, kaip tarkime, rusų imperatorius Aleksandras III, kuris vienu mostu sudraskė ištisus dešimtmečius oligarchų megztą voratinklį.
Be to, "auksiniam elitui" buvo reikalingi visi senųjų imperijų resursai, jie turėjo tapti pamatais naujajai pasaulinei tvarkai. Pakanka prisiminti, kaip iš žuvusios Rusijos imperijos teritorijos buvo masiškai išvežamas auksas, istoriniai artefaktai ir kiti materialiniai resursai. Nereikia pamiršti ir intelektualinių resursų. Tarkime, rusų aviakonstruktorius Sikorskis tapo Amerikos sraigtasparnių pramonės tėvu, o rusų inžinierius Zvorykinas tapo vienu iš šiuolaikinės televizijos kūrėjų.
Ypatingą reikšmę "auksinio elito" planuose turėjo Vokietija ir Rusija. Jų strateginė sąjunga galėjo pateikti žmonijai alternatyvų, žmoniškesnį scenarijų. Rusija ir Vokietija buvo indoeuropietiškos civilizacijos branduoliais, jos tradicijų saugotojos.
Abi šalys turėjo senas abipusiai naudingo bendradarbiavimo tradicijas, buvo susisaisčiusios dinastiniais saitais. Dėl to vienu svarbiausių Vakarų šeimininkų uždavinių buvo sukelti didelį karą, kurio metu būtų sunaikinta milijonai vokiečių ir slavų.
Rusija ir Vokietija neturėjo esminių prieštaravimų. Abi šalys galėjo puikiausiai gyventi taikoje ir bendradarbiauti. Pabaltijo vokiečiai seniai įsitvirtino Rusijos imperijos elite ir tarnavo Rusijai. Rusams buvo reikalingos vokiečių technologijos, o vokiečiams - Rusijos rinka. Daugiausia problemų vokiečiai turėjo su anglais ir prancūzais, o ne su rusais. Nei vokiečiai, nei rusai neturėjo vieni kitiems teritorinių pretenzijų. Dar daugiau, draugystė tarp Rusijos ir Prūsijos, užsimezgusi Napoleono karų laikais, nuolat tvirtėjo, augant prekybos apyvartai. Rusija ir Vokietija puikiai viena kitą papildė.
Tačiau dešimtmečius trukusi ardomoji veikla atliko savo darbą. "Trijų imperatorių sąjunga", kuri galėjo tapti Vokietijos ir Rusijos strateginės sąjungos pagrindu, buvo sugriauta. Užkulisinės Europos šalių struktūros padėjo daug pastangų, kad sunaikintų šią sąjungą. Dar daugiau, Rusija buvo įtempta į jai visiškai nereikalingą sąjungą su Prancūzija, kuri tapo Antantės pagrindu. 1907 metais buvo torpeduotas Bjorko susitarimas tarp rusų ir vokiečių, kuris galėjo iš pagrindų pakeisti Europos ateitį.
Vietoje to Rusija buvo galutinai įklampinta Antantėje ir nuo to laiko beprasmiškas, kvailas karas tapo neišvengiamas. Iš esmės šiame kare Rusija vaidino patrankų mėsos tiekėjos Vakarų valstybėms vaidmenį. Londonas ir Paryžius ruošėsi kariauti "iki paskutinio rusų kareivio" prieš Vokietiją. Rusams, apsipylusiems kraujais, teko mestis į neapgalvotus puolimus, gelbėjant Vakarų "sąjungininkus", kurie jau rengė planus, kaip suskaldyti Rusiją ir finansavo revoliucionierių pogrindį. Rusų armijos puolimo dėka vokiečiai taip ir nepaėmė Paryžiaus, nenugalėjo Anglijos ir Prancūzijos 1915-16 metais. Be to, rusų armija sutriuškino osmanų armiją Užkaukazėje ir nulėmė Osmanų imperijos likimą, leisdama prancūzams ir britams pasidalinti tarpusavyje "Europos ligonio" valdas Artimuosiuose Rytuose.
Tais pačiais metais Rusijos imperija tapo melžiama karve savo "sąjungininkams" iš Antantės. Šimtai tonų aukso iškeliavo į Vakarų bankus ir Vakarai atsidėkojo, suvarę peilį į nugarą, kai rusų armijos kovėsi su vokiečių, austro-vengrų ir turkų armijomis. Būtent Vakarai suorganizavo Vasario revoliuciją 1917 metais, aktyviai rėmė įvairaus plauko revoliucionierių struktūras - pradedant supuvusia aristokratija ir generalitetu, baigiant socialistais revoliucionieriais. Rusijos imperija dar lies kraują, kautynėse su Vokietija, o Vakaruose jau gimė planai pasidalinti ją į įtakos sferas ir į Antantės kontroliuojamas "nepriklausomas" valstybes.
Jeigu Anglija ir Prancūzija be kolonijų nebuvo autarchijomis, t.y. viskuo pačios save apsirūpinančiomis valstybėmis, tai Rusija buvo vientisas pasaulis. Europos valstybės jau išsėmė savo vidinius resursus ir ėmė imti juos iš kolonijų, o Rusija nebuvo atskleidusi nė šimtosios dalies savo potencialo. Rusų politika susivedė į viso labo tris žodžius: "Taika su Vokietija". Taika Europos fronte leido rusams susitelkti ties ekspansija į Persiją, perspektyvoje išeinant link Indijos, įsisavinti Kaukazą, Vidurinę Aziją, Šiaurę, Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Industrializuoti tuos regionus, daryti tai, ką paskui padarė Stalinas, tik gerokai anksčiau.
Antrąja pagrindine "auksinio elito" auka tapo Vokietija. Vokiečių imperija jau spėjo tapti galingiausia Europoje ir antrąja pasaulyje. Senutė Anglija ir "pasaulinė palūkininkė" Prancūzija vis labiau atsiliko nuo jaunos industrinės Vokietijos, kuri rėmėsi savo jėgomis, o ne siurbė resursus iš kolonijų. Anglija kaip ir anksčiau tebebuvo pati galingiausia kolonijinė imperija, tačiau nusileido pramonėje. Anglai matė, kad artėja ta diena, kai jie praras ir savo "jūrų valdovų" statusą.
AMERIKOS IŠKILIMAS
Europos kapitalistai turėjo dvi išeitis: bendradarbiauti su kaizerine Vokietija, palaipsniui tampant paklusniais galingos vokiečių ekonomikos partneriais, arba kariauti. Senųjų kolonijinių imperijų šeimininkai pasirinko karą. Ir čia juos parėmė užatlantės partneriai. "Auksinis elitas" manė, kad laikas sugriauti Senąjį Pasaulį, kad į pasaulinę areną galima būtų išvesti naują planetos lyderę - Ameriką. JAV tapo pavyzdžiu visos planetos ateičiai. Valdžią užgrobusio kapitalo šalis turėjo tapti pasaulinės bendrijos flagmane. Tačiau prieš tai reikėjo sunaikinti arba maksimaliai susilpninti senąsias supervalstybes, paversti jas priklausomomis nuo amerikiečių ekonomikos.
Būtent dėl to JAV strategija buvo absoliučiai sėkminga. Pirmame karo etape JAV teikė kreditus, tiekė karines medžiagas, įvairias prekes. Šitaip iš valstybės skolininkės JAV tapo pasauline kreditore, o Anglija ir Prancūzija pavirto iš pasaulinių kreditorių į skolininkes. Dar didesni paskolų srautai užplūdo Europą, kai amerikiečiai įstojo į karą, išlaukę momento, kai visos supervalstybės nukraujavo. I Pasaulinio karo pabaigoje bendra JAV kreditų apimtis pasiekė 10 milijardų dolerių. Be to, ginklai, šaudmenys, amunicija, įvairios karinės medžiagos buvo perkamos pačioje Amerikoje ir stimuliavo amerikiečių ekonomiką. Karui baigiantis, Amerikoje susikoncentravo 40% pasaulinių aukso atsargų.
Reikia pasakyti, kad netgi tada, kai Amerika dar laikėsi neutraliteto, pagal jos ekonominę veiklą galima buvo nustatyti, ką Amerikos šeimininkai numatė būsimais karo pralaimėtojais. Prekių apyvarta tarp JAV ir Vokietijos bei kitų Centrinių valstybių staigiai nusmuko: nuo 169 mln dolerių 1914 metais iki 1 milijono 1916 metais. O su Antantės šalimis išaugo: nuo 824 milijonų iki 3 milijardų. Amerika tapo Antantės sandėliu, arsenalu ir banku. Iki 1917 metų balandžio Antantės šalys gavo iš Amerikos apie 2 milijardus dolerių, o Vokietija tiktai 20 milijonų. Amerika siekė pašalinti konkurentę iš pasaulinės rinkos.
Tik po to, kai Amerikos kapitalistai susižėrė maksimalius pelnus iš karo, nepatirdami rimtų materialių ir žmogiškųjų nuostolių, buvo nutarta įstoti į karą. Reikia pažymėti, kad atsisakymas nuo karo buvo Vašingtono politikos pagrindinis principas beveik per visą karo eigą. 1914 metų rugpjūtį prezidentas Vilsonas paragino amerikiečius "laikytis neutraliteto savo darbuose ir kalbose, būti nešališkais mintyse ir veiksmuose". Vilsonas kalbėjo, kad neutraliteto tikslas - leisti Amerikai "kalbėti pasitarimuose apie taiką" ir "suvaidinti nešališko tarpininko vaidmenį". Amerikos prezidento nuomone, Amerika turėjo tapti "moraliniu teisėju".
Amerika nesureagavo į "Luizitanijos" paskandinimą 1915 metais, nereagavo ir tada, kai vokiečiai paskandino garlaivius "Arabika" ir "Saseksas", kuriais plaukė Amerikos piliečiai. Dauguma amerikiečių rėmė JAV izoliaciją, laikydami karą Europoje tolimu, svetimu ir jų neliečiančiu reikalu. Būtent su lozungu "Jis išgelbėjo mus nuo karo" Vilsonas buvo perrinktas antrai kadencijai 1916 metais. Tačiau visa tai buvo veidmainystė, Amerika tiesiog laukė palankaus momento. Jau 1916 metais smarkiai išaugo išlaidos gynybai ir prasidėjo aktyvus pasirengimas karui. 1916 metais buvo pradėta nauja didelės apimties laivų statybos programa. Reikėjo gelbėti savo pinigus, Vokietija neturėjo nugalėti I Pasauliniame kare. Be to, Centrinių šalių situacija 1917 metais tapo katastrofiška ir JAV niekuo nerizikavo. O ir Rusiją reikėjo pakeisti. Vasario revoliucija padarė rusų armiją visiškai nekovinga. Ir balandžio mėnesį Amerika pagaliau įstojo į karą, o per taikos derybas nulėmė būsimos Europos politinį žemėlapį.
Tokiu būdu, uždavę klausimą "Kam tai naudinga?", galime suprasti I Pasaulinio karo priežastis ir pobūdį. Rusijai karas buvo absoliučiai nenaudingas, ji pavirti patrankų mėsa ir nudobto lokio kailio dalijimosi objektu. Vokiečių vadovybė irgi padarė strateginę klaidą, patikėjusi, kad Antrasis Reichas gali surengti "žaibišką karą", sutriuškinti Prancūziją, susitarti su Rusija (be karo, arba po karo) ir nedalyvaujant anglams. Prancūzai su anglais nugalėjo, tačiau karas išsekino jų resursus, Prancūzija dar ir tapo karo lauku. Dėl ko abi šios šalys tapo priklausomomis nuo JAV ir palaipsniui prarado supervalstybių, lemiančių pasaulio politiką, statusą.
Visą naudą iš karo susižėrė Amerika ir už jos nugaros stovintis "auksinis elitas". Amerikietiškas "Babilonas", kuris turėjo tapti naujosios pasaulio tvarkos pavyzdžiu, pajungė savo naudai Europos šalių ekonomikas ir sukūrė galingą armiją. Amerika išėjo iš I Pasaulinio karo kaip galingiausia pramoninė pasaulio šalis. Turėdama 1920 metais vos 6% pasaulio gyventojų, Amerika sutelkė savo rankose 60% pasaulinės naftos gavybos, 50% anglies kasybos, 20% aukso atsargų, 60% vario gamybos, tiek pat - aliuminio, 85% automobilių gamybos. Bendras Europos šalių įsiskolinimas Amerikai pasiekė 11,6 milijardus tuometinių dolerių.
Tiesa, I Pasaulinis karas nesugebėjo išspręsti perėjimo prie Naujosios Pasaulio Tvarkos problemos. Totalinio Vakarų pasaulio šeimininkų įsiviešpatavimo epocha buvo atidėta. Dėl to, dar nespėjus užgyti pirmojo karo žaizdoms, jau buvo pradėtas pasirengimas naujam dideliam karui. 1919 metų Versalio taika sudarė visas sąlygas būsimam pasauliniam karui. Ir vėlgi tame kare buvo mėginama supjudyti (ir supjudė) dvi supervalstybes, kurios turėjo tapti sąjungininkėmis - TSRS ir Vokietiją.