Apie filosofijos pavojus

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2024-09-09 20:38:00, skaitė 780, komentavo 2

Vertėjo komentaras:

A.Duginas yra pagrindinis Rusijoje reziduojančių podpindosninkų „filosofas“. Po dukros nužudymo (nenustebčiau, jei vėliau paaiškėtų, kad jo dukra buvo nužudyta susikooperavus Rusijos podpindosninkams ir Ukrainos fašistams), jis tapo aršiu Ivano Iljino (šis asmuo buvo Rusijos fašistas, koloboravęs su nacių režimu, nekentęs tiek TSRS, tiek TSRS tautų) idėjų platintoju. O dar anksčiau jis buvo aršus antitarybininkas ir naujų fašistinių idėjų propoguotojas. Todėl nenuostabu, kad A.Dugino idėjos yra artimos „kvailam idealizmui“.

Klausiausi šiuolaikinio rusų filosofo A. Dugino paskaitos „Filosofija šiandien – kas vyksta ir kuo viskas gali baigtis?“.

A. Duginas nagrinėja Europos filosofijos istoriją ir iš esmės daro išvadą, kad postmodernizmą pakeitusi moderni „objektinė ontologija“ yra savotiška Vakarų filosofijos pabaiga.

Idėja nėra nauja. Vienu metu Friedrichas Engelsas pavadino savo garsųjį straipsnį: „Liudvikas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“. Tačiau jis turėjo įžvalgų kalbėti tik apie vokiečių filosofijos pabaigą ir tik apie jos klasikinį etapą. Duginas, reikia suprasti, teigia esąs paskutinis filosofas žmonijos istorijoje apskritai. Ir tuo pačiu – pirmasis naujosios eros filosofas. Priešingai liūdnam Vakarų Europos filosofinės minties nuosmukiui, Duginas siūlo savotišką „filosofinę-konservatyviąją revoliuciją“, pagrįstą grįžimu prie Platono ir Aristotelio filosofinės linijos bei radikaliu materialistinės ir atominės Demokrito ir Epikūro filosofinės tradicijos nutraukimu.

Trumpai tariant, dėl visko kaltas materializmas.

Kažkodėl Duginas tyli apie tai, kad visa XX ir XXI amžiaus pradžios Vakarų Europos filosofija, įskaitant postmodernizmą kartu su „objektyviąja ontologija“, yra visiškai idealistinė ir kaip tik yra „Platono ir Aristotelio linijos“ tęsinys.

Savo ruožtu amerikietiška pragmatizmo filosofija, galima sakyti, yra materialistinė ir, be to, kai kuriais aspektais tęsia tokių „vulgariųjų materialistų“ (F. Engelso posakis) kaip Buchneris ir Moleshotas filosofinę liniją. JAV politikos praktikoje tai galiausiai lėmė primityvią kovą dėl pasaulinių materialinių išteklių. Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad kalbant apie vulgarųjį materializmą, V. Ir Leninas savo „Filosofijos sąsiuviniuose“ gana taikliai pabrėžė:

„protingas idealizmas yra artimesnis protingam materializmui nei kvailam materializmui“.

Čia Leninas „vulgarųjį materializmą“ vadina „kvailu“. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad, vertinant šią ištrauką iš dialektinės pozicijos, logiška manyti, kad jei yra „kvailas materializmas“, tai yra ir „kvailas idealizmas“ ir, priešingai, „protingas idealizmas“ yra artimesnis „protingam materializmui“.

Ką šiuo požiūriu Duginas kritikuoja tokiu karštumu: amerikietišką „materializmą“ ar Vakarų Europos „idealizmą“? Kaip tikras ir nuoseklus filosofas – idealistas, koks jis ir yra, Duginas savo filosofiniuose vertinimuose „stoja ant galvos“ ir tokioje apverstoje būsenoje vertina supančią tikrovę. Tačiau paradoksas čia tas, kad vienu atveju jis kritikuoja save, nes Vakarų Europos filosofinė tikrovė iš esmės yra idealistinė, tačiau savo „protingomis“ apraiškomis priartėja prie materializmo. Ir kitu atveju - vulgarusis materializmas, kuris iš esmės yra „kvailo idealizmo“ giminaitis. Bet kuriuo atveju jis kritikuoja savo paties filosofinę poziciją įvairiais jos variantais. Ir priešingai nei gerai žinoma Miunhauzeno istorija, jis nesitraukia iš pelkės, o dar giliau paskęsta joje. Be to, jis bando iš jos ištraukti ne už plaukų, o už kulnų, nes ir jis, ir jo pasaulis yra apversti. Tačiau čia galima teigti, kad Dugino „stovėjimas ant galvos“ visiškai atspindi radikalų dabartinės tikrovės materializmą, už kurį Duginas, kaip neabejotinai „inteligentiškas idealistas“, prisiima ir socialinę bei filosofinę atsakomybę.

Mūsų dabartinės tikrovės materializmas pasireiškia kraštutinėmis formomis įvairių karų, epidemijų, stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių pavidalu bei griaunančiais pasaulinio kapitalizmo procesais. Visa tai atsispindi šiuolaikiniuose apokaliptiniuose-dekadentiniuose ir religiniuose-mistiniuose filosofiniuose judėjimuose. Ir ne atvirkščiai, kaip teigia Duginas. Dugino filosofinis ir idealistinis istorizmas, kai į visą istoriją žiūrima pirmiausia kaip į dvasios istoriją – štai ką mes jau išgyvenome, tai yra grynasis hegelizmas. Jei, anot Hegelio, XIX amžiaus pradžios Prūsijos monarchija atrodė kaip absoliučios idėjos įsikūnijimas ir pasaulio istorijos pabaiga, tai Duginui tuometinės Prūsijos vietą užima dabartinė (žinoma, šiek tiek patobulinta) Rusija. Tuo pačiu Duginas beveik pažodžiui kartoja N. Berdiajevą, kuris rašė, kad senasis pasaulis griūva, bet po to ateis naujos krikščionybės atgimimas kaip šventosios dvasios karalystė, kurios nešėja bus Rusija. Idėja ir Dvasia Duginui yra kažkas, kas egzistuoja nepriklausomai ir nepriklausomai nuo išorinio materialaus pasaulio. Duginas eina ne iš tikrovės į dvasią, o iš dvasios į tikrovę. Be to, jo dvasia užkariauja materiją. Nuo čia tik vienas žingsnis iki visiško mistikos, vergijos, spiritizmo ir kitokio „satanizmo“. Kas, beje, dažnai pasireiškia Dugino monologuose. Duginas nenori pripažinti elementarios logikos: norint nugalėti materiją, pirmiausia reikia pripažinti jos viršenybę. Priešingu atveju, kam ją nugalėti?

Įžvelgti panacėją idealizme, grįžime prie Dievo, demonų egzorcizme, sielos išgelbėjime, begalinių šventyklų statyboje – tai nukrypimas nuo atšiaurios realybės į egzistencines anapusines džiungles. Tai negali kompensuoti reikšmingos socialinės idėjos trūkumo. Dabartinė pasaulio padėtis yra idealistinės filosofijos, ekonomikos ir geopolitikos rezultatas. Ir tik grįžimas prie materialistinės „Demokrito ir Epikūro“ tradicijos, jau nekalbant apie Markso ir Engelso dialektinį materializmą, viską apvers aukštyn kojomis, tai yra, tiek tikrovę, tiek jos atspindį.

Kartą tarybinis kareivis Koenigsberge, kuris buvo išlaisvintas nuo nacių ir 1945 m. karo sunaikintas, ant Kanto kapo užrašė: „Ar dabar supratote, kad pasaulis yra materialus?“..

Žiūrėkite, kadi ant mūsų pasaulio griuvėsių kažkas nerašytų kažko panašaus…