Alexander Shaw. Jei Lietuva rinktųsi žaisti ES imigracijos žaidimą

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2024/... 2024-09-01 18:32:00, skaitė 884, komentavo 4

Briuseliui nepatinka, kai tauta iš tikrųjų gina vertybes, kurias ES tik deklaruoja.

2026 m. įsigaliosiančiu Migracijos paktu siekiama sumažinti neproporcingai didelį krūvį Italijai, Graikijai ir Viduržemio jūros regiono šalims, kurioms iki šiol teko visa atvykėlių į visą Europos Sąjungą našta. 

Tačiau, užuot pirmiausia kontroliavus ES išorės sieną, paktu įgyvendinamas oficialus susitarimas dėl prekybos žmonėmis, pagal kurį šiaurinės ES valstybės turi mokėti po 22 000 eurų už žmogų tam, kad atmestų migrantus, kurie iš tikrųjų dar neatvyko prie jų sienų. 

„Tai pusiausvyra tarp solidarumo ir atsakomybės“, - sakė Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola. „Toks yra Europos kelias.“ 

Taip, teisingai!

Migrantų paktui pritariantiems eurokratams akivaizdžiai reikia meistriškumo pamokų iš tų iš mūsų, kuriems griežta sienų kontrolė jau seniai tapo nacionalinio išlikimo reikalu.

Paktas atsirado šalyse, kurios pamiršo, kaip elgtis konfrontacijos atveju, ir dabar nori perkelti neasimiliuotų, radikalizuotų, antros kartos islamo visuomenių, siautėjančių jų jurisdikcijoje, naštą. Lenkija ir Vengrija buvo vienintelės dvi šalys, balsavusios prieš, tačiau prie jų balsų dabar prisideda ir vis daugiau neramumų keliančios šalys palei rytinę ES sieną, kur dar yra tvirtų, veikiančių pavyzdžių, kad tvarkingas požiūris į sienų kontrolę gali būti naudingas tiems, kurie labiausiai nusipelnė Europos pagalbos. 

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą parodė, kad uždrausti Maskvos naujienų tinklus, kai tuo tarpu tokie kanalai kaip Kataro valstybei priklausanti „Al Jazeera“ toliau kursto antivakarietiškas nuotaikas Balkanuose ir kursto neasimiliuotas migrantų bendruomenes Vakarų miestų centruose, yra didžiulė veidmainystė. Žinia aiški: jei negalime kontroliuoti naratyvų, turime kontroliuoti migraciją, tačiau ES negali kontroliuoti nei vieno, nei kito.

Per pirmuosius Ukrainos konflikto metus per Lenkiją perėjo daugiau kaip 5 mln. pabėgėlių, o daugiau kaip 2 mln. nusprendė pasilikti. Tai buvo didžiausias žmonių perkėlimas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų - 13 proc. Jei ES iš tiesų būtų suinteresuota pasidalyti migracijos naštą, Lenkijai priklausytų nuolaida. Tačiau, nepaisant rekordinės sėkmės asimiliuojant pabėgėlius, ES pasmerkė Lenkiją už tai, kad ji nepriėmė pakankamai migrantų.

Rytų raginimai kontroliuoti sienas nuolat ignoruojami, o Vakarų žiniasklaidoje kilo ažiotažas, kai Dominykas Tarčinskis paskelbė, kad, nors Vokietija savo teritorijoje prarado 200 000 migrantų, Lenkija be savo valdžios institucijų sutikimo nepriėmė nė vieno migranto. 

„Mes tai pažadėjome“, - piktinosi D. Tarczynskis. „Štai kodėl buvome išrinkti.“ 

Vengrija taip pat sulaukė nesibaigiančių ES pasmerkimo srautų už tai, kad jai pavyko už 1,5 mlrd. eurų užkirsti kelią 271 000 nelegalių bandymų patekti į ES, tačiau tai buvo prieš Briuseliui balsuojant dėl Migracijos pakto priėmimo.

Dabar iš tiesų prasidės ES nesėkmingos migracijos politikos gynimas. Jis prasidės nuo politinių išpuolių būtent prieš tuos, kurie nepakluso griežtai Briuselio kritikai, kad pradžioje pasiektų gerai sutvarkytas ir tinkamai apsaugotas sienas. Kaip drįstame gėdinti Vakarų galybes? 

Lietuva, kaip tauta, čia jau yra buvusi. Lenkų ir lietuvių bendradarbiavimas Jogailos laikais gimė būtent iš šios dinamikos, kai kryžiuočiai manė, kad galės primesti savo valią lietuviams. Stebėtina, argi ne, kaip nedaug pasikeitė per šešis šimtmečius nuo Žalgirio mūšio? Vis dėlto mūsų Vakarų kaimynai apsimeta, kad palaiko tvarką. Ir vis dėlto jie pyksta, kai mes juos pranokstame, kai iš tikrųjų tai darome. Vis dėlto kaukė nuslysta ir mes matome, kad jie nori ne tvarkos, o valdžios sau.

Tad kas būtų, jei, iškeliant hipotetinį klausimą, elgtumės kaip jie? Iki šiol, jei nesaugotume savo rytinių sienų, būtume buvę užpulti. Tačiau Migracijos paktas tai keičia, nes mūsų siena tampa jų siena. Mūsų derybinė pozicija tampa stipri.

Hipotetiškai, jei mes nusileisime, tuomet vakarinės ES valstybės pagal savo Pakto sąlygas privalės priimti tuos, kurie pateks į mūsų teritoriją. Lietuvos politikų nuomonės dėl to, ar geriau priimti migrantą, ar sumokėti 20 000 eurų baudą, išsiskiria. Tad norisi klausti, kas būtų, jei dėl kompromiso nuspręstumėte subalansuoti savo sąskaitas, siųsdami vieną migrantą į Vakarus už kiekvieną migrantą, kurį ES bando pasiųsti pas jus? Kas, Briuselio manymu, kontroliuoja potvynio vartus?

Jei Vakarai gali būti per silpni, kad atsisakytų blizgančių, naftos turtingų Persijos įlankos Emyratų, tokių kaip Kataras, globos, ir per bailūs, kad reformuotų savo gynybą prieš Afrikos ir arabų pasaulį, tai galbūt jie būtų suinteresuoti, kad mūsų migracijos politika patirtų nesėkmę?

Osmanai, totoriai ir rusai ne kartą krito po lietuvių kardais. Tik retai kada Vakarai žvilgteli į tai, ką Rytų Europos žmonės sustabdė, išlaikydami savo užnugaryje.

Vienintelė išminties dalelė Migrantų pakte yra ta, kad jie davė sau laiko iki 2026 m. viską apmąstyti.