R. Čepaitienė. Nacionalizmas ir demokratija

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/08/31/r-... 2024-09-01 18:36:00, skaitė 750, komentavo 2

R. Čepaitienė. Nacionalizmas ir demokratija

Nacionalizmas ir moderni valstybė

Nors nacionalinė kultūra tebėra vienas pamatinių valstybę ir piliečius vienijančių veiksnių, tačiau šiandien ji patiria rimtų iššūkių. Gyvename laikotarpiu, kai bet kokios nesankcionuotos nacionalizmo apraiškos ar net užuominos į jį, kaip ir sovietmečiu, politinėje erdvėje vėl tampa įtartini ir nepageidautini, išskyrus kol kas dar laisvą valstybinių simbolių naudojimą nacionalinių švenčių metu.

Akademinėje ir apskritai intelektualinėje Vakarų terpėje dominuojantys kairieji mąstytojai seniai įtvirtino neigiamą nacionalizmo kaip „karingo“, „netolerantiško“, „autoritariško“, „ksenofobiško“, „linkusio į smurtą ir atskirtį“, būdingo „kraštutinei dešinei“ vaizdinį.

Tokia tautinių aspiracijų traktuotė, kaip ir vis dažniau pasitaikantis pabrėžtinas jų atmetimas, nepaisant realių faktų ir argumentų, turi daug priežasčių ir šaltinių. Vienas jų – klaidingas nacionalizmo tapatinimas su kolonializmu, antisemitizmu ir ypač – nacizmu, kuris iš tiesų buvo jo priešingybė – imperialistinė ideologija, iškėlusi vieną tautą aukščiau kitų ir siekusi jas sau pavergti.

Tačiau nacionalizmas nėra įprasta ideologija, nors ir gali įgauti bei dažnai įgauna tam tikras politines ar propagandines formas, o tautos, kaip aiškiai kultūriškai ir geografiškai apibrėžtos bendruomenės, savivokos ir savižinos būdas, sąveikoje su demokratiniu režimu, orientuotas užtikrinti visų piliečių lygiateisiškumą prieš įstatymą, nepriklausomai nuo jų kilmės, statuso ar ekonominės padėties, su sąlyga, kad jie bus lojalūs valstybei.

Žinoma, tai labiau modernaus pilietinio, o ne etnolingvistinio nacionalizmo, kuriam svarbiau buvo ne mažumos, o titulinė tauta, apibrėžtis. Tačiau šiandien nacionalizmui, kad ir kuriuo iš jo modelių remtųsi modernios valstybės, kyla pavojus ne tik iš į pasąmonę įkaltų klaidingų ir negatyvių jo vaizdinių, bet ir iš socioekonominių realijų pusės.

Pirmiausiai tai – suverenią nacionalinių valstybių galią peržengiantys ir ją silpninantys transnacionalinių korporacijų kapitalizmas ir globalizacija, ardantys suverenių valstybių sienas bei pilietybės institutą ir sava valia ar prievarta skatinantys didžiules žmonių mases palikti savo gimtines ir ieškotis geresnio gyvenimo kitose šalyse.

Tačiau vis labiau multikultūralėjančiose visuomenėse kaip reakcija į šiuos procesus gimsta ir gynybinis, apsauginis nacionalizmas, arba tai, ką kai kurie analitikai laiko postnacionalizmu, nors ši sąvoka yra gerokai platesnė ir tuo pačiu – prieštaringesnė. Ji gali reikšti tiek minėtą antinacionalizmo tendenciją, tiek ir naujų nacionalizmo formų paieškas iš esmės jam vis labiau priešiška tampančioje aplinkoje.

Jeigu nuo XIX a. vid. europiečiai siekė sutapatinti valstybę ir tautą, o tai ir yra nacionalizmo politinio tikslo esmė, tai šiandien abu šie pamatiniai dėmenys silpninami ar klibinami, o juos jungę „klijai“ – nacionalinė kultūra ir paveldas – patiria vis stipresnius postmodernistinės dekonstrukcijos išpuolius. Antai šalies ateities raidos vizijose „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030““ ir „Lietuva 2050“, kurių sukūrimui buvo mesti nemenki intelektualiniai ir finansiniai ištekliai, net nebėra žodžio „tauta“, todėl jos pelnytai gali būti pavadintos „postnacionalinėmis“.

Tačiau, jei nelieka tautos, kas tuomet legitimuoja pačią valstybę ir palaiko demokratiją? Kita vertus, kas tuomet yra įstatymų leidybos ir įgyvendinimo šaltinis, jeigu Lietuvos Konstitucijos Preambulėje vis dar teigiama, kad „valstybę kuria tauta“?

Šio straipsnio tikslas – apsvarstyti nacionalinės kultūros perėjimo į postnacionalinę stadiją priežastis bei formas ir ypač – šio perėjimo sąlygotas sąsajas tarp tautos (demos) ir demokratijos, kurias kai kurie įsibauginę analitikai jau linkę pakeisti neigiamai konotuojamo populizmo sąvoka (nors iš esmės populus reiškia tą patį, ką ir demos).

Taip pat paliesime ir svarbiausių nacionalinio tapatumo kūrimo ir palaikymo dėmenų – nacionalinės istorijos ir nacionalinio paveldo – būklės klausimą šiuolaikinės pasaulėžiūros lauke ir ypač – santykyje su žmogaus teisėmis. Pastarosios, kaip žinia, nors yra kilusios iš krikščioniškosios ir humanistinės kultūros, dabar patiria postmoderniosios dekonstrukcijos bei politinės apropriacijos iššūkius, verčiančius jas žmogaus teisių ideologija.

Nepaisant aukščiau minėtų sunkumų ir kliūčių, tautiškumo idėja vis dėlto tebėra daugelio valstybių politinės vaizduotės ir kolektyvinio tapatumo pagrindas. Tai nereiškia, kad politinio nacionalizmo ir kultūrinio tautiškumo formos amžių eigoje buvo statiškos ir nekintančios. Priešingai, nacionalizmas visada buvo dinamiškas reiškinys, lanksčiai prisitaikantis prie naujų sociopolitinių iššūkių ir galimybių.

Būtent ši jo savybė leidžia paaiškinti jo atsparumą ir gajumą, tad galbūt dabartinė jo atmetimo stadija irgi tėra laikina būklė. Per pastaruosius du šimtmečius Vakaruose įvyko du reikšmingi nacionalizmo sąlygoti pokyčiai:

1) beveik visuotinis politinės erdvės pertvarkymas iš painios imperijų, monarchijų, miestų-valstybių, protektoratų ir kolonijų raizgalynės į vieningą tarptautinių santykių sistemą, kurios subjektais tapo modernios nacionalinės valstybės, pasišovusios lygiagrečiai įgyvendinti savus „tautos kūrimo“ projektus, kurių tikslas buvo visoje valstybės teritorijoje suformuoti bendrą nacionalinį tapatumą, kultūrą ir kalbą;

2) beveik visur jose, vietoje ankstesnių ikiliberalių ar nedemokratinių valdymo formų, tokių kaip monarchijos, oligarchijos, teokratijos, karinės diktatūros, komunistiniai režimai ir t. t., buvo įtvirtintas demokratinis valdymas. Tai rodytų, kad esama tiesioginio ryšio tarp tautos kūrimo ir demokratijos (nors, istorijoje, žinoma, būta ir yra įvairių nuokrypių nuo šio modelio).

Žinoma, sklandžiam tautos kūrimo ir išlaikymo procesui gali mesti iššūkį šalyje gyvenanti gausi etninė grupė ar grupės, likusi/ios už titulinės tautos ribų. Tai būtų mažumų nacionalizmas, kaip antai škotų Britanijoje, katalonų Ispanijoje, flamandų Belgijoje, kvebekiečių Kanadoje politinės aspiracijos. Tačiau iš esmės nacionalizmas savo klestėjimo metu – XIX–XX a. I p. – veikė kaip sėkmingas integracinis modelis, į tautos kūrimo darbą įtraukiantis įvairių grupių bei sluoksnių atstovus, siekęs išlyginti istoriškai susiklosčiusius socialinius, kultūrinius ir ekonominius skirtumus.

Tam pasitarnavo ir kalbos, kultūros bei tapatumo standartizacija, ir palaipsnė pilietinių, politinių bei socialinių teisių plėtra į visus piliečių sluoksnius, o nacionalinė kultūra, remdamasi naujaisiais/senaisiais mitais, simboliais ir ritualais, formavo ir palaikė tautinio bendrumo, ištikimybės ir priklausomybės nacijai jausmus. Taip ji tapo visų tautiečių pasidalinamu ir gausinamu turtu – bendra nuosavybe ir paveldu.

Tačiau ten, kur šie integraciniai bei mobilizaciniai „tautos statybos“ uždaviniai nebuvo pilnai pasiekti arba strigo, atskirose bendruomenėse išliekanti kolektyvinio tapatinimosi su tauta stoka turėjo reikšmingų pasekmių. Per menkai į nacionalinę kultūrą įtraukti arba patiriantys socioekonominę atskirtį piliečiai paprastai tapdavo (ir tampa) mažiau atsparūs kitų valstybių įtakai ar priešiškai propagandai.

Tokią grėsmę XX a. pirmoje pusėje daugeliui Vidurio-Rytų Europos valstybių visų pirma kėlė rusiškasis bolševizmas, savo šalininkams bei simpatikams telkti puikiai išnaudojęs socialines ir kultūrines šių valstybių vidaus problemas bei įtampas. O karo pavojaus atveju politiškai ir kultūriškai nesusipratę piliečiai net galėjo kelti realią grėsmę valstybės išlikimui, pasitarnaudami priešui kaip vadinamoji „penktoji kolona“.

Taigi, įtrauktųjų į tautinę bendruomenę skaičiaus ir pilietybės imties didinimas iki visų įmanomų socialinių sluoksnių ir geografinių valstybės periferijų, šalia tapatybinio dėmens apimantis ir bendrųjų sociopolitinių teisių plėtrą, taip pat buvo ir tebėra reikšminga tautinės valstybės savisaugos priemonė, skirta tai valstybei sustiprėti tiek viduje, tiek ir santykyje su kaimynais.

Todėl tokios socialinės paslaugos kaip švietimas, socialinė rūpyba ar medicina anksčiau ar vėliau privalėjo tapti ne tik visiems piliečiams vienodai prieinamos, bet ir skatinti minėtą piliečių integraciją per bendrą tikslą – „gerovės valstybės“ kūrimą. Taip nacionalinė valstybė sprendė iškart kelis uždavinius – visuotinio politinio įtraukimo, piliečių savivaldos stiprinimo ir skirtingų luomų bei grupių, elito ir masių kolektyvinio solidarumo jausmo kūrimo bei palaikymo.

Tai, kaip ir bendra, skirtingus gyventojus, nepaisant jų kilmės ar socialinio statuso, vienijanti kalba, kultūra ir tapatumas išliko svarbūs iki šiol, kadangi taip pat yra jų kolektyvinio orumo ir savigarbos šaltinis. Dar daugiau – tautinis tapatumas įgauna ir transcendentinį matmenį, nes skatina individus peržengti savo siauro egoizmo ir mirtingumo ribas, susiedamas juos su kažkuo, kas egzistuoja žymiai ilgesnį laiką nei jų fizinis gyvenimas ir padeda nutiesti tiltus tarp praeities ir ateities kartų.

(Bus daugiau)