D. Kuolys. Apie durnumą lietuvių irgi žemaičių kaip lėtinę, sunkiai pagydomą ligą

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/08/09/d-... 2024-08-09 18:43:00, skaitė 1221, komentavo 3

Žemaitei pavyko sodriais vaizdais atskleisti lietuvių idiotizmą, – kadaise yra sakęs redaktorius Jurgis Tornau.

Žemaitė tapė lietuviams jų tamsumo ir durnumo paveikslus, norėdama, kad šie prašviesėtų, nuo durnumo pasveiktų. Deja, deja, sunkios ligos simptomai ir po šimtmečio prasimuša.

Štai, jaunieji Vilniaus miesto politikai kreipėsi į visą lietuvių išmintį sukaupusią „Desovietizacijos komisiją“ ir paklausė, ar kultūrinio disidento Vlado Vildžiūno sovietmečiu sukurtas poetės Salomėjos Nėries paminklas nepropaguoja totalitarinio režimo ir jo ideologijos.

Ir išmintingoji Komisija vakar nutarė: Vlado Vildžiūno kūrinio Vilniaus skvere negali būti. Kodėl? Komisija viešai atsako: „nusprendėme, kad poetė sąsajų su Vilniumi visai neturėjo ir šis paminklas yra ideologinis“. „Durnystė“, – pasakytų Žemaitė.

Plieninė Komisijos logika. Ja remdamiesi Vilniaus politikai turėtų kuo greičiau sostinę išvaduoti ir nuo Konstantino Bogdano sukurto Kristijono Donelaičio, ir nuo Arūno Sakalausko Vinco Kudirkos, ir nuo Regimanto Midvikio karaliaus Mindaugo…

Juk šie paminklai, kaip, beje, ir didelė dalis visų paminklų, yra ideologiniai: jų atsiradimas ir jie patys yra pagrįsti vienomis ar kitomis idėjomis ir idėjų rinkiniais, taigi ideologijomis. Juk nei Donelaitis, nei Kudirka nėra gyvenę sostinėje, o ir Mindaugo karūnavimasis Vilniuje vis dar kelia abejonių…

Štai, birželį Kauno miesto politikai nutarė istorinės Prezidentūros sodelyje pastatyti paminklą Algirdui Mykolui Brazauskui, vienam iš Kovo 11-osios Respublikos prezidentų. „Durnystė“, – tartų Žemaitė.

Žinoma, kauniečių valia ir sutarimu gali atsirasti mieste atminimo ženklas prezidentui Brazauskui: Kaune jo studijuota ir dirbta. Bet tikrai ne prie istorinės Prezidentūros: čia gyveno kitos asmenybės ir dėjosi kiti įvykiai.

Štai, Lietuvos vyriausybė liepos viduryje nusprendė: apleisti Vilniaus Sporto rūmai „taps paminklu ten buvusioms žydų kapinėms“. Vyriausybė teigia: „Pastate turėtų būti pateikta išsami informacija apie kapinėse palaidotus asmenis, įskaitant vardus, biografijas, rašytinius kūrinius ir jų poveikį. Pastate taip pat turėtų būti pristatoma Vilniaus žydų bendruomenės istorija tais metais, kai kapinės buvo naudojamos.

Čia galėtų būti pateikiami kapinių žemėlapiai ir nuotraukos, antkapiniai paminklai ir išsamesnė informacija apie kapinėse palaidotus žymius asmenis“. Visa tai – milžiniškų erdvių Sporto rūmuos? „Durnystė“, – pasakytų Žemaitė. Ir ne tik durnystė, bet ir didžiulė nepagarba bendrapiliečiams žydams, jų palikimui.

Ne paminklo XIX amžiuje carinės administracijos nusipirktoms ir iškeldintoms vienoms iš žydų kapinių, bet paminklo daugel amžių Lietuvoje kurtai žydų kultūrai Vilniuje reikia. Ir ne sovietmečiu statyti Sporto rūmai, bet sovietmečiu nugriauta Didžioji Vilniaus sinagoga būtų kiliniausias paminklas Lietuvos žydų gyvenimams.

Juk pačiame sostinės senamiestyje, buvusiame žydų kvartale, po sunykusiu „vaikų darželiu“ tebestovi sveiki Didžiosios sinagogos pamatai, išlikę daug jos nuotraukų. Tad atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų svarbiausią dvasinį centrą, jo erdves, atverti šiose erdvėse litvakų kultūros palikimą tikrai galima. Ne tik galima, bet ir dera.

Sunku suprasti: kas Lietuvos vyriausybę ir jaunuosius Vilniaus politikus verčia taip atkakliai saugoti irstantį „vaikų darželį“ virš XVII amžiaus šventovės pamatų?