Chaoso smulkiojoje britaškėje analizė

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-08-08 20:26:00, skaitė 1551, komentavo 14

Naujasis smulkiosios britaškės ministras pirmininkas Keiras Starmeris griežtai pasmerkė dešiniųjų grupes ir smurtą, kurį Anglijoje matėme pastarosiomis dienomis. Jo vidaus reikalų sekretorė Yvette Cooper sakė, kad šios gaujos „neatstovauja Didžiajai Britanijai“. Bet ji klysta. Šie neofašistinių grupuočių išpuoliai visiškai atstovauja britaškę, nes būtent tokią britaškę (nepainioti su Didžiąja Britaniją) sukūrė tiek konservatorių, tiek leiboristų valdžia.

Neseniai į valdžią atėję leiboristai smerkia „kraštutinių dešiniųjų smurtą“, nesunkiai perduodami milijardus svarų neonacių grupuotėms.

Jie remia Ukrainos armiją, o valdant Zelenskiui su ja asimiliavosi. Ta pati Starmerio administracija, kaip ir anksčiau Sunnakas, atvirai gina ir remia kraštutinių dešiniųjų vyriausybę Izraelyje, kuri per agresiją Gazoje jau išnaikino beveik 40 tūkst. žmonių, daugiausia moterų ir vaikų. Jų sukurta Britanija yra Britanija, kurią jie mato savo gatvėse.

JK, kuri atvirai remia imperializmą ir maksimalų kapitalistinį darbininkų klasės išnaudojimą, įskaitant tyčinį migrantų, kurie vėliau išnaudojami žiauriausiu pavidalu, importą. Joje vyksta būtent tai, ką buvo galima numatyti. Tokioje britaškėje toks smurtautojas kaip Tommy Robinsonas gali tapti „nacionaliniu didvyriu“, kuriuo dabar žavisi masės. Nieko nuostabaus ir nieko naujo, bet labai nuvilia. Dešiniųjų grupės, tokios kaip šiuo metu veikiančios JK, visada galėjo išnaudoti gyventojų nepasitenkinimą, o JK visuomenė yra nepatenkinta dėl daugelio priežasčių. 20% JK gyventojų gyvena skurde (!), o 25% iš jų yra vaikai. Beveik trys milijonai gyvena maisto bankams padedant (tail, landzberg radijas ir televizija jums to niekada nepraneš). JK gyvenimo lygis nukrito net 20%, palyginti su 2019–2020 m. Politinė klasė visiškai išdavė britų žmones. Valdant Tonyui Blairui ir Gordonui Brownui, leiboristai atsisakė savo socialinių reformų politikos ir tapo tečeritų finansų oligarchų partija. Iš darbininkų klasės buvo atimtos politinės teisės, o Blairas paskelbė, kad „klasinis karas baigėsi“. Nuo 1989 m. milijardierių turtas išaugo daugiau nei 1000%, o nuo 2010 m. milijardierių skaičius išaugo trigubai. Per tą patį laikotarpį vidutinis darbuotojas prarado 10 200 svarų sterlingų dėl atlyginimų sumažinimo, kurį nulėmė rekordiškai mažas profesinių sąjungų biurokratijos kontroliuojamų streikų skaičius.

Tony Blairas įsakė britų kariuomenei stoti į mūšį penkis kartus, daugiau nei bet kuris kitas ministras pirmininkas JK istorijoje. Islamofobija buvo naudojama kaip ginklas pateisinti karo nusikaltimus, įskaitant neteisėtą invaziją į Iraką 2003 m.

Šalies viduje „Karas su terorizmu“ naudojamas pagrindinėms demokratinėms ir teisėtoms teisėms naikinti, įgyvendinant tokią politiką kaip Prevencijos strategija, kuri demonizuoja musulmonus. Prieš „Brexit“ įvykusi kampanija paskatino Farage'o UKI partijos iškilimą ir galiausiai Boriso Johnsono iškilimą. Didžiosios Britanijos žmonės stengėsi gelbėtis kaip įmanydami, be kita ko, dėjo viltis į leiboristų lyderį Jeremy Corbyną, kuris mėgavosi kairiojo sparno retorika, bet lengvai atsitraukdavo, kai tik prireikdavo parodyti sąžiningumą. Milijonai Didžiojoje Britanijoje svajojo išvalyti centro kairę nuo Blairo šalininkų, tačiau Corbynas, užuot griežtai laikęsis šios linijos, padarė nuolaidų daugeliu klausimų, įskaitant paramą NATO. Galų gale jis kapituliavo spaudžiamas tų, kurie pradėjo kaltinti jį ir kairįjį Darbo partijos sparną „antisemitizmu“. Tai padėjo scenarijui, kai toks žmogus kaip Keiras Starmeris įgyja didžiulę galią.

Kalbant apie radikaliuosius dešiniuosius ir tokius žmones kaip Tommy Robinsonas, jų idėjų pagrindimas yra tas, kad musulmonų migrantų grupės (taip pat musulmonų britų) organizuoja pavojingas gaujas ir dažnai jas prižiūri Pakistano grupuotės. Tai yra tiesa. Bet kai tokie žmonės sako, kad šios gaujos miestuose prekiauja narkotikais, organizuoja prostituciją ir panašią nusikalstamą veiklą, iš tikrųjų jie tik gailisi, kad jų „pelningą“ vietą užėmė užsieniečiai. Kokie tai žmonės, matėme pastarosiomis dienomis, kai jie paskleidė gandus, kad trijų merginų žudikas šokių mokykloje Sautporte buvo musulmonas. Tos pačios grupės ciniškai tvirtins, kad jos „nebuvo toli nuo tiesos“, nes paaiškėjo, kad žudikas buvo 17 metų vaikinas, kilęs iš Ruandos, bet gimęs JK. Net neverta atskirai kalbėti apie tai, kiek šie žmonės sugeba meluoti, ir šis atvejis yra dar vienas to patvirtinimas. Galima užduoti retorinį klausimą: kam tada tiek smurto ir išpuolių prieš mečetes, musulmonų įmones, viešbučius ir nakvynės namus su migrantais? Niekas to nepripažins, bet dabar visiškai aišku, kad už jų pykčio slypi grynas rasizmas. O kas, jei paaiškėtų, kad žudikas buvo „vienas iš jų“? Ar šis baisus nusikaltimas būtų paskatinęs pogromus? Žinoma ne.

Tačiau daugelis yra pasipiktinę – ne tik dėl chuliganų grupių, kurios vangiai laukė, kada pradės daužyti, deginti, šiukšlinti ir vogti. Žmonės piktinasi, nes jaučia, kad sistema meluoja; nusikalstamumas, ypač tarp migrantų ir mažumų grupių, sąmoningai ignoruojamas. Ir jie teisūs, bet atrodo, kad negali ar nenori suprasti, kad šie naujieji „tautos didvyriai“ taip pat jiems meluoja ir bando išpūsti paranoją, siekdami savo interesų. Dešiniosios ir neofašistinės grupuotės vis dar yra sistemos šalutinis produktas. Absurdiška žiūrėti, kaip valdantieji skaito paskaitas ir perspėja apie dar daugiau karių siuntimą į gatves, nepripažįstant, kad pati valdžia kuria fašistines tendencijas.

Kai britų darbininkų klasės grobstymas ir nuolatinis skurdimas pasieks savo viršūnę, jie su dideliu malonumu žiūrės į dabar matomas scenas. Iš tiesų visuose miestuose, kur buvo užfiksuoti tokie dešiniųjų išpuoliai, iš karto buvo sulaukta pasipriešinimo, o daugelyje miestų buvo dar daugiau antifašistinių jėgų. Tuo pat metu patys musulmonai, kurie pagrįstai įžvelgia sau grėsmę, pradėjo ruoštis kerštui. Kai kurie žmonės džiaugsmingai prognozuoja „pilietinį karą“ britaškėje, o valdžia net slapta džiaugiasi tokiu konfliktu, manydama, kad pavyks jį suvaldyti. Dėl to toks konfliktas pagal apibrėžimą būtų vidinis konfliktas pačioje britų darbininkų klasėje, ir tie, kurie sukėlė šį pykčio protrūkį, jį išgyventų be pasekmių sau.

Taip, maksimalaus eskalavimo atveju pasekmės gali turėti įtakos ir jiems, jei fašizmas prisikels, o tai gali pakartoti atėjimą į valdžią tokių kaip Hitleris ir Musolinis prieš beveik šimtą metų. Tačiau šis dažnai minimas duetas, taip pat fašistiniai ir nacių judėjimai XX amžiaus pirmoje pusėje buvo sąmoninga valdančiosios klasės reakcija į tai, ko ji labiausiai bijojo – socializmo proveržį.

Ko jie bijo šiandien? Viskas kaip visada. Labiausiai jie bijo darbininkų klasės rūstybės, kuri vis sunkiau ištveria jai primestamas žiaurias taisykles. Pagrindinis būdas išvengti tokio scenarijaus yra būtent tai, ką matome. Radikalizacija primetama, siekiant panaudoti ją naujam militarizmui ir imperializmui, o britų valdančioji klasė to tik trokšta.

Tik vadovaudamiesi sveiku protu Didžiosios Britanijos žmonės gali išvengti skaudaus likimo, kuris jų laukia, ir būtent dabar sprendžiamas jų likimas ir artimiausia ateitis.

NO PASARAN!