K. Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (XXIII)

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/06/15/k-... 2024-06-17 03:46:00, skaitė 1531, komentavo 2

Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.

Kai aukščiausios vertybės nuvertėja, tai viskas eina tik į į tai, kas blogiausia ir į tuštybę. (Heidegeris)

Pedofilijos slopinimo politika. Kur ji?

61. „Necivilizuota civilizacija“. Nuo blogio žmonės bėgo visais laikais, tik skirtingai įsivaizdavo jo sukėlėjus. Dažniausiai prie jų buvo priskiriami priešai, užkariautojai, grobikai, laukiniai (barbarai), svetimšaliai, nepažįstamieji, nusikaltėliai, vagys, skriaudikai, apgavikai ir pan.

Keisčiau ir nemaloniau atrodo, kai blogis surandamas patį aukščiausią pažangos lygį pasiekusioje moderniojoje civilizacijoje. Čia jis vadinamas „susvetimėjimu“, „nihilizmu“, „destrukcija“, „nekrofilizmu“, „krize“, „absurdu“, „nuosmukiu“, „neobarbarizmu“, „kontrkultūra“, „postmodernizmu“, „apokalipse“ ir t.t. Postmodernios kultūros kritikas H. Kurnickis (H. Kurnitzky; 1938 – 1921) tą juodąją pusę pavadino „Necivilizuota civilizacija“.

Šis pavadinimas atsirado kaip reakcija į tą pusiau utopinę istorijos pabaigos doktriną, kurią, suirus sovietinei sistemai, pasiūlė F. Fukujama (Francis Yoshihiro Fukuyama). Šio paradoksalaus termino ir tuo pačiu pavadinimu išleistos knygos autorius rašė: „Tai, kas postistoriniame laike reiškia pirminį pasaulį neva be konfliktų, individui yra psichinė regresija į infantilumo stadiją, kai visi konfliktai ir tarplytinė įtampa užgniaužiami. Kad Disney‘aus įkvėptų postmodernių vartotojų ir pramogų šou dalyviai regresuoja ir savo psichiniu išsivystymu prilygsta infantilams, rodo masinių renginių ir apskritai žaidimų bei pramogų formos, atspindinčios dešimtmečių-dvylikamečių mentalitetą. <…>Atitinkamai stiprėja susidomėjimas romantika, noras prisijungti prie grupės, domėjimasis kultu, religija ir narkotikais. Smurtas ir mėginimai pabėgti nuo tikrovės – postmodernios jaunimo kultūros kasdienybė“ (p.134).

Jo įsitikinimu, „Pramogų troškimas – tai ir mirties troškimas“(p.136). „Taigi regresiją, infantilumą ir grįžimą prie instinktų ankstyvosiose asmens, kaip ir visuomenės, psichinio vystymosi stadijose skatina baimė. Šiame kontekste rinkoje pagrindinį vaidmenį atlieka išankstinio malonumo pojūčio eskalavimas, visų pirma reklamoje, idant išnyktų baimė ir nuolatos kažkuo mėgaujantis pagaliau būtų pasiekta būsena be jokių įtampų.<…>Pasaulyje auganti opiatų paklausa tik įrodo, kad narkotikai ne tik padeda, bet yra neišvengiami, o gal net ir vienintelė greita ir saugi priemonė palikti materialųjį pasaulį.“ (2004, p. 138).

Kurnickio kūrybos laiku civilizacijos mirtį dar buvo galima tapatinti su populiaria istorinės epochos baigtimi. Mūsų dienų tikrovė nepalyginamai žiauresnė. Ir civilizacijos baigtis daug arčiau. Ji ne tik moralinė, bet ir militarinė, ne tik atominė, bet ir ekologinė, ne tik Ukrainos, bet ir mūsų tautos, ne tik iš šalies užgriūvanti, bet ir verčianti pačius susinaikinti, ne tik dėl agresyvumo, bet ir dėl bukos beprotybės.

Žinoma, mūsų civilizacijos infantilumą (suvaikėjimą) būtų sunku paneigti, bet dabartinės kultūros būklei įvertinti daug grėsmingesnis E. Fromo (Erich Fromm; 1900 – 1980) nekrofilizmas, t. y. destruktyvumo, naikinimo, žudymo aistra. Tokios aistros etalonai jam buvo Kaligula ir Hitleris. Šių dienų istorinis likimas prie jų prijungė ir Putiną. Visi esame prikaustyti prie ilgai užtęsto karo Ukrainoje, prie sadistinio ukrainiečių tautos genocido, kurį jai primetė paranojiškas Putino valdžios troškulys, vedantis ir jį patį į susinaikinimą.

Negalima išleisti iš akių net ir to fakto, kad iš esmės nekrofiliška yra net pati masinė vartotojų visuomenė

Negalima išleisti iš akių net ir to fakto, kad iš esmės nekrofiliška yra net pati masinė vartotojų visuomenė. Iki masinės vartotojų visuomenės atsiradimo žmonija vartojo, kad gyventų, o masinis vartotojas pradėjo gyventi, kad vartotų. Toks vartojimas yra ne kas kita, kaip beprasmiškas naikinimas to, kas jau pagaminta, padaryta, sukurta, išrasta ir pan. Toks yra ne tik malonumų, madų ir reklamos skatinamas valgymas bei gėrimas, bet ir pirkimas, nešiojimas, dėvėjimas, eikvojimas.

Karas Ukrainoje naikina ne tik daiktus, bet ir žmones, ne tik kovotojus, bet ir taikius gyventojus, ne tik senus, bet ir jaunus, ne tik ukrainiečius ir jų rėmėjus, bet ir saviškius rusus. Rusijoje vis labiau išryškėja bene paskutinės didžiosios imperijos žlugimo požymiai. Tokios autoritarinės valstybės žlugimas neįsivaizduojamas be prievartinio perversmo.

Demokratinėms šalims taip pat būtinos rimtos permainos. Tų permainų vykdymui jos naudoja iki šiol neišsemtų galimybių reformas. O kad vyktų protingos reformos, neužtenka reguliaraus valdžių perrinkimo, jų teisingo paskirstymo, tuo labiau jų autonomiškų sprendimų. Būtina valdžios priedermė tartis su pilietine visuomene, reikalingi brandūs pilietiniai judėjimai, galintys susitelkti valdžios politinei kontrolei ir iškelti jai racionalius reikalavimus. Visais atvejais tenka mokytis sąžiningų, profesionalių ir garbingų diskusijų kultūros.

Kol nebus įveiktos patyčios mokyklose ir politiniuose debatuose, kol žmonių tarpe nesusiklostys tarpusavio pagarbos įgūdžiai, kol nebus išugdyti gebėjimai daryti kompromisus, tol neturėsime normalios diskusijų kultūros. Bet tai nereiškia, kad pavieniai pilietiškų diskusijų „burbulai“ patys galės išugdyti permainoms pasirengusias žmonių mases. Mases šiandien sudaro ne kokia prastuomenė, o masinis vartojimas ir masinis (popsinis, madingas, užkrečiantis) mąstymas.

62. Neapykanta realybei. Tokioms masėms tiesa neįrodoma ir neišaiškinama. Jos gali būti tik užkrečiamos. Kad masės užsikrėstų, būtina masinė reklama ir populiari audiovizualinė agitacija, kad subręstų neapykanta realybei, nuo kurios žmonės norėtų pabėgti. Tačiau pastarųjų 200 metų istorija vyko ne demokratiškai, o revoliucinių perversmų būdu.

Marksas, žmonijos proletarizaciją tapatino su demokratizacija, kuri turėjo apimti ne tik klasių likvidavimą, bet ir šeimos, santuokos, tautų naikinimą

Kaip žinoma, K. Marksas, žmonijos proletarizaciją tapatino su demokratizacija, kuri turėjo apimti ne tik klasių likvidavimą, bet ir šeimos, santuokos, tautų naikinimą. Mėgindama įgyvendinti šį projektą, bolševikinė revoliucija apie 40 metų totalitariškai (švietimu, konformistinio kolektyvizmo ir partinio paklusimo diegimu, cenzūra, persekiojimais, trėmimais, kalėjimais, prievartinėmis statybomis, kolektyvizmo politika, asmens savarankiškumo slopinimu ir pan.) palaikė nuolatinę baimę ir platino klasinės neapykantos ideologiją.

Ši neapykanta įsigraužė iki gyvo kaulo ir nežmoniškai atbukino ne tik visuomenę, bet ir pačią sovietinės imperijos valstybę. „Didžiajam vadui“ sulaukus galo, po asmenybės kulto priedanga pavyko atsikratyti ir klasinės neapykantos politikos. Kai jos vietoje buvo sugalvota taikaus sambūvio ir naujo žmogaus („socializmo su žmogišku veidu“) ugdymo politika, žmonės pajuto nemaža vilčių sukėlusį palengvėjimą. 30 metų tęsėsi tų vilčių didinimo ir slopinimo etapai, kol nepribrendo pertvarkos metai, užsibaigę sovietinės sistemos suirimu. Mėgindamas atstatyti tą sistemą, Putinas sukėlė karą Ukrainoje. Dėl to šis karas gali būti traktuojamas kaip teroristinė imperijos restauravimo revoliucija.

63. Dvi revoliucijos. Įdomiausia, kad prieš 50 metų bolševikinę revoliucija demokratinėse Vakarų šalyse savaip pratęsė seksualinė revoliucija. Tik bolševikinė revoliucija buvo ilgai užsitęsęs kruvinas perversmas, o seksualinė – taikus sukilimas (maištas), pasipriešinimas konformistiniam tėvų gyvenimo būdui, vartotojų visuomenei ir privalomai karinei tarnybai. Iš jo išaugo kažkas panašaus į laisvas Markso asociacijas, jo priskirtas komunistinei ateičiai. Galėtume pasakyti ir tiksliau: abi revoliucijos užgimė Vakaruose, tik pirmąją pamėgino įgyvendinti bolševikinė Rusija, o antrąją JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Tų abiejų revoliucijų įgyvendinimo jungiamoji grandis, nutiesusi tiltus nuo vienos revoliucijos į kitą, buvo jau minėtas froidomarksistas V. Raichas. XX a. pirmosios pusės marksistų deklaruojamose klasinėse kovose už laisvę jis regėjo tą trūkumą, kad autoritarinis mąstymas buvęs tapatinamas su buržuaziniu, o laisvas mąstymas – su proletariniu gyvenimo būdu. Jo manymu, „pastarojo dvidešimtmečio socialiniai įvykiai pataisė jį [marksizmą], duodami kruviną pamoką: autoritarinis mąstymas ir mąstymas orientuotas į laisvę neturi nieko bendra su aštriais ekonominiais klasiniais prieštaravimais.

<…>Emociniams, mistiniams sprogimams, sukrečiantiems žmonių mases, turi būti suteikiama tokia pat didelė reikšmė (jeigu net ne didesnė) socialiniuose judėjimuose, kaip ir grynai ekonominiams interesams. <…> „Klasiniai mūšiai“ vykdomi ne tarp proletarų ir buržua, kaip tai mechaniškai formuluoja teorinė sociologija. Ne. Darbo žmonės, kurių charakteriai struktūruoti pagal laisvės principus, kovoja ir prieš darbo žmones, kurių charakteriai struktūruoti autoritariškai, [taigi] ir prieš visuomenės parazitus.“ (В. Райх. Сексуальная революция, 1997, C.-Пб – М., p. 10 – 11).

Autoriteto vaidmenį aiškinosi ir jo pirmtakas F. Engelsas. Tik jis buvo nuovokesnis. Neįsivaizdavo visuomenės be autoriteto organizacinio vaidmens. Froidomarksistas Raichas išsyk ima jautį už ragų. 1928 m. Vienoje jis įkuria „Socialistinę seksualinių tyrimų bendruomenę“. Kūrėjas piktinasi, kad sukėlusi visuomenės pasipiktinimą dėl to, kad ji skelbusi toleranciją „vaikų žaidimams su lytiniais organais“ ir „gynė vaikų ir paauglių natūralios meilės teises“.

Ypač Raichą erzino tai, kad prieš jį susivienijo „skirtingų konfesijų šalininkai, socialistai, komunistai, psichologai, gydytojai, psichoanalitikai ir t.t.“ (p. 6-7). Vaizduodamas kovingą revoliucionierių, pirmiausia jis pasiryžo pataisyti tą marksistinės revoliucijos modelį, kuris buvo įgyvendinamas Rusijoje. Marksas pervertinęs ekonominių ir socialinių santykių vaidmenį, nepalikdamas vietos žmonių gyvybes palaikantiems seksualiniams santykiams.

Jam tenka nusivilti, kad tai buvo diegiama ir Rusijoje. Bet visai patiko, kad pagal Markso ir Engelso doktriną ten buvo atmestas buržuazinis „ankstesnis santuokos institutas“. Ypač patiko, kad ten buvo įstatymu panaikinta santuoka, o su ja ėmė griūti ir tradicinė šeima. Čia jis pamatė, kaip tiesiami keliai „laisvai meilei“, t. y. progresuojančiai seksualinei revoliucijai realiame gyvenime. Jį patraukė ir tos imperijos diegiamas kolektyvizmas bei „niekuo neribojamas teigiamas požiūris į žmonių seksualinę laimę“.

„Nereikia užmiršti, – rašė jis, – kad rusų revoliucija tapo pirmąja sėkminga socialistine revoliucija“ (Ten pat, p. 233). Tą sėkmę jis daugiausia siejo su tuo natūralių poreikių tenkinimu, kurį įžvelgė savišvietos klubuose, jaunimo komunose, statybų brigadose, jų savivaldoje, kolektyvizme, bendrame gyvenime, bendrame turte ir net asmeninės nuosavybės atsisakyme.

Tuo tikslu jis kelis kartus važiavo į Rusiją tyrinėti jo įsivaizdavimu pažangių jaunimo komunų bei kalėjimus praėjusių beglobių vaikų darbo kolektyvų, kad pasitarnautų naujos visuomenės kūrimui. Bet svarbiausia jam buvo, kad ten „gyvenimas susitvarkė pats savaime dėl galimybės mėgautis meile be kokių nors apribojimų“, o kolektyviniuose bendrabučiuose jauni žmonės mėgino įdiegti „komunististinę visuomeninio gyvenimo formą“ (p. 293). Vėliau prisipažino, kad tas jo entuziazmas buvo perdėtas.

Tokio gyvenimo požymius jis manė aptikęs senovinėje matriarchato epochoje, kurią paskui Engelsą jis vadino pirmykščiu komunizmu. O ten buvęs grynai instinktyvus individų elgesys ir savireguliacija „vaikų lytinė laisvė nebuvo kokiu nors būdu ribojama“ (p. 309).

Ją pakeitusi moralinė patriarchalinė kultūra, kuri išugdžiusi „asketinę ideologiją, reguliuojančią vaikų lytinį gyvenimą“, instinktyvų elgesį draudžiančias moralės ir socialumo normas: santuoką, šeimą ir valstybę.

Bus daugiau