D. Kuolys. Apie lietuvio laisvę

Autorius: Darius Kuolys Šaltinis: https://alkas.lt/2024/06/11/d-... 2024-06-13 04:15:00, skaitė 1413, komentavo 2

Tema, kurios rinkimuose vengė Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė. Tema, kurios lenkiasi net Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija. Tai lietuvio laisvės tema, neseniai vėl iškelta Valstybės saugumo departamento aplinkos žmonių.

Tomas Gailius, buvęs aukštas VSD pareigūnas, viešai pripažino, kad departamento direktorius Darius Jauniškis ir jo pavaduotojas Remigijus Bridikis net keletą kartų buvo jam įsakę surinkti įslaptintą informaciją, kuri turėjo būti perduota žurnalistui Mariui Laurinavičiui.

Tokia žinia Gailius su visuomene pasidalino tada, kai Laurinavičius, „realizuodamas gautą informaciją“, prieš mėnesį apkaltino Gailių ir jo šeimą ryšiais su Rusija.

Gailius tokius kaltinimus atmetė ir pažadėjo – „kreiptis į Generalinę prokuratūrą, Žvalgybos kontrolierių dėl VSD pažeidžiamų mano bei mano šeimos narių teisių, kišimosi į mūsų asmeninį gyvenimą, neteisėtos informacijos apie jį rinkimą bei platinimą“, sykiu – „kreiptis į teismą dėl mano bei mano šeimos šmeižto bei garbės ir orumo žeminimo“.

Darius Kuolys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Ką ši nauja, o ir visos panašios ankstesnės istorijos sako apie lietuvio laisvę? Tiesiog primena, kad ši laisvė iki šiol yra gana deklaratyvi ir labai sąlygiška, kad ji priklauso nuo mūsų tarnybų geros valios ir joms primetamų politinių užduočių.

Kadaise, Baltarusijoje žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui, VSD vadovai išsikvietė „Lietuvos ryto“ žurnalistę Birutę Vyšniauskaitę ir „realizavo informaciją“ apie „girtą, nuo palangės besišlapinusį ir todėl iš viešbučio iškritusį“ Lietuvos karininką.

Tik gerokai vėliau Generalinė prokuratūra viešai patvirtino, kad VSD „realizuota informacija“ buvo žuvusio pulkininko šmeižtas, tačiau taip ir neišdrįso ištirti mafijinėms struktūroms būdingo asmens pomirtinio apšmeižimo istorijos.

Kadaise, padedamas „Lietuvos ryto“, VSD „realizavo informaciją“ ir apie „teroristę“ Eglę Kusaitę, neva vykusią į Rusiją susisprogdinti Maskvos metro stotyje ir vien budrių Lietuvos saugumiečių laiku sulaikytą.

Tik po ilgo „teroristės“ kalinimo, ilgų jos tardymų, kuriuose dalyvavo ir Rusijos FSB pareigūnai, Lietuvos teismai pripažino, kad ir ši VSD „realizuota informacija“ buvo melaginga…

Tokių istorijų atrasime daug. Ir ne tokių senų. Prisiminkime prezidentės „skaliku“ pavadinto žurnalisto „sutvarkymą“, kuriame aistringai dalyvavo ne tik slaptoji tarnyba, bet ir jauni bei pažangūs spaudos darbininkai.

Ar ne vienerius metus VSD globotą LRT televizijos naujienų tarnybą. Ar ir pastaraisiais metais viešai deklaruojamą VSD ir LRT bendradarbiavimą.

Visos šios istorijos liudija, kad piliečių išlaikoma slaptoji tarnyba neatsisako noro kontroliuoti „viešąją erdvę“, nevengia prieš Lietuvos piliečius, kaip prieš naikintinus priešus, nukreiptų „informacinių atakų“.

Kad mūsų žiniasklaida buvo ir, regis, išlieka tokių „informacinių atakų“ paslaugi vykdytoja, o mūsų rinkti politikai ir valstybės vadovai – tylūs ir baigštūs stebėtojai.

Ir vis dėlto Tomo Gailiaus papasakota istorija ir prieš jį Mariaus Laurinavičiaus surengta „informacinė ataka“ būtų gera proga mūsų valstybės vadovams, politikams, žurnalistams, žmogaus teisių gynimo organizacijoms pagaliau rimtai aptarti esamus VSD ir žiniasklaidos, VSD ir „viešosios erdvės“, VSD ir Lietuvos piliečių santykius.

Regis, tik tai padarę, dar įstengtume suteikti šiems santykiams civilizuotą pobūdį, savą laisvoms visuomenėms, laisvoms respublikoms.