D. Razauskas. Vergo skundas

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/05/07/d-... 2024-05-07 14:04:00, skaitė 628, komentavo 4

Ar pamenate, kaip darbovietėse buvo atsisakyta grynųjų pinigų ir algos darbuotojams pradėtos pervedinėti į banką?

Anksčiau juk išmokėdavo grynais, algų dieną išsirikiuoja eilutė prie kasos langelio, ir kiekvienas gauna savo uždarbį į rankas, nuo stambiausių kupiūrų ligi paskutinio cento. Ir tada, kas pasitaupo, gali kišti į kojinę arba nešti į banką. Bankas tikrai geriau: ir saugiau, ir palūkanas moka.

Jei pamenate, bankas gyvena iš indėlininkų suneštų pinigų, tuos pinigus įdarbindamas ir gaudamas pelną, iš to pelno ir mokėdamas indėlininkams palūkanas, kaip tik už tai, kad jie savo pinigus laiko banke. Nes galėtų juos išsiimti ir susikišti atgal į kojinę. O šitaip išeina abipusė nauda, ir visi patenkinti.

Atsiradus elektroniniams pinigams, algas pasidarė galima išmokėti nebe grynais į rankas, o tiesiai į banką. Viena vertus, bankas ir šiaip geriau, kas gali ką pasakyti prieš banką!? Antra vertus, pasidarė galima visai atsisakyti inkasacijos.

Inkasacija – grynųjų pinigų vežiojimas ir saugojimas – brangiai kainuoja. Pamenate, važinėdavo tokie šarvuoti mikroautobusiukai su dviem ginkluotais apsaugininkais. Ir taip į kiekvieną darbovietę mažiausiai po kartą į mėnesį. Darbovietėje irgi – seifas, grotos ir t. t. Ir staiga viso šito nebereikia! Milžiniška nauda. Valstybė, bankas, darbovietė sutaupė krūvą pinigų. Tikra pažanga!

***

Gal pamenate, ar kam nors dėl to proporcingai buvo padidėjusi alga? Bent aš tokių atvejų nežinau. Vadinasi, naudą pasidalijo – kas? Teisingai – valstybė, bankas, darbovietė. Tiesa, nesu tikras dėl kiekvienos darbovietės, įstaigos, įmonės, net ir dėl valstybės ne visai, tačiau bankas – tai jau tikrai.

Užtat patogumo ir pažangos kliuvo visiems! Bankas visiems išdavė po kortelę, su kuria iš bankomato galėjai atsiimti savo pinigų, kiek tau reikia, o kitus automatiškai palikti banke. Parduotuvės perėjo prie atsiskaitymų kortelėmis, atsirado internetinė bankininkystė, ir savo pinigų iš banko galėjai nebeatsiimti visai – visi tavo pinigai nuo pat pradžių saugiai guli banke, o tu tik pervedi už pirkinį, kiek reikia, tik pridedi kortelę, ir jokie gelžgaliai nebesveria kišenės.

Patogumas ir pažanga taip apmojo akis, kad niekas nė nepastebėjo, jog nebeturi pasirinkimo. Jei kas bent iš smalsumo būtų taręs žodį prieš, darbovietėje būtų išgirdęs: „Mes dėl tavęs vieno kasos nelaikysime!“

Šitaip pažangos vardu valdžia mus suvarė į banką kaip Orvelo gyvulius. Mus, dar taip neseniai ištrūkusius iš sovietų tvarto, vėl suvarė į kitą tvartą, šįsyk į privatų. Šiaip ar taip, bankas pasidarė privalomas.

Ir vos tik bankas pasidarė privalomas, jis liovėsi pelnęsis (ar tikrai?) iš mūsų pinigų – bankas pradėjo mums „teikti paslaugas“. O už paslaugas, suprantama, reikia susimokėti.

Pirmiausia – mėnesinis kortelės mokestis. Gal pamenate sutartį, kurią savanoriškai-privalomai visiems teko pasirašyti? Ten būdavo tokia eilutė su kortelės įkainiu. Beje, jei darbovietėje atsirasdavo akylesnis, drąsesnis administratorius ar teisininkas, kartais pavykdavo tą eilutę iš sutarties pašalinti, ir kortelės mokesčio, bent kurį laiką, mokėti nereikėjo.

Paskui, kai gyvenimas be banko pasidarė išvis nebeįsivaizduojamas, „savaime“ atsirado apribojimai perlaidoms ir atsiimamiems gryniesiems. Pradžioje tarsi saugumo sumetimais, bet netrukus internetinės bankinės operacijos tapo apmokestintos (tai juk „paslauga“!), o atsiimant grynųjų daugiau nei banko nustatyta suma, už juos irgi teko susimokėti. Susimokėti bankui už tai, kad atiduoda tau šiek tiek tavo pinigų. Nes tai banko tau teikiama „paslauga“!

Paskui atsirado „paslaugų planai“. Už kortelę ir bankines operacijas atskirai mokėti nuo šiol nebereikės (tai buvo pristatyta kaip nuolaida, kaip malonė), užtat klientui dabar reikės pasirinkti „planą“, kuriame surašytos banko jam teikiamos „paslaugos“ (iš tikrųjų – vienašališkai jam primestos sąlygos) ir nustatytas atitinkamas „plano“ mokestis. Pavyzdžiui, jeigu tavo „plano“ mėnesinis mokestis 1 euras, tai gali savo pinigų nemokamai atgauti tiek, o jei „plano“ mokestis 2 eurai, tai daugiau, ir pan.

Neseniai į kažkokią LRT radijo laidą paskambino moteris ir pasakė: „Kaip čia yra, kad mes savo uždirbtus pinigus turime iš banko išsipirkti!“ Laidos vedėja šią pastabą nutylėjo, o aš atvirkščiai – laidos pavadinimą ir paskirtį pamiršau, tik šią pastabą prisimenu. Nes moteris vienu sakiniu pasakė pačią esmę, gryną tiesą. Radijas ją turbūt privalo nutylėti, kaip prie sovietų…

***

Paskui vieną sykį internetu kažką pirkau, ir, atliekant mokėjimą, operacija staiga įstrigo, o ant ekrano iššoko langas, perspėjantis, jog bankas naudoja slapukus, ir aš privaląs sutikti su jais visais ar bent su būtinaisiais. Slapukų pasirinkimas štai čia, banko slapukų politika štai čia (lapų lapai smulkiu šriftu, kaip visada).

Tuokart su slapukais nesutikau, todėl nieko nenusipirkau. Mano elektroninės bankininkystės „paslauga“ buvo priverstinai sustabdyta.

Noriu priminti, kad su banku esu pasirašęs elektroninės bankininkystės sutartį, kurioje bankas įsipareigojo man ją užtikrinti, o aš iš anksto sutikau su visomis būtinomis techninėmis priemonėmis. Tai esminis skirtumas tarp banko ir bet kokios kitos privačios įmonės, kuri išties gali atverti arba užverti prieigą pagal savo užgaidas.

Kaipgi bankas gali stabdyti mane vidury pirkimo ir kelti papildomas sąlygas? Juk tai mano pinigai? Bet… ar tikrai?

Žiaurus klausimas: ar banke (tiksliau, banko) laikomi mano pinigai tikrai tebėra mano?

Bandžiau aiškintis, rašiau ir pačiam bankui, ir jį prižiūrėti turinčiam Lietuvos bankui, ir dar šen bei ten. Visi kažkodėl mane guodė dėl slapukų. Bet kuo čia dėti slapukai? Juk slapukai – tik dingstis. Svarbiausia, kad bet kokią mano bankinę operaciją bankas gali savavališkai sustabdyti ir iškelti jai papildomą sąlygą.

O ką, jeigu vietoj slapukų būtų koks kitas reikalavimas? Pavyzdžiui, skubiai perku paskutinį bilietą į lėktuvą ar koncertą, o bankas mane sustabdo ir pareikalauja: „Norėdami tęsti operaciją, privalote pasirašyti tą ir aną.“ Blogiausia, kad daugybė Lietuvos piliečių nemirktelėję pasirašys. Bet ką.

Tąsyk elektroninės bankininkystės neturėjau apie mėnesį ar daugiau. Nei teisingumo rasti, nei kieno bent dėmesį atkreipti nepavyko. Galiausiai su slapukais savanoriškai-priverstinai „sutikau“.

Užtat man akyse sutemo, galva nusviro, ir net kelias savaites negalėjau dirbti.

Nes iki širdies gelmių mane pervėrė suvokimas, kad nebesu laisvas. Andai ištrūkęs iš sovietinės vergijos, aš vėl esu paimtas į vergiją, vėl esu vergas. Orveliška paguoda tik ta, kad šios vergijos prievaizdai mandagūs, šypsosi. Pažanga!

Skausmas ir neviltis ypač išryškėja per kontrastą: parduotuvėse prie kasų visi tik šūkteli pasididžiuodami – „kortelè!“ Visiems gerai, tik man vienam – ne.

Tai antrasis, ne mažiau slogus skausmo ir nevilties dėmuo. Toks, kad patiriu stiprią pagundą pats laikyti save neteisiu, gal net „nenormaliu“. Ir su palengvėjimu, su dėkingumu leisčiausi perkalbamas, įtikinamas, jei tik kas panorėtų mane perkalbėti ir įtikinti… Baisu, kad niekam nėra svarbu tai, kas man atrodo visų svarbiausia.

***

Šį vergo skundą rašau todėl, kad prieš savaitę gavau iš banko naują pranešimą apie „planų“ pakeitimus. Tasai „planas“, su kuriuo jau buvau susitaikęs ir apsipratęs, netrukus nebegalios ir automatiškai pereis į naują, kitokį planą, kurio mėnesinis mokestis jau nebe euras, o du, ir kuriam būtinąja tvarka priklauso „momentinis draudimas nuo traumų“ už 50 eurų per metus. Nebent pasirinkčiau kitą „planą“, kuris dar brangesnis, arba visai nutraukčiau sutartį su banku. O, jei tik atsirastų bent mažiausia galimybė…

Mintyse girdžiu iš aukšto atlaidų klausimą: „Na, argi tai daug? Tau ką – gaila? Negali papildomai sumokėti 24+50=74 eurų per metus?“ Nežinau, daug ar nedaug. Kai kaskart paremiu ukrainiečius, gaila nebūna. Galėti tai gal ir galiu, bet…

Po galais, kodėl turėčiau?!

Atsakymas labai paprastas, toks savaime suprantamas, kad jį net ištarti gėda: „Todėl, kad esi vergas. Tupėk po šluota ir tylėk, ir džiaukis, kad mes dar mandagūs ir šypsomės.“

Žiniasklaidoje nugirdau (kažkam aplaidžiai prasprūdo), kad pastaraisiais metais banko pelnas augo milijardais. Tik iš tikrųjų tai nebe pelnas – tai duoklė, baudžiauninkų mezliava.

Vėl sutemo akyse, nusviro galva, ir štai jau savaitė negaliu dirbti. Nes dirbti galiu tik laisvas. Pavergtas aš negaliu nieko, nė kvėpuoti, nė gyventi. Kol nepasipriešinsiu ir neįrodysiu sau, jog dar nepasidaviau, bent simboliškai.

Kol kas nieko geresnio nesugalvojau, kaip parašyti šį vergo skundą. Gal nepakeliamas slogutis bent kiek atlėgs. Bet jis kaskart vis slogesnis ir užtrunka vis ilgiau.

Beje, kiekvieną kartą prieš atsigaunant, neviltis pirmiausia virsta neapykanta – neapykanta valdžiai, patyliukais pardavusiai mus į vergiją. O dar kai prisimenu kitas ne mažiau skaudžias išdavystes – socialines, politines, tautines… Prisipažinsiu, tokios neapykantos valdžiai nejaučiau nuo sovietų laikų.

Lyg būtumėm patyliukais vėl okupuoti. Lyg Tėvynės valdžia būtų nuožmiausias jos priešas. Negalima pasitikėti jokiu jos prastuminėjamu „projektu“, nė vienu keliamu vajumi! O varge!

Štai skaudžiausias šio skundo nervas, kurį kaskart užčiuopiu, mėgindamas bent kiek atgauti kvapą ir toliau gyventi. Inkščia ir staugia ašaromis apsiliejusi mano širdis.

Autorius yra lietuvių mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas