Dvi mirtys ir viena viltis

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-03-15 21:03:00, skaitė 979, komentavo 2

Dvi mirtys ir viena viltis

Istoriniais masteliais matuojant beveik vienu metu mirė du žinomi žmonės – Aleksejus Navalnas ir Rimas Tuminas. Vienas mirė kalėjime, kitas – galima sakyti tremtyje. Beveik antikinis ar viduramžiškas (kaip kam patinka) siužetas, daugeliu atžvilgiu charakterizuojantis mūsų dabartinį modernumą.

Abi mirtys tampa tam tikrų epochinių vilčių pabaigos simboliais. Viena mirtis yra Vakarų politikų ir dalies Rusijos elito vilties, kad galiausiai «pasiklydusi“ Rusija „susiprotės“ ir grįš į „civilizuoto“ vystymosi kelią, pabaiga. Kita - susijusi su viltimis, kad bent jau kultūroje dar įmanoma išsaugoti tuos lietuvių ir rusų ryšius ir sąveiką, užsimezgusius dar K. Čiurlionio ir J. Baltrušaičio laikais bei toliau raudona gija nusidriekusią per visą tarybinį kultūrinį gyvenimą ir kuri tęsėsi ilgus metus vadovaujant R. Tuminui Maskvos E. Vachtangovo vardo teatrui.

Simboliška, kad paskutinis režisuotas R. Tumino „itališkas“ spektaklis buvo A. Čechovo „Vyšnių sodas“ su jo skaudžia didžiojo atsisveikinimo su epocha ir gyvenimu tema. Tai, kad Vakarų politikai suskubo paskirti Navalno įpėdine jo kurtuazinę našlę ir taip žmogišką tragediją pavertė politiniu farsu, rodo, kad viltys „paprotinti“ Rusiją ir sukelti joje pokyčius, prieštaraujančius jos vidinei istorinei esmei, yra visiškai palaidotos. Tuo pačiu nuoširdus liūdesys, orumas ir meilė, su kuriais vachtangoviečiai atsisveikino su savo Meistru ir Mokytoju, padarė didelį įspūdį Lietuvoje, bent jau dar išlikusiems adekvatiems mūsų šalies kūrybinės inteligentijos atstovams.

Verta prisiminti, kad visai neseniai Lietuvos valdžia ir ją valdantis elitas visais būdais žemino ir persekiojo savo iškilųjį tautietį Rimą Tuminą už tariamą „proputinišką kolaboracionizmą“. Pats Tuminas pastaruoju metu buvo irgi šiek tiek pasiklidęs politinėse džiunglėse. Taip atsitinka kūrybingiems žmonėms. Bet jis buvo didis humanistas. Ir šioje vietoje „demokratinės ir laisvos“ Lietuvos nuostabai, „barbariška ir agresyvi“ Rusija ir jos teatrinė bendruomenė parodė aukščiausios kultūros ir tikro žmogiškumo pavyzdį.

Visa tai dabartinėje beviltiškoje situacijoje palieka bent vieną viltį – geresnio ir teisingesnio pasaulio viltį. Sakoma, kad viltis kvailių motina. Bet tik kvailiai neturi jokios vilties…