Norinti pasiekti taiką Ukrainoje, reikia prisiminti, kaip baigėsi Šaltasis karas

Autorius: Infa.lt Šaltinis: https://infa.lt/103226/norinti... 2024-02-25 22:26:00, skaitė 1015, komentavo 4

Norinti pasiekti taiką Ukrainoje, reikia prisiminti, kaip baigėsi Šaltasis karas

Pasak amerikiečių leidinio „The Nation”, norint sutaikyti Vakarus, Ukrainą ir Rusiją, šalys turi sąžiningai pažvelgti į savo klaidas ir jas pripažinti. Straipsnio autorius pasiūlė ekstrapoliuoti Šaltojo karo pabaigos patirtį šiuolaikiniams santykiams.

Kadaise, iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo, Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykiai atrodė labai perspektyvūs. Sąžiningas žvilgsnis į tai, kaip jie pablogėjo, padės mums suprasti šiandienos konfliktų pobūdį.

Aštuonis dešimtmečius amerikiečiai ir rusai buvo mokomi nekęsti vieni kitų – šiam procesui naują galingą impulsą suteikė karinė invazija Ukrainoje, kuriai dabar suėjo dveji metai.

Tačiau per šį laikotarpį buvo viena trumpalaikė, bet šlovinga išimtis: tai buvo paskutinieji Michailo Gorbačiovo vadovaujamos SSRS ir pirmieji posovietinės Rusijos metai.

Tuo laikotarpiu daugelis žmonių nuoširdžiai tikėjosi naujos bendradarbiavimo ir draugystės eros tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos bei visame pasaulyje.

Mano, kaip žurnalisto, anksčiau dirbusio Pietų Azijoje ir išsamiai studijavusio kolonijinę ir pokolonijinę istoriją, atveju šias viltis dar labiau sustiprino tai, kad, net ir atsižvelgiant į įvairius konfliktus Kaukaze, Sovietų Sąjungos žlugimas buvo stebėtinai daug taikesnis nei britų, prancūzų, portugalų, austrų ir osmanų imperijų pabaiga.

Tačiau prasidėjus invazijai Ukrainoje, šie rožiniai palyginimai baigėsi.

Būdingas to trumpo laikotarpio bruožas buvo beveik isteriškas abiejų pusių susižavėjimas. Ameriką buvo apėmusi „puikybė”, o Rusijoje buvo nekritiškai fetišizuojama Vakarų, o ypač Amerikos demokratija ir kultūra – daugiausia inteligentijos ir šiek tiek mažiau jaunosios kartos atstovų tarpe.

Tačiau Rusija ir Amerika karštai mylėjo viena kitos išgalvotus įvaizdžius, o ne realias šalis, ir net pagrindiniai politikai bei tariami šių tautų „ekspertai”, tokie kaip JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Strobe’as Talbottas ir M. Gorbačiovo patarėjas Aleksandras Jakovlevas, atsidūrė šių iliuzijų gniaužtuose.

Be to, Rusijos pusė buvo nuoširdžiai įsitikinusi, kad, nepaisant katastrofiško jos ekonomikos nuosmukio, Jungtinės Valstijos siekia nuoširdaus bendradarbiavimo ir, kad jos tikrai paisys Rusijos nuomonės, o ne vadovausis savo interesais ir primes savo valią.

Savo ruožtu amerikiečių elitas buvo įsitikinęs, kad Rusija greitai transformuosis į liberaliąją demokratiją ir, kad demokratinė Rusija automatiškai užims Vokietijos ar Japonijos vaidmenį, tapdama paklusniu satelitu – net ir be jokių saugumo ar ekonominių garantijų mainais ir net nepaisant to, kad Jungtinės Valstijos kelia grėsmę jos pagrindiniams nacionaliniams interesams.

Tačiau tikrovė pasirodė esanti visai kitokia. Jei darytume analogiją su Pigmaliono mitu, galėtume sakyti, kad Amerikos elitas nuoširdžiai tikėjo, jog yra talentingas Dievo skulptorius, pažadinęs Rusiją kapitalistinės demokratijos bučiniu, tikėdamasis, kad ji klusniai atsiguls ir paklus jo norams.

Tačiau atsitiko taip, kad kapitalistinės „demokratijos” forma, kuri buvo primesta paprastiems rusams, buvo jiems itin atgrasi ir pražūtinga, o dauguma rusų neturėjo jokio noro pasyviai paklusti Vašingtono diktatui.

Kaip dažnai būna aistringų, bet neapgalvotų abipusių įsimylėjimų atveju, pasibaigus medaus mėnesiui, neišvengiamas nusivylimas tik dar labiau įkaitino aistras, ir abi pusės vėl grįžo prie neapykantos ir įtarumo, per daugelį dešimtmečių giliai įsišaknijusių jų valdovų kultūroje.

1997 m., praleidęs beveik septynerius metus buvusioje Sovietų Sąjungoje ir vienerius metus kaip vizituojantis mokslininkas Taikos institute Vašingtone, pradėjau manyti, kad jei Jungtinės Valstijos ir toliau vykdys tokią politiką, o Rusija ir toliau taip reaguos, galiausiai tarp jų kils karas.

Kalbant apie dabartinio karinio konflikto Ukrainoje ištakas, svarbu prisiminti, kad svarbiausi XX a. devintojo ir dešimtojo dešimtmečių įvykių aspektai dėl valstybinės propagandos ir didžiosios žiniasklaidos buvo iš esmės ištrinti iš JAV ir Europos visuomenės sąmonės.

Jei tuo metu kas nors būtų pasiūlęs apsvarstyti strategiją, pagal kurią Ukraina prisijungtų prie NATO ir išstumtų Rusijos Juodosios jūros laivyną iš Sevastopolio, net karingai nusiteikę Vakarų analitikai tai būtų palaikę beprotybe ir pavadinę neabejotinu keliu į karą.

Tai, kaip šis fantastiškai pavojingas projektas pamažu nustojo būti laikomas beprotybe ir tapo norma – žinoma, Vašingtone ir Londone, bet ne Maskvoje – yra bauginantis rimtos ir nepriklausomos strateginės analizės žlugimo Vakaruose pavyzdys, kurio viena iš priežasčių yra smarkiai susilpnėjusi net vidutinės trukmės istorinė atmintis.

Kitas svarbus aspektas susijęs su primygtiniu siekiu vaizduoti Rusiją kaip „revizionistinę” ir „antisisteminę” jėgą.

Būtent toks įvaizdis naudojamas siekiant ją pateikti kaip mirtiną grėsmę visam NATO aljansui ir Europos Sąjungai, o ne kaip šalį, kuri dažniausiai reaguoja į Vakarų veiksmus.

Nors Rusijos invazijos Ukrainoje pradžia buvo neteisėtas ir amoralus veiksmas, tačiau, žvelgiant į platesnę strategiją, būtent Jungtinės Valstijos ir jų Europos satelitai per pastaruosius 30 metų sukūrė visiškai naują status quo Europoje ir aktyviai to siekė buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Verta pažymėti, kad pats M. Gorbačiovas vėliau ėmė aštriai kritikuoti Jungtinių Valstijų politiką ir daugiausia NATO plėtrą, kurią jis laikė Maskvos ir Vašingtono susitaikymo ir svajonės apie „bendrus Europos namus”, kuria nuoširdžiai tikėjo, išdavyste.

Sąžiningas Rusijos ir Jungtinių Valstijų žvilgsnis į istoriją yra gyvybiškai svarbus, jei norime pasiekti tvarią taiką Ukrainoje ir pagaliau ištrūkti iš priešiškumo spiralės, kuri, jei išsipildys blogiausias scenarijus, gali virsti mirties spirale visai žmonijai.

Rusai turi suprasti, kad jų imperinė ir sovietinė praeitis, ypač stalinizmo nusikaltimai (kartu su atgrasiais dabartinio režimo aspektais) verčia daugelį Rusijos kaimynų bijoti bet kokios Maskvoje įsitvirtinusios valdžios ir kad priešiškumo jiems šaltinis yra ne tik Vašingtono manipuliacijos.

Tuo tarpu amerikiečiai turėtų pripažinti Šaltojo karo metu (ir po jo) Jungtinių Valstijų padarytus nusikaltimus, dėl kurių dauguma rusų ir kitų pasaulio tautų nenori pripažinti Amerikos teisės mokyti juos moralės, jau nekalbant apie saugumo politikos primetimą.

Sovietų režimo nusikaltimai (bent jau Lenino ir Stalino laikais) buvo daug sunkesni nei Jungtinių Valstijų. Jų atskleidimas padėjo sugriauti Komunistų partijos patikimumą po to, kai M. Gorbačiovas paskelbė glasnost politiką.

Tačiau nuo to laiko Rusijos noras pripažinti šiuos nusikaltimus labai sumažėjo ne tik dėl to, kad susiformavo V. Putino režimas, bet ir dėl to, kad jėgos Vakaruose ir Rytų Europoje pasinaudojo šių nusikaltimų atminimu kaip ginklu savo antirusiškiems ketinimams įgyvendinti.

Visų pirma, jų mėginimas sovietinio režimo nusikaltimus prilyginti Vokietijos nacių nusikaltimams ir dėl sovietinių nusikaltimų kaltinti Rusiją ir Rusijos žmones sukėlė visuotinį nacionalinį pasipiktinimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad tiek daug komunizmo aukų buvo rusai, o daugelis nusikaltėlių (įskaitant Staliną) – ne.

Nacionalinė veidmainystė, kurią sustiprina atsisakymas pripažinti nacionalinius nusikaltimus, yra pagrindinis veiksnys, trukdantis jausti empatiją kitų šalių vadovams, o tai, pasak vokiečių kilmės amerikiečių politologo Hanso Morgenthau (Hans Morgenthau), yra praktinė ir etinė tikro valstybės veikėjo pareiga – gebėjimas ir noras įsijausti į savo oponentų vietą ir suprasti, kas jiems yra svarbiausia.

Empatija nebūtinai reiškia simpatiją ar pritarimą. Jei britų ir prancūzų lyderiai būtų pabandę atsidurti Hitlerio kailyje ir suprasti jo pagrindinius tikslus – remdamiesi „Mein Kampf” išdėstytomis mintimis – jie būtų daug anksčiau nusprendę kovoti su nacistine Vokietija.

Kita vertus, gerai suprasdami, kaip Rusijos vadovybė mato gyvybiškai svarbius savo šalies interesus, Vakarai nebūtų susidarę kvailos iliuzijos, kad Rusija gali nuolankiai sutikti su Ukrainos pavertimu Vakarų kariniu forpostu ir radikaliu rusų kalbos ir kultūros vaidmens šioje šalyje sumažinimu.

Jei net ir tai suprasdami Vakarai vis tiek nuspręstų plėsti NATO ir Europos Sąjungą, tai bent jau darytų atviromis akimis ir gerai suprasdami galimas pasekmes, o tokį sprendimą paremtų ir galingi ištekliai, ir kompromisai kitose srityse (visų pirma nuolaidos Kinijai).

Mėginimas suprasti Rusiją nėra kažkas itin intelektualiai sudėtingo – daug sunkiau suprasti (pavyzdžiui), kas motyvuoja tokią kultūrinę konservatyvią jėgą kaip Talibanas*.

Tiesą sakant, visiškai realistinės ir didžios galios prielaidos, kuriomis remiasi Rusijos isteblišmentas, beveik nesiskiria nuo daugumos Amerikos isteblišmento prielaidų.

Taigi, nors negalime tvirtai teigti, kad bet koks galimas Kinijos bandymas sudaryti karinį aljansą Centrinėje Amerikoje būtinai privers Jungtines Valstijas įsiveržti ir užimti teritoriją, galime tvirtai teigti, kad Vašingtonas aktyviai rems valstybinius perversmus, karines diktatūras ir brutalų nepasitenkinimo reiškimą ir, kad jis tai darys tol, kol tokio aljanso pavojus išnyks.

Mes tai žinome tikrai, nes būtent taip Amerika jau ne kartą yra pasielgusi praeityje.

Bet kuri Kinijos vyriausybė, svarstanti tokį žingsnį, turėtų puikiai suvokti šias galimas pasekmes, taip pat visiško ir labai pavojingo Pekino ir Vašingtono santykių žlugimo perspektyvą.

Bet kuri Meksikos vyriausybė turi suvokti, kad, kad ir kokios būtų jos istorinės pretenzijos Jungtinėms Valstijoms ir kad ir kokios būtų jos neginčijamos teisės pagal tarptautines normas, jei Meksika pateks į gilią ir nuolatinę priešiškumo su Jungtinėmis Valstijomis būseną, jos padėtis niekada nebebus tikrai saugi.

Tas pats pasakytina apie Ukrainą ir Rusiją, ir šio fakto pripažinimas yra svarbus pagrindas ieškant būdų, kaip Ukrainoje įtvirtinti ilgalaikę ir daugiau ar mažiau teisingą taiką.

Suprantama, kad ukrainiečiams, kuriems tenka susidurti su priešo kariuomene ir patirti bombardavimo atakas, bus sunku su tuo susitaikyti.

Todėl saugiu atstumu nuo kovų esantiems Amerikos politikams tenka iššūkis – išsiugdyti šaltą objektyvumą, kuris leistų jiems pripažinti tikrovę.

O kad išsiugdytų tokį objektyvumą, jie pirmiausia turi pažvelgti į istorinį veidrodį.