Kosmopolitizmas ir globalizacija – nacionalinių vertybių naikinimas
Autorius: Kūlgrinda.lt Šaltinis: http://kulgrinda.lt/1395/kosmo... 2016-05-09 16:31:10, skaitė 2832, komentavo 1
Dažnai pastebime, kad patriotizmas nyksta, sava šalis nebėra tokia svarbi, o gimtoji kalba nebe pabrėžiama kaip vertybė. Ne vienas visuomenės veikėjas ar politikas kelia klausimą kaip išspręsti problemas, su kuriomis susiduria mūsų valstybė dabar. Šiuo atveju siūlau alternatyvų variantą, nenarplioti kilusių keblumų, negalvoti apie jų sprendimo būdus, bet pirmiausia suprasti kilmę. Suvokę iš ko kyla problema, galėsime imtis visų galimų įrankių panaikinant pirminį nesklandumų ir nutautėjimo tašką.
Apibendrintai visos valstybinių, tiek socialinių problemų šaknys kyla iš dviejų žodžių tokių kaip globalizacija ir kosmopolitizmas. Kosmopolitizmas tai ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, tai tradicijų, kultūros nepaisymas ir niekinimas. Kosmopolitizmo sąvoka atsirado gana seniai. Kosmopolitais save jau laikė antikinės Graikijos filosofai sofistai. Šios ideologijos tęstinumas pasireiškė Renesanso laikotarpiu (14-18a.), ypač ryškus buvo Apšvietoje (18a.). Renesanso humanitarai, kitaip nei šiuolaikiniai kosmopolitai, neneigė savo gimtosios kalbos kaip vertybės ir tautinio identiteto. Bėgant laikui ši pasaulėžiūra ne tik sklido bet ir giliai įleido šaknis į daugelį politinių struktūrų, tapo istorinių dogmų bei versijų pagrindu, visuomenės mąstymo principu. Kosmopolitinės krypties istorikai teigia, jog lietuvių tauta neturi savosios kultūros, visos kultūrinės vertybės yra kilusios ir pasiskolintos iš kitų Europos šalių. Vienas iš šios krypties atstovų Lietuvoje E. Gudavičius sako: „Lietuva viduramžiais buvo ubagiška šalis. Tokia ir liko. Skamba nemaloniai, bet negaliu vadinti plaučių uždegimo sloga. Norint pasveikti, būtina nustatyti tikslią diagnozę“. Istorikas Gudavičius sudaro tokį įspūdį, kad didi Lietuvos praeitis, užkariavimai, išskirtinė, unikali lietuvių kalba yra neverta pagarbos, jis paneigia Lietuvos istorijos svarbą tautiečiui. Todėl kosmopolitiškos krypties istorikai tampa tautinės kultūros naikinimo būdu.
Kosmopolitizmas Lietuvoje pasireiškia ne tik istorijoje. Galime pastebėti kaip kito Dainų dainelės konkurso repertuarai, kada lietuviškas dainas pradėjo vieną po kitos pakeisti angliškos. Taip pat Europos komisijos direktyva buvo priskirta, jog vaikams nuo antros klasės turi būti privaloma užsienio kalba. Vykdoma nutautinimo politika labai primena sovietmečiu vykusi bandymą paversti lietuvius dvikalbiais, to baigtiniu rezultatu gali tapti – nacionalinės kalbos išnykimas. Akivaizdūs ir padariniai tarptautinėje politikoje, kada į savivaliaujančias šalis yra žvelgiama daug atlaidžiau, užmerkiamos akys prieš jų neteisėtą, nelegalų elgesį.
Lietuvoje yra ne viena žymi asmenybė, kuri atskleidė kosmopolitizmo neigiamą pusę. Apie kosmopolitinio modelio istorijos žalą kalbėjo istorikas R.Batūra. Jis pergyveno, jog tautiečiai per mažai suvokia mūsų šalies istorijos didingumą. Pasak Romo Batūros, lietuviai yra karalių tauta, nes ne mažiau 250 metų kovojome su kryžiuočiais, Aukso orda. Nepaisant karų, buvo sukurta galinga valstybė, kuriai vadovavo Vytautas Didysis. Jis buvo gerbiamas tiek Maskvoje, Kijeve ir Čekijoje, o pačio popiežiaus pripažintas karaliumi.
Vienas iš žymiausių kovotojų prieš žalingą kosmopolitizmą yra signataras Vladas Terleckas. Jis išleido knygą „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, kuri turi net tik pažintinę, bet ir auklėjamąją reikšmę. Autorius aukština Lietuvos istoriją, atskleidžia nepriklausomos Lietuvos bėdas, padeda atskirti draugus nuo priešų. Priešai – niekinantys tautos istoriją, trypiantys kunigaikščių ir partizanų garbę. Kaip bebūtų gaila, V.Terlecko knyga buvo įvertinama gan dviprasmiškai, kaip galima labiau slepiama knygos reikšmė valstybinėje žiniasklaidoje. Užtenka perskaityti kelias knygos ištraukas ir suprantame, jog signataro tikslūs, kartais ir iššaukiantys pasisakymai, kritika skaudžiai veikė kosmopolitinių istorikų autoritetą. Kas ir galimai tapo priežastimi, kodėl šis tekstas neišplaukė į gilesnius vandenis, o autorius nesulaukė didelio nacionalinio susidomėjimo.
Kosmopolitizmo dar didesnį plitimą nulemia tai, jog jis apima ne vieną sritį. Ši idėja gali būti praktikuojama šeimose, politikoje, organizacijose. O sklaida mūsų valstybėje nėra stabdoma, greičiau kaip tik palaikoma ir užtariama, pasisakymai prieš ją dažnai tebūna balsai tyruose.
Prie mūsų tautinio identiteto nykimo prideda ir globalizacija. Globalizacija – reiškinys, apimantis labai įvairias valstybės bei socialinių darinių veiklos sritis, aplinką ir pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu viso pasaulio mastu. Šio reiškinio atsiradimas siejamas su 20 a. pirmąja puse, kada pradėjo augti tarptautinių organizacijų įtaka, plėstis korporacijos ir jų veiklos sferos, didėti tarpvalstybinė ekonominė priklausomybė. Žiūrint per ekonominę, politinę bei informacinę prizmę globalizacija dažnai yra vertinama kaip teigiamas reiškinys, bet jai vis stipriau besiskverbiant tiek į valstybių, tiek į žmonių asmeninį gyvenimą kyla grėsmė nacionalinėms vertybėms.
Globalizacija kaip fenomenas prisidedama prie informacijos sklaidos: padeda sklisti dezinformacijai arba šalių propagandai. Susikūrusios tarptautinės organizacijos, sąjungos, mažiau ar daugiau naikina valstybių suverenitetą, kadangi valstybė priklausydama sąjungai turi priimti jos taisykles, reikalavimus, dažnai pamindama savo esminius ar dalinius principus. Taip pat tarptautinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas, gali daryti spaudimą, joms įsiskolinusioms šalims, taip pasiekdamos atitinkamos politikos vykdymą.
Kalbant apie ekonomiką, globalizacija yra stipriai susijusi su liberalizacija (valstybės draudimų panaikinimas, reguliavimo mažinimas, kainų kontrolės, prekybos kliūčių panaikinimas). Dėl to didėja atskirtis tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, nes vystymosi tempai labai skiriasi. Mažiau išsivysčiusiose šalyse didėja nedarbas, nėra užtikrinama socialinė apsauga.
Dėl didėjančios tarpvalstybinės komunikacijos pradeda formuotis pasaulinė kultūra, kuri lemia atotrūkį nuo savosios. Taip visuomenėje tradicinių švenčių vietą užima užsienietiškos, plinta daugiakalbystė, nyksta papročiai, tautai būdingos ypatybės, gyvenimo būdas. Plintant nereguliuojamos migracijos virusui, ilgainiui kyla grėsmė nacionalinės valstybės išlikimui.
Emigracijos ir imigracijos skirtumas parodo, jog pusė ar daugiau išvažiavusių lietuvių vietų užima atvykėliai.
Ilgainiui taip valstybė tampa daugiataute, tikrų lietuvių lieka mažuma.
Nepaisant visų kosmopolitizmo ir globalizacijos teigiamų savybių, turime atsižvelgti į keliamą grėsmę mūsų tautai, kultūrai, suvokimui ir papročiams. Privalome puoselėti, išlaikyti bei perduoti savas tradicijas, nepamiršti, kad gimę lietuviais, turime jais ir būti.
Dovilė Žemaitytė
Daugiau informacijos gali rasti:
http://www.propatria.lt/2014/01/vladas-terleckas-nesinuodykime.html
Vladas Terleckas „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, „Versmės“ leidykla, 2009 m.