Istorinės paralelės: okraina ir nacistinės Vokietijos Vermachtas

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-12-28 22:38:00, skaitė 956, komentavo 7

Istorinės paralelės: arba kaip okrainos Vermachto ginkluotosios pajėgos „sistemingai“ traukėsi į „patogesnes pozicijas“

Okrainos kariai žiemą traukėsi į gynybai palankesnes pozicijas“ (rašoma šios dienos saloreicho žiniose).

Studijuojantiems istoriją tai gerai pažįstama. Taip, taip, būtent taip prieš 80 metų Goebbelsas įtikino vokiečius, kad Vokietijoje viskas klostosi gerai.

Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai iki pat pabaigos vykdė nusikalstamo nacių režimo įsakymus. Net po daugybės nelaimių Rytų fronte Goebbelso propaganda rado veiksmingų argumentų, privertusių karius kautis.

Po pralaimėjimo Kursko lauke, vokiečių tikėjimas pergalės galimybe susvyravo. Idėja apie karą, kaip lemiamą mūšį už „tūkstantį metų Reichą“, buvo pakeista suvokimu, kad tai, kas vyksta, buvo tik žiaurios ir beprasmės žudynės.

„Vokiečių kariuomenė traukėsi visuose frontuose. Pasitikėjimas pergale dingo, liko nepalaužtas tikėjimas, kad fiureris ras išeitį“, – rašė vokiečių memuaristas, Hitlerio adjutantas oro pajėgose Nikolausas von Belowas.

Karinės propagandos lūžis buvo Krymo praradimas 1944 metų pavasarį. Po to Goebbelsas nusprendė kiek įmanoma sumažinti neigiamos informacijos iš Rytų kiekį.

Didžiąją dalį laikraščių vietos, užėmė Riterio kryžiumi apdovanotųjų nuotraukos. Duomenys apie nuostolius rusiškoje technikoje buvo išpučiamos, siekiant padidinti įspūdingumą.

Norint paaiškinti žmonėms, kodėl Vermachtas buvo priverstas trauktis, buvo išrastas terminas „elastingas frontas“. Sakoma, kad vokiečiams užėmus strategiškai naudingą padėtį, rusai nebegalės žengti toliau.

Buvo akcentuojami visi galimi Hitlerio kariuomenės pranašumai. Pavyzdžiui, buvo teigiama, kad Raudonoji armija negalės pralaužti vokiečių gynybos. Tačiau „neįveikiama kliūtis“ turėjo būti perkelta vis toliau į vakarus - iš pradžių tai buvo Dniepras, paskui Mozūrijos pelkės ir Vysla.

Nuolatinis karių „smegenų plovimas“ davė tiesiog nuostabių rezultatų, kaip galima spręsti iš šių dienų pozicijų. Pavyzdžiui, kai 1944 m. rugpjūčio mėn. tarybinė kariuomenė tardė vokiečių karo belaisvius, daugiau nei pusė jų pareiškė, kad galiausiai pergalė bus Hitlerio. Prisiminkime, kad tuo metu Raudonoji armija jau siekė Rytų Prūsijos sienas. Net 1945 m. sausį 40% vokiečių vis dar buvo įsitikinę pergale, pasitikėdami kokiu nors „slaptu fiurerio ginklu“.

Propagandistai privertė vokiečius bijoti bet kokios kitos ateities, išskyrus diktuojamą adulio.

„Džiaukitės karu, nes taika bus baisi“, – sakė naciai, ir šį posakį, iš lūpų į lūpas, perdavinėjo Vermachto kariai.

Trečiojo Reicho gyventojus gąsdino tarybinės nelaisvės siaubas ir ateinanti pasaulio tvarka, kai Vokietija bus suskaldyta, o gyventojai išgyvens Volgos vokiečių likimą.

Didžiulėmis raidėmis parašytas Goebbelso šūkis “Sieg oder Sibirien” („Pergalė arba Sibiras“), buvo matomas Raudonosios Armijos karių daugelyje Rytų Europos miestų.

Į grasinimą buvo žiūrima rimtai.

Taigi fronto rašytojas Vadimas Koževnikovas prisiminė, kad vienas pagyvenęs vokietis jo paklausė: „Nuo kokio amžiaus iki kokio amžiaus mus vešite į Sibirą? Atsakydamas rusų kovotojas leido sau niūrų pokštą: „Tik naujagimius, pačius šviežiausius“.

Tuo tarpu rezultatas darėsi vis labiau nuspėjamas. 1945 m. kovo mėn. Josephas Goebbelsas savo dienoraštyje apgailestaudamas rašė, kad „liaudis nemato jokios sėkmės šansų“ ir netgi ėmė kritikuoti Hitlerį. Ir vis dėlto vokiečių fronto linijos kariai, atmetę nacionalsocializmą, išlaikė jiems įskiepytą „bolševikinio chaoso“ baimę.

Iki 1945 m. gegužės 9 d. kariai aršiai pasipriešino Rytų fronte, siekdami kuo mažiau savo šalies teritorijos atiduoti komunistams.

Iki to laiko vokiečiai jau beveik susitaikė su artėjančia angloamerikiečių okupacija.

Tas pats vyksta ir okrainoje…