P-rezidentės Grybauskaitės pareiškimas apie Rusiją: pats muša, pats rėkia

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-11-26 16:27:07, skaitė 5834, komentavo 1

Jau visą savaitę Lietuvoj girdisi garsiai nuskambėjusio Grybauskaitės pareiškimo, susitikime su NATO Generaliniu Sekretoriumi Jensu Stoltenbergu, esą Rusija – tai „teroristinė valstybė“ – atgarsiai.

Iš esmės tokį Rusijos demonizavimą, ypač jei turėsime omenyje, kad jei kokia nors pasaulio valstybė iš tiesų ir verta „teroristinės“ titulo, tai būtų nebent Jungtinės Valstijos su savo satelitais, galime įvardyti kaip savotišką karo propagandą (kas, bent jau formaliai, yra esamosios 1992-ųjų Lietuvos Konstitucijos 135-ojo straipsnio, draudžiančio karo propagandą Lietuvoje, pažeidimas), naivių ir patiklių žmonių psichologinį rengimą galimam karui prieš amžinai vis „puolančius rusus“…

Bet juk būtent JAV yra didžiausias pasaulio agresorius, karų kurstytojas ir vykdytojas – tik pažvelkime į milijonus nekaltų žmonių, per pastarąjį dešimtmetį kritusių nuo jankių imperialistinio teroro (Afganistanas, Irakas, Libija, „ILIV“ sukūrimas ir t. t.).

Žinoma, tūlam landsbergizmo adeptui tai neturi jokios reikšmės: jam vien Rusijos egzistavimas tikriausiai reiškia tam tikrą išsišokimą, kurio toleruoti tiesiog nevalia.

Visiškai natūralu, kad tokie panelės Grybauskaitės pareiškimai išprovokavo ir atitinkamą Rusijos reakciją – šią savaitę, atrodo, buvo pradėtas savotiškas visų lietuviškų krovinių boikotas; be to, kaip žinome, kai kurios Rusijos politinės jėgos ėmė raginti savo valstybės vadovus iš viso nutraukti diplomatinius ryšius su Lietuva.

Nepaisant to, kaip tendencingai visa ši nedidelė istorija pristatinėjama tiek sisteminės žiniasklaidos, tiek ir įvairių „patriotų“ (skaityk: pseudopatriotinių rusofobų), iš esmės esama padėtis kuo puikiausiai atitinka ilgaamžį liaudies posakį:

„Pats muša, pats rėkia.“

Ir, be to, Grybauskaitė „mušdama“ tikrai „mušė“, bet tas „mušimas“ buvo toli gražu ne Lietuvos interesų gynimo, o verčiau, pataikavimo Vakarams, reikalas (didelė dalis vadinamojo „elito“ tikriausiai jaučia savotišką pasitenkinimą kuo stipriau ir aršiau įsiteigdami savo šeimininkams Vakaruose).

Bet koks tikrai Lietuvos ir lietuvių tautos gerbūviu suinteresuotas politikas šioje padėtyje verčiau žiūrėtų, kaip išvengti Lietuvai visiškai nereikalingo (ir galimai pražūtingo) karo, tuo pačiu realizuojant ir savus ekonominius interesus (kam Rusijos rinkos prieinamumas yra itin svarbus), o ne užsiiminėtų šitokia retorika, kokios imasi panelė Grybauskaitė.

Tuo tarpu oficialioji, sisteminė žiniasklaida ir politiniai veikėjai visa tai klaidingai vaizduos kaip Lietuvos nacionalinių interesų gynimą, na, bet apie jokius tikrus nacionalinius interesus negalime kalbėti nepripažinę, kad Lietuva nėra suvereni valstybė, o tiesiog Briuselio-Vašingtono kolonija, satelitas.

Tik reikalas tame, jog vadinamasis Lietuvos „elitas“ ar, tiksliau, „valstybininkų“ klaną sudaranti jo dalis, Vakarų atžvilgiu elgiasi lyg augintinis mažas šunelis, negalintis stipriai kandžiotis, bet vis dėlto mėgstantis itin garsiai ir piktai loti ant savo šeimininkui nepatinkančių praeivių, juos lyg ir provokuodamas fiziniam susirėmimui.

Reikia tikėtis ir  padaryti ką galime, kad tik lietuvių tauta dėl šitokių „šuniškų“ savo vadinamojo politinio „elito“ įpročių nebūtų įvelta į kruviną karą prieš vis „puolančią“ Rusiją, kurio tikrai trokšta tiek dalis Vakarų valdančiojo sluoksnio, tiek ir beprotiškiausi antirusiškosios isterijos ir raganų medžioklės šaukliai.