„Žabarų ryšulio“ zonoje (Koks jis, šiuolaikinis fašizmas?)

Autorius: Povilas Masilionis Šaltinis: https://ekspertai.eu/-zabaru-r... 2023-11-13 19:58:00, skaitė 604, komentavo 3

Povilas Masilionis.

Koks jis, šiuolaikinis fašizmas?

Prasidėjus Rusijos „specialiajai karinei operacijai“ Ukrainoje, interneto portale „Ekspertai.eu“ teko pristatyti jau mirusio buvusio LKP(TSKP) sekretoriaus ideologijai ir buvusio politinio kalinio atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje prieš pat mirtį išleistą, viešojoje erdvėje tada, po išleidimo, blokuotą knygą „Gyvenimas post factum“ (V., Politika, 2017). Tai – šio politiko bei žurnalisto skausmingi pamąstymai apie įvykusį lūžį pasaulyje ir prarastą politinę pusiausvyrą jame po Tarybų Sąjungos žlugimo.

Priežastis knygai prisiminti buvo pakankamai svari, – jos mintys susišaukia su mūsų šiandiena, pažymėta tos „specialiosios karinės operacijos“ Ukrainoje bombų sprogimais. Kitaip sakant, čia gana objektyviai, net cituojant 1987-1991 metais dirbusį Maskvoje JAV ambasadorių Džeką Metloką (Jack Matlock), atskleidžiamos Rusijos ir Ukrainos, o tiksliau – Rusijos ir NATO, karinio konflikto priežastys, tarp kurių ir svarbiausioji – nacizmo atgimimas Ukrainoje. (Džekas Metlokas, panašiai kaip ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, savo interviu laikraščiui „Tageszeitung“ tvirtino, kad Ukrainos Maidanas „...į valstybės saugumo aparatą atvedė žmones, kurie yra prieš viską, kas rusiška, – ir politiškai teisinga, kad jie gali būti vadinami naciais be jokių išimčių...“ O „...dėl to turėtų ir Vakarų Europa sunerimti...“)

Reakcija Lietuvoje

Deja, Vakarų Europa (kaip ir JAV!) neparodė jokio nerimo dėl atgimstančio „banderizuoto“ nacizmo Ukrainoje. Užtat po Juozo Kuolelio knygos pristatymo 2022-ųjų metų birželio 6-osios „Ekspertai.eu“ straipsnyje „Koks gi tas gyvenimas post factum?“ tam tikrą nerimą, atrodo, pajuto kitokių nuomonių netoleruojantys lietuviškieji politikos „vanagai“, per tris dešimtmečius, panašiai kaip ir Ukrainos radikalai, ėmę „diktuoti madas“ nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

„Masilioni, kiek jums metų? Jau tikrai tiek, kad laikas pagalvoti apie gražų grabą, – parašė atsiliepime į tą straipsnį vienas jų, pasivadinęs Nijole. – O jūs giedate seną komunistų giesmę tarsi nebūtų užaugusi ir subrendusi jūsų anūkų karta, spjaudanti į visokius KGB-istus kuolelius, stribus petkevičius ir puspročius paleckius (netikiu, kad nežinote, jog šito „politiko“ nervus gydė Pakso gelbėtoja Lolašvili, cha, cha...). Šiandien Lietuvos pagrindą, lemiantį dabartį ir ateitį, sudaro visai kitokie žmonės negu jūsų kuoleliai. Jaunimas – ir ne tik – suaukojo beveik šešis milijonus eurų Ukrainos gynybai. Niekam nerūpi, ką ten parašė kažkoks komunistas – ir jūs jį galite pareklamuoti tik tarp savo vatnikų. P. S. Nejaugi nejaučiate, kad per 31 metus Lietuva nuėjo savo keliu, o jūs sėdite dumblo baloje?“

Šį emocingai piktą, net peržengiantį takto ribas, atsiliepimą pateikėme visą – be jokių sutrumpinimų. Jame šiek tiek jaučiama moteriška logika, tačiau vis tik netikiu, kad tokį atsiliepimą galėjo parašyti kažkuri iš tų, žurnalistiniame darbe per 50 metų sutiktų, Nijolių, kurios tarybiniais laikais ir vėliau iš arti stebėjo nuolatines šių eilučių autoriaus pastangas tiesos, o ne būsimojo „gražaus grabo“ paieškoms. (Beje, šį atsiliepimą kartu su kitais minėtojo straipsnio komentarais galima ir dabar, po pusantrų metų, surasti šiandienės Lietuvos valdžios dar ne visiškai uždarytoje „vatnikų“ viešojoje erdvėje.)

„Anūkų karta“

„Nijolės“ mintys sugrąžino į pirmuosius atkūrusios nepriklausomybę ir dar kitoje sąjungoje jos nepraradusios Lietuvos metus. Prisimenu, tada Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis spaudos konferencijose gąsdino mus, buvusius tarybinius žurnalistus – dar ne visiškus „senus kelmus“, uždavinėjančius pasipūtusiam „vadui“ nepatogius klausimus: esą tik ateisianti nauja, be „sovietinio raugo“, būsimoji karta galės objektyviai įvertinti bei kurti istoriją. Ir štai dabar, po trisdešimtmečio, jau to „vado“ pasekėjai – „landsbergizmo ideologijos apologetai“ (anot buvusio disidento ir politinio kalinio Stasio Stungurio) vėl savotiškai gąsdina mus, esą sėdinčius „dumblo baloje“ ir giedančius, jų nuomone, „seną komunistų giesmę“. Gąsdina ta pačia (ar dar „pažangesne“) jau atėjusia ir esą Lietuvos dabartį bei ateitį lemiančia „anūkų karta“, kai ir dabartį, ir ateitį šiandien lemia Briuselis bei Vašingtonas.

„Anūkų kartai“, gimusiai ir subrendusiai po Tarybų Sąjungos žlugimo, mūsų gyventas ir nugyventas tarybmetis – nepažinta planeta. Iš tendencingų „išlaisvintų“ mokyklinių vadovėlių, kuriuos ir man tekdavo dėl smalsumo pavartyti, iš toksiškos televizinės ir „persitvarkiusių“ kai kurių tarybinių šeimų bei jų artimųjų aplinkos nemaža dalis „anūkų kartos“ atstovų iš tikrųjų „išgriebė“ ypač neigiamą požiūrį į tą, buvusį, savo tėvų gyvenimą. Šitas požiūris kartais net alsuoja nepaaiškinama neapykanta, nors „prie socializmo“, ypač viešojo intereso ir socialinėje visuomenės apsaugoje, būta nenuginčijamų teigiamybių, kurių galėtų pavydėti mus „pasigrobęs“ šiandienis laukinis kapitalizmas, o tiksliau, – praėjusio amžiaus pabaigoje Vakarų pasaulyje įsitvirtinusi naujausia, visiškai nekontroliuojama, jo atmaina – neoliberalizmas.

Lietuvoje neoliberalizmas rado ypač trąšią dirvą savo siautėjimui. Mat po nepriklausomybės atkūrimo šalyje suklestėjo nefiksuotas politinis darinys (srovė) landsbergizmas. Su nevaldoma ir net skatinama socialinės nelygybės plėtra. Su ekonominio bei kultūrinio šalies identiteto, o tuo pačiu – ir mūsų valstybės naikinimu. Su nuolatine šizofreniška priešų paieška. (Tai veikia net valdant ne vadinamiesiems konservatoriams).

Neapykanta kitaip galvojantiems, dar prieš „okupuojant“ Lietuvą neoliberalizmui, jau buvo tapusi landsbergizmo vizitine kortele ir net šios politinės grupuotės varomąja jėga. Todėl „anūkų kartos“ atstovų dalies keistą neapykantą savo tėvų praeičiai bei viskam, kas susiję su Rusija, matyt, galima paaiškinti agresyvaus landsbergizmo poveikiu. Vieni „anūkai“ taip spjaudosi iš noro įsiteikti ar išsitarnauti tam politiniam dariniui, o dauguma jų – iš baimės dėl savo ir savo artimųjų ateities.

Baimę būti savimi landsbergizmo „epochos“ pradžioje patyrė dar „anūkų kartos“ tėvai. Išliko gyvi prisiminimai iš kairiosios minties žurnalo „Gairės“ (beje, to paties landsbergizmo, padedant net socialdemokratams, sužlugdyto prieš nepilną dešimtmetį) redagavimo bei leidimo dviejų amžių sandūroje. Tada ne vienas iš principingiausių žurnalo autorių yra papasakojęs nemažai jų pačių ar jų šeimų narių atviro ar užvualizuoto persekiojimo istorijų. Jau nekalbant apie dažnus anoniminius grasinimus „Gairių“ leidėjui bei redaktoriui, – net iki pažadų, valstybės saugumo „specų“ neišaiškintų, susprogdinti redakciją.

Katastrofa demokratijai

Ne kiekvienas atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos pilietis gebėjo ir šiandien geba pasipriešinti landsbergizmo paleistam į apyvartą visuotinės baimės „virusui“. Todėl šalyje iš esmės ir turime fasadinį žmogų, apie kurio atsiradimą dar 2004-aisiais metais pagarsino viešojoje erdvėje mokslininkas, rašytojas ir eseistas Gintaras Beresnevičius, lietuvių tautos valdymą baime XXI amžiuje pavadinęs katastrofa.

Ar ne katastrofa demokratijai, kai už kitokios, nei oficialioji, nuomonės viešą išsakymą būtinai būsi apšauktas „kremliniu“, „putinistu“, „vatniku“, „koloradu“ ar dar kitaip? Ką čia kalbėti apie paprastus mirtinguosius, jei net popiežius Pranciškus mūsų šalyje buvo viešai „tituluotas“ „putinistu“, o Vatikanas bandytas pervadinti „Vatnikanu“. (Neišsiskiria iš to landsberginio choro ir mūsų cituotoji Nijolė, kuriai tačiau vis tik labiau patinka kitos – „kagebisto“, „stribo“, „puspročio“ – etiketės.)

Ar ne katastrofa demokratijai, kai landsbergizmo „šulams“ nepatinkančios nuomonės turėtojui, suieškojus tam pretekstą (pavyzdžiui, suvalgytą „ne tokį“ kotletą, pacituotą „smetoninių“ laikų dainelę apie žydus) arba net neieškant jo, to preteksto, surengiamas aukščiausio lygmens viešas puolimas? Toks, kad tik laikykis! Pasitelkiama landsbergizmui tarnaujanti televizija ir internetas, samdomų žurnalistų pajėgos ir jų „kūriniai“, o landsbergizmo adeptams neįtikusiems aukštųjų mokyklų dėstytojams „paprotinti“ „mobilizuojami“ net studentai. Tokio globalaus kitamanių puolimo įkarštyje galimas ir teisiškai nebaudžiamas viešas pasiūlymas: sušaudyti! (Jis kol kas priklauso tik „dvaro juokdariui“ Arūnui Valinskui.)

Ar ne katastrofa demokratijai, kai Lietuvoje jau antrą dešimtmetį kriminalizuojamos tiesos paieškos?! Sekant Džordžo Orvelo pranašysčių knygos „1984-ieji“ logika, pirmiausia imta „redaguoti“ mūsų praeitį, paliekant joje tik oficialiąsias versijas. Tam nuo 2010-ųjų metų sėkmingai tarnauja aiškiai antikonstitucinis Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis ir jo dalis, liečianti 1991-ųjų metų sausio 13-osios bei Medininkų žudynių bylas. (Jis, tas BK straipsnis, pernai papildytas, kaip ir dar keli BK straipsniai, – „neteisingam“ mąstymui užkardyti ir dėl dabarties įvykių.)

Teisininkas Jonas Kovalskis, siekdamas minėtojo 170(2) BK straipsnio panaikinimo, prieš penkmetį yra suskaičiavęs ir peticijoje Lietuvos valdžiai (deja, neturėjusioje tęsinio) pagarsinęs net šešis to straipsnio pagrindu represuotus Lietuvos piliečius ir gerokai daugiau jų – kitaip nukentėjusių dėl tų, landsbergizmo stabdomų, tiesos paieškų, o per pastarąjį penkmetį ir vienų, ir kitų dar padaugėjo.

Imtis aiškiai beviltiškos peticijos teisininką Joną Kovalskį paskatino Valstybės saugumo departamento iniciatyva 2017-aisiais metais sukurpta unikali baudžiamoji byla šių eilučių autoriui – už išleistą lietuvių kalba niekur teismų neuždraustą, Italijoje, JAV spausdinamą ir platinamą rusų žurnalistės interviu knygą. Tos baudžiamosios bylos eiga „nusikaltėlio“ straipsniuose pustrečių metų buvo aprašoma interneto portale „Ekspertai.eu“, o vėliau tie straipsniai sudėti į publicistikos knygą (Masilionis P. Būti žmogumi pavojinga. V., 2019), kurios uždrausti dar nesiryžtama, tačiau kitais būdais stengiamasi tą neklusnų, dar ne „fasadinį“ Lietuvos pilietį laikyti „ant taikiklio“ ir taip bandyti „atvesti į protą“. Jau įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiui, „įsvėrusiam“ leidėjui solidžią baudą, priimama dar ir papildoma nutartis – sumokėti „honorarą“ profesoriui Tomui Janeliūnui už „pavojingos“ knygos turinio analizę, o dar po trejų metų „nusikaltėlis“ sulaukė net antstolės reikalavimo – sumokėti už konfiskuotos šitos knygos tiražo sunaikinimą (gal sudegino ant laužo?) ir, žinoma, net solidų „honorarą“ antstolei.

Istorijoje ne kartą fiksuoti laikotarpiai, kai liepsnojo knygų laužai. Net pakankamai artimoje praeityje. Net mūsų laikais. Viešojoje erdvėje būta žinių apie rusiškų knygų deginimą Ukrainoje. Ir Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, bandyta deginti landsbergizmo „cenzoriams“ neįtikusio rašytojo Juozo Baltušio knygas. Su užsienio lietuvių pagalba sumesta į laužą jau šiais laikais išleista „netinkamų“ tarybinių dokumentų knyga, nebekalbant apie Lietuvos bibliotekų knygų masinę „reviziją“. Ir nė karto niekur neteko girdėti (net nacių Vokietijoje!) apie reikalavimą mokesčio iš autorių ar leidėjų už pasmerktas sunaikinti ir sunaikintas jų knygas. Kitaip sakant, už jų sunaikinimą. Net pasitelkiant antstolį, kad būtų skaudžiau!

Šioje situacijoje, kai Lietuva jau lenkia net buvusią nacistinę valstybę kitamaniams reiškiamos neapykantos spalvų gama, yra labai nedėkingas užsiėmimas be nutylėjimų analizuoti visuomenės raidos procesus. Ypač dabar, kai mūsų šalyje šitai šizofreniškai neapykantai didinti dar pasitelkiama karo isterija ir internetini o sekimo bei reguliavimo galimybės. (Ta proga pridėkime dar vieną katastrofą Lietuvos demokratijai: masiškai plintant antilandsberginiam nepasitenkinimui visuomenėje, kovingesni interneto portalai, tarp jų – ir „Ekspertai.eu“, jau grasinami uždaryti. Pastarajam be teismo sprendimo atimta teisė turėti atsiskaitomąsias sąskaitas Lietuvos bankuose, – taip buvo „sudarytos sąlygos“ perkelti jas į kitas valstybes, esančias net už Europos Sąjungos ribų!)

Užbuksavęs liberalizmas

Kitur, kitose valstybėse, pasauliniai bei regioniniai visuomenės raidos procesai analizuojami visiškai atvirai. Štai prieš keletą metų Lietuvos leidykla „Kitos knygos“ atidavė knygynams išverstą į lietuvių kalbą (iki šiol dar neuždraustą!) jau trečią žmonijos raidos problemoms paskirtą Jeruzalės hebrajų universiteto dėstytojo, istorijos mokslų daktaro profesoriaus drąsių tyrinėjimų knygą (Yuval Noah Harari. 21 pamoka XXI amžiui. V., 2019). Izraelio mokslininkas čia išdrįso panagrinėti, kodėl, „žlugus fašizmui bei komunizmui, liberalizmas užbuksavo“ (p. 12). Kitaip sakant, be rožinių akinių pažvelgti į liberaliosios demokratijos krizę.

Nesiruošiame aptarti kiekvienos tų „pamokų“, tačiau, atrodo, kad svarbiausioji iš jų telpa šiose mokslininko knygos eilutėse: „Tikriausiai girdėjote, kad gyvename įsilaužinėjimo į svetimus kompiuterius eroje, tačiau tai tik dalis tiesos. Išties gyvename eroje, kurioje siekiama nulaužti žmones“ (p. 280).

Nors knygos autorius čia „atsimuša“ į ardomąjį naujųjų technologijų poveikį, tačiau pasaulyje gimstančios „skaitmeninės diktatūros“ gal tik iš dalies tepadeda nekontroliuojamu tapusiam liberalizmui, pavirtusiam į neoliberalizmą, laužyti ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų tautų likimus. Todėl kyla natūralus klausimas: kur mus nuves ta liberaliosios demokratijos krizė?

Jau „žabarų ryšuliai“

Ieškodamas išeities iš tos liberaliosios demokratijos krizės, Yuval Noah Harari (beje, pats liberalas!) atidžiau pažvelgia į „dabartinį nacionalizmo proveržį“ pasaulyje, nors kartu pripažįsta, kad atskiros tautos po vieną šiandien nepajėgios išspręsti „mus užgriuvusių globalinių problemų“. Knygos autorius, kaip nebūtų keista, net peraugančiame į fašizmą nacionalizme stengiasi pirmiausia įžvelgti „ne bjaurastį“. Esą, „kalbėdami apie fašizmo ydas žmonės dažnai neatskleidžia jo esmės: fašizmą jie linkę vaizduoti kaip šlykštų monstrą, bet nesugeba paaiškinti, kuo jis juos vilioja“. Todėl, „kai į fašizmo veidrodį žiūri izraeliečiai, kilniausias dalykas pasaulyje jiems regisi jų šalis Izraelis“ (p. 305).

Dėl fašizmo patrauklumo galima būtų rimtai pasiginčyti su knygos autoriumi. Mat, „žiūrėdami į fašizmo veidrodį“, Izraelio vadovai ilgus metus negalėjo šalia savo šalies palikti vietos Palestinos valstybei; „žiūrėdami į fašizmo veidrodį“, Ukrainos radikalai aštuonerius metus ginklu „auklėjo“ valstybės perversmo nepripažinusius Donbaso rusus; „žiūrėdami į fašizmo veidrodį“, landsbergizmo ideologai Lietuvoje „užpatentavo“ naują žmonių valdymo būdą – baime.

Tokių iškreiptų „žiūrėjimų į fašizmo veidrodį“ galėtume pažerti ir daugiau. Visi jie visapusiškai atitinka paties knygos autoriaus pateiktą žodžio „fašizmas“ apibrėžimą: žodis „fašizmas“ yra kilęs iš lotyniško pascis, reiškiančio „žabarų ryšulį“. „Todėl fašistai kolektyvo interesus iškelia daug aukščiau už bet kokio individo ir reikalauja, kad joks pavienis žabaras nedrįstų trikdyti fašizmo vienovės“ (p. 306). Ir tai aiškiai kertasi su ankstesniu autoriaus dėstymu apie fašizmo patrauklumą.

P. S. Parašęs šias eilutes, prisiminiau įdomų vieno skaitytojo atsiliepimą interneto portale „Ekspertai.eu“ po straipsnio apie minėtos šių eilučių autoriaus knygos „Būti žmogumi pavojinga“ išleidimą. Skaitytojas Vytas tame atsiliepime mąsto: „Aš vis dar iki šiol nesuprantu, kas dedasi Lietuvoje. Štai leidėją nuteisė už knygos, laisvai prieinamos internete, išleidimą, nors ten nėra jokio kriminalo. Politiką Titovą nuteisė už tai, kad jis, remdamasis bylos duomenimis, suabejojo pokario partizanų didvyriškumu. O štai prezidentė D. Grybauskaitė už savo disertaciją, kurioje įrodė, kad partizanai nužudė daugiau kaip 13 tūkstančių civilių gyventojų, ne tik nebuvo teisiama, bet ir gavo daktaro laipsnį.“

„KĄ VISA TAI GALĖTŲ REIKŠTI?“ – net didžiosiomis raidėmis atsiliepimo pabaigoje išdėstė savo nesupratimą skaitytojas.

Ko čia nesuprasti: ir Lietuvos, ir kituose Vakarų pasaulio „žabarų ryšuliuose“ sėkmingai gali gulėti net papuvę, ryšulių sudarytojų nuomone, „žabarai“. Tegu tik jie dabar netrikdo ryšulio vienovės!