Menas „ne visiems“

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/menas-ne-vi... 2016-04-13 09:18:38, skaitė 3220, komentavo 1

Jau tiek daug pasakyta apie masinės kultūros žalą, kad tiesiog nuostabu, kodėl iki šiol minios žmonių klausosi „popso“ ir žiūri idiotiškas komedijas.

Suprasdami masinės kultūros aklavietę, žmonės su aukštesniais estetiniais poreikiais ieško rafinuotesnio dvasinio peno ir suranda jį įvairiausiose nestandartinio meno pakraipose ir neretai tuo dar ir puikuojasi. O ko gi nesipuikuoti? Jie juk sugebėjo ištrūkti iš primityvios masinės kultūros spąstų ir išmoko suprasti meną, skirtą „ne visiems“, o tai, jų nuomone, iškelia juos aukščiau primityvios minios. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Šį kartą nekalbėsime apie taip vadinamo šiuolaikinio meno perlus, kuriuos gausu visiškų kvailysčių ir nešvankybių.

Pakalbėsime apie postmodernistinį meną, šiuo metu labai populiarų, kurį labai vertina šios srities specialistai ir surenka ištisas minias žiūrovų parodose, knygų mugėse.

Postmodernizmas klesti, vadovaudamasis lozungu „ką noriu, tą ir kuriu“ ir susidaro įspūdis, kad mūsų gyvenime nebeliko jokių dėsningumų. Ištisos knygos rašomos „smegenų srauto“ principu, netyrėdamos jokių idėjų. Paveikslai vaizduoja dievai šino ką… Žinovai aiškina, kad tokiuose kūriniuose kiekvienas pats susiras sau gilią prasmę. Ir čia nepasiginčysi. Tačiau kur toks menas veda?

Taigi, mums prieš akis ekspozicija, paveikslas ar knyga, kur nėra jokio konkretaus siužeto, vien tik įvairių elementų rinkinys. Geriausiu atveju toks menas verčia žiūrovą palaužyti galvą ir bent jau treniruoja jo intelektą, tačiau taip nutinka labai retai. Dažniau tai būna tiesiog „kažkas“, kas turi žiūrovą nustebinti, priversti fantazuoti ir susirasti kūrinyje tai, ko jam pačiam norisi. Tai skatina šiuolaikinių kūrinių abstraktumas. Panirę į postmoderną žmonės nesužinos nieko naujo, jie neauga dvasiškai, jie viso labo gauna galimybę dar kartą pagalvoti apie tai, apie ką ir taip pastoviai galvoja ir surasti tame mene dar vieną savo įsitikinimų patvirtinimą.

Rezultatas – toks menas veda žmones į subjektyvizmą. Dar daugiau – jis per estetinį pasitenkinimą diegia tą subjektyvizmą protuose. Subjektyvizmas komplikuoja žmonių tarpusavio supratimą, suskaldo vieningą vertybių sistemą į atskirus gabalus, dėl ko trūkinėja ryšiai tarp žmonių.

Amorfiškas menas sukuria įspūdį, kad šiame pasaulyje viskas vyksta atsitiktinai. Žmonių protuose dėl viso to – košė, trukdanti suvokti realų pasaulį ir jo objektyvius dėsningumus. Ir visa tai paskaninama nepaprastu šio meno vartotojų pasididžiavimu dėl to, kad jie yra tokie „Apsišvietę“ ir „intelektualūs“. Ar verta sakyti, kad toks menas nesuteikia tikrojo dvasinio peno, kadangi neskleidžia absoliučiai jokių žmogiškų vertybių?

O jei prisiminsime, kad tokiu menu domisi daugiausiai intelektualūs žmonės, kurie turi galimybę keisti realybę, tai darosi aišku, kaip iš geriausių žmonijos protų atimami moraliniai orientyrai ir kilnūs tikslai, kurių jie galėjo pasiekti, pasitelkę į pagalbą savo galingus potencialus.

P.S. Minimalus skaičius konkrečių pavyzdžių neliudija autoriaus nekompetencijos. Pavyzdžiai nepateikiami, kad nebūtų panašaus „Meno“ kūrinių reklamos.