L. Kalėdienė. Kodėl Laisvės partijai taip parūpo Vilniaus rajono lenkai?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/07/27/l-... 2023-07-27 23:25:00, skaitė 860, komentavo 6

Koks Vilniaus rajone gyvenančių lenkų ryšys su Lenkija?

Toks klausimas kilo perskaičius kone visuose portaluose tą pačią dieną paskelbtą ELTA platinamą žinią apie Vilniaus rajono mero Roberto Duchnevičiaus grasinimą Lenkijos pykčiu dėl Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko Audriaus Valotkos reikalavimo laikytis įstatymų oficialiai vartojant rajono vietovardžius (žr., pvz. ČIA ir kt. portaluose).

Iš Evelinos Knutovič interviu su Lietuvos istorijos direktoriumi habilituotu daktaru Alvydu Nikžentaičiu aiškėja, kad jeigu dar nėra, tai tas ryšys tikriausiai bus rastas.

Iš visuotinai pripažįstamo Audriaus Valotkos tvirtinimo Lietuvos radijo laidoje, kad „Vilniaus kraštas yra lenkų okupacinė zona, kurioje vyko lietuvių polonizacija“, Alvydas Nikžentaitis, žinomos visuomeninės organizacijos „Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas“ pirmininkas, nederamai išsityčiojo:

Dabar tokius teiginius paprastai kartoja užkietėję bukagalviai, kurie neskaito knygų, arba žmonės, kurie bando dirbtinai kurstyti tam tikras įtampas. Šiuo atveju, manau, kad VKI viršininkui derėtų paskaityti istorikų darbus, juose vis dažniau terminą „polonizacija“ keičia „akultūracija“. Jis reiškia savanorišką perėjimą prie lenkų kalbos niekam neverčiant.

Alvydas Nikžentaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Matyt nuo vasaros apsvaigęs istorikas teigia, kad užgrobdamas Vilniaus kraštą Pilsudskis esą vadovavęsis etniniais argumentais, o į Vilnių pretenduojantys lietuviai – istoriniais.

Kortas atskleidė VDU docentas Andžejus Pukšto – Evelinos Dobrovolskos vadovaujama Teisingumo ministerija rengianti Tautinių mažumų įstatymą, o, kol jo nėra, kaip teigia šis istorikas, dvikalbes Vilniaus rajono lenteles reikią laikyti ne administracinio, bet dekoratyvinio pobūdžio.

Kitaip sakant, reikalingas įstatymas, kuris „permuštų“ galiojantį valstybinės kalbos įstatymą.

Ne veltui tam naujajam mažumų įstatymui kruopščiai ruošiamasi – girdėjau, kad Bumblauskas, to paties forumo kaip ir Nikžentaitis narys, rengia istorinį etninių lenkų žemių Vilniaus krašte pagrindimą, o gal dar kitokį…   

Ar Ginčų komisijai dizainas svarbiau už valstybinę kalbą?

Nesutarimas tarp Inspekcijos viršininko ir Vilniaus rajono mero atsirado dėl prie dviejų gyvenviečių ribų atsiradusių dvikalbių iškabų, kuriose šalia  Ažulaukės pavadinimo lenkiškai užrašyta Orzełówka, o šalia Bieliškių – Bieliszki.

Mat Kalbos inspekcijos viršininkas, kaip jam priklauso pagal pareigas ir įstatymą (žr. 5 str. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.157329?jfwid=wny8rkz5r), kreipėsi į Vilniaus rajono valdžią, siekdamas užtikrinti, kad užrašai atitiktų valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus.

Nepavykus susitarti, Vilniaus rajono meras pasiskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai.  

 „Lietuvos administracinių ginčų komisija panaikino Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko Audriaus Valotkos nurodymą Vilniaus rajono savivaldybei pašalinti lenkų ir lietuvių kalbomis pažymėtas vietovardžių lenteles“ – rašo „Lietuvos rytas“, remdamasis ELTA. Ši naujienų agentūra suklydo skleisdama klaidingą Administracinių ginčų komisijos sprendimo interpretaciją.

Juk tik Vilniaus rajono valdžiai ir žiniasklaidai taip atrodo, kad Ginčų komisija atmetė VKI viršininko nurodymą oficialiuosiuose užrašuose vartoti tik valstybinę kalbą! Ne, juk toji Komisija juodu ant balto parašė, bet šiais konkrečiais Ažulaukės ir Bieliškių atvejais dvikalbiai užrašai kelkraštyje galintys būti tik todėl, kad jie nesą oficialūs, kitaip jie tikrai turėtų būti tik lietuviški:

Atsakovė (VKI – L. K.) nurodyme tinkamai nepagrindė, kodėl būtent ginčo užrašus pripažino viešaisiais ir oficialiais. Aplinkybė, kad ginčo užrašai yra kelkraštyje, taip, kaip jie užfiksuoti pateiktose nuotraukose, savaime nedaro šių užrašų viešaisiais ir oficialiais Įstatymo (Valstybinės kalbos įstatymo – L. K.) 17 ir 14 straipsnių taikymo prasme. Komisija pažymėjo, kad atsakovė turėjo remtis ne tik Įstatymu, formaliai jį cituodama, perrašydama užrašus, bet ir įvertinti individualiai faktinę situaciją. Ginčo užrašai nepakeičia oficialių gyvenvietės pavadinimų.

Tai reiškia, kad, Ginčų komisijos nuomone, nufotografuotosios ginčus sukėlusios iškabos gali būti ir dvikalbės vien todėl, kad toks jų dizainas ir atlikimo kokybė – esą jos nepanašios į viešuosius užrašus, kitaip ši Komisija būtų palaikiusi VKI, o ne Vilniaus rajono savivaldybės pusę.

VKI viršininkui nieko daugiau nelieka, kaip tik aukštesnei teisminei instancijai apskųsti Ginčų komisijos nurodymą

Juk naudojamasi scholastiniu ginčų sprendimo būdu – iš nuotraukų imama ir nusprendžiama, kad konkrečiai šios dvi vietovardžių iškabos galbūt nesančios oficialiosios, todėl joms esą ir netaikytini oficialiųjų užrašų reikalavimai.

Nesileidžiant į tokį dogmatinio pobūdžio ginčą, kad kitokių iškabų prie įvažiavimo į gyvenvietes ir nėra, o tai reiškia, kad būtent šios ir atlieka oficialiųjų iškabų funkcijas, visų pirma norisi atkreipti dėmesį į tikrąją Ginčų komisijos išvadą, kad jeigu tai būtų oficialiosios viešosios iškabos, tai tada neabejotinai turėtų būti užrašytos tik lietuviškai!

Aiškėja, kad Komisija tiesiog kabinėjasi prie Inspekcijos pateikto teksto ir nuotraukų, nes savo nutarime konstatuoja, kad tikrai Inspekcija būtų teisi, jei Ginčų komisijai nepavyktų suabejoti, ar tokio pavidalo iškabos yra oficialios, ar ne.

Neseniai panašiu scenarijumi jau buvo naudotasi, kai teismas nusprendė, kad kalta Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), neva viršijusi savo kompetenciją spręsdama apie valstybinės kalbos vartojimo aplinkybes.

Tai atsitiko dar šį mėnesį, liepos 5 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl trijų raidžių  oficialiuosiuose Lietuvos dokumentuose įstatymo (taip pat žr. komentarą L. Kalėdienė. Konstitucinis Teismas išaiškino: kas leidžiama lenkams, neleidžiama lietuviams).

Baltais siūlais siūtas tas dabartinio Konstitucinio Teismo sprendimas, prieštaraujantis net trims ankstesniems to paties Teismo sprendimams – esą  a t s k i r a i s   a  t  v  e j a i s  asmenvardžiai dokumentuose pagal Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį gali būti užrašomi lotyniško pagrindo rašmenimis (be diakritinių ženklų)  t i e k,  k i e k  j o s e,  t. y. tose įstatymo dalyse,  į t v i r t i n t i  a t s k i r i   a t v e j a i,  o ne visuotiniai pavardžių užrašymo principai.

O ko kita galima tikėtis iš teismo, kuriame teisėjais dirba ir nenusišalina nuo sprendimo asmenys, patys priiminėję skundžiamą įstatymą?

KT pademonstravo  teisinę ekvilibristiką viskuo, o ypač neapdairumu, apkaltinęs VLKK: nurodydama, kam galima, o kam negalima užrašyti asmenvardžius nelietuviškais rašmenimis dokumentuose, pastaroji esą peržengusi savo kompetencijos ribas, nes VLKK paminėtos išimtys esančios nesusiję su kalba, todėl esą nebūtina į jas atsižvelgti.

Vienomis aplinkybėmis vartojama kalba yra kalba, o kitomis – jau ne kalba?

Pasimokiusi iš KT, Ginčų komisija pasielgė panašiai. Ši komisija nutarime pripažįsta, kad „Ginčo užrašai nepakeičia oficialių gyvenvietės pavadinimų“, o tai reiškia, kad VKI teisi, reikalaudama tik lietuviškų oficialiųjų užrašų! Juk Inspekcijos viršininkas nurodė keisti oficialius, o ne patvorio užrašus.

Taigi abiem atvejais teisėsauga pripažino, kad oficialiai turi būti vartojama lietuvių kalba, bet čia pat apkaltino valstybinės kalbos institucijas – VLKK ir VKI – esą netinkamai parengus pagrindimą dėl valstybinės kalbos statuso pažeidimo!

Teisėsauga ne gina, o puola ir skriaudžia valstybinę kalbą.

Visas šitas šaršalas labai padės susidoroti su visiškai valdančiajai daugumai nereikalingomis VLKK ir VKI.

Būtent valdančiajai daugumai, nors tiesiogiai savo rinkiminėje programoje tai deklaravo tik Laisvės partija, bet juk ji priklauso valdančiajai daugumai.

Nors labai daug pritriukšmavusi ir prisižadėjusi, artėjant rinkimams ši partija atsidūrė ant bankroto ribos, todėl iš paskutiniųjų stengiasi nors ką nors iš savo programos įgyvendinti.

Su šeima ir lytimi susijusiais įstatymais ne kas, kol kas geriausiai sekasi niokoti valstybinę kalbą.

Nemaža pasiekimų yra VLKK dorojimo srityje, kur atsakingai partijos nurodymus vykdo jos narys Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas. Jei nekils didesnio skandalo, jam su kompanija ko gero pavyks panaikinti ne tiek pačią VLKK, o tik valstybinį jos statusą, tada joks tokios komisijos sprendimas nebebus privalomas, todėl KT nereikės išsisukinėti meluojant, kad esą atsižvelgia į VLKK nutarimus, bet iš tikrųjų truputį neatsižvelgia.

Artūras Žukauskas | Alkas.lt ekrano nuotr.

Nereikės spręsti, ar dar ilgai Lietuvoje vidurinės pakopos švietimas vyks ne valstybine kalba, apmokant iš valstybės kišenės.

Kaip matyti iš epizodo su dviejų kaimų lentelėmis, tikriausiai pavyks sudoroti ir VKI. Juk ne veltui jau išėjęs atostogauti bent savo FB panakčiais grasinosi atleisti VKI viršininką Audrių Valotką kultūros ministras Simonas Kairys.

Kaip žinia, šiam Laisvės partijos deleguotam ministrui padai svyla dėl čekiukų skandalo, kurį jis nusprendė pratūnoti ausis suglaudęs. Būdamas toks pažeidžiamas, jis, be abejo, vykdys bet kokius jį delegavusios partijos nurodymus, net su kaupu.

Aušrinė Armonaitė | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Kad niekas nė nesirengia ginti valstybinės kalbos institucijų, matyti iš pačios Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės elgesio: jau kelis kartus Seime per ministrų valandėlę ji arogantiškai aiškino, kad nedavė 35 mln. EK jau prieš pusantrų metų skirtų lėšų valstybinei kalbai skaitmeninėje terpėje vystyti ir neduos jų ateityje tiems, kaip ji sako, „šieno ravėjimo projektams“ vykdyti. Proto bokštas, ne ministrė.    

Kaip dabar madinga, reikės DI paklausti, ar pavyks valdančiajai daugumai konstituciniame Valstybinės kalbos įstatyme įtvirtinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos panaikinimą (žr. naująjį konservatorių parengtą projekto variantą.

Kaip žinia, pirmąjį jų projekto variantą visuomenė ir specialistai buvo sumalę į miltus.    

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, sociolingvistė, profesorė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė