M. Kundrotas. Išlikti lietuviais: prasmės ir grėsmės

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/05/14/m-... 2023-05-16 17:59:00, skaitė 655, komentavo 9

M. Kundrotas. Išlikti lietuviais: prasmės ir grėsmės

Vienoje konferencijoje geraširdis garbaus amžiaus profesorius džiaugėsi, kad Europos Sąjunga puoselėja lietuvių kultūrą. Teko atsakyti: taip, bet tik estetiniu lygmeniu. Kaip JAV saugo indėnų kultūrą.

Gali kiek tinkamas šokti turistams su tomahauku, bet apie politinį subjektiškumą nėra nė kalbos. Kaip ir lietuviams sovietų okupacijos laikais. Buvo dainų šventės, margi tautiniai raštai, bet politiniai sprendimai vyko kitur.

Taip ir šiandien politinė valia koncentruojama imperiniame centre. Jis sprendžia, ką lietuvis turi laikyti šeima, ką turi priimti kaip kitą lietuvį, kokius personažus įsileisti į Užgavėnių šventę, nes dabartiniai personažai kai ką žeidžia.

Na ir žinoma – kokius žmones laikyti savo istoriniais didvyriais ir už ką.

Žinoma, reikia lenkti galvas prieš tuos lietuvius, kurie ir okupacijos sąlygomis išsaugojo lietuvių kultūrą.

Kultūra tiek svarbesnė už politiką, kiek tauta – už valstybę. Dainų šventės ir margi raštai išsaugojo turinį, kuris, susiklosčius palankioms sąlygoms, atgavo politinę-valstybinę formą.

Visgi globaliame kontekste, tarp didžiulių galios centrų, tautai vis sunkiau išlikti be savos valstybės.

Valstybės, kurios pirminis tikslas būtų užtikrinti titulinės tautos būtį, vertybes ir interesus. Net viduramžiais lietuvių tautą išsaugojo sava valstybę, nors statistinę daugumą joje sudarė slavai.

Prūsai be savos valstybės išnyko. Latviai išliko, susiklosčius palankesnėms aplinkybėms: dėl geografinio atstumo jiems teko mažesnė svetimšalių kolonizacija.

O dabar matome, kur žengia Rusijos Uralo ir Sibiro tautos, Amerikos indėnai.

Šiuolaikiniai visuomenės mokslų atstovai ginčijasi apie santykius tarp kultūrinės ir politinės tautos.

Britų, amerikiečių ir ypač – prancūzų pavyzdžiu politinė tauta iškeliama virš kultūrinės ir prigimtinės tautos.

Jei kalbi valstybine kalba ir turi pilietybę, esi tautos dalis. Prigimtinis aspektas apskritai atmetamas, o kultūrinė ir politinė tautos būties sritys, užuot jas jungus, išskiriamos.

Žvelgiant į šiandieninę Vakarų Europą vėl iškyla prūsų pavyzdys. XIII a. prūsai buvo baltų tauta. XIX a. šiuo vardu vadinosi vokiečių etninė grupė.

Pavadinimas išliko, bet senojoje Prūsijoje jau gyveno kiti žmonės, atsikėlę iš vokiečių žemių, asimiliavę senbuvius.

Tikėtina, kad Vakarų Europoje dar kurį laiką išliks britų, prancūzų ir vokiečių sąvokos, bet jomis jau vadinsis kiti žmonės.

Tautiniai judėjimai šiuose kraštuose – jau pavėluota reakcija. Ten gyvena jau trečia svetimšalių karta, laiminti demografinę kovą.

Vidurio Europos kraštuose politinės tautos gimė iš kultūrinių. Dar tiksliau – prigimtinės tautos įgavo kultūrinį, o po to ir politinį būvį.

Čia prigimtinė, kultūrinė ir politinė tauta yra tas pats subjektas skirtinguose būties laukuose. Mažų mažiausiai – prigimtinė ir kultūrinė tauta yra politinės tautos branduolys, aplink kurį lipdosi kitos istorinės tautinės bendrijos.

Atmetus prigimtinį tautiškumo aspektą dingsta atsakomybė. Jei tautą galima laisvai rinktis, šiandien galiu būti lietuvis, rytoj – rusas, poryt – anglas. Trinamos tautų ribos.

Pereinant prie kultūros – ypač iliustratyvi kultūros sritis yra sportas. Afrikietis iš vokiečių komandos žaidžia prieš afrikietį iš prancūzų komandos. Galiausiai palaikyti vieną ar kitą komandą jau nėra prasmės, nes bet kuriuo atveju laimės afrikietis.

Ir jei lietuvių liaudies dainas po šimto metų dainuos afrikiečių ansambliai – ar tos dainos turės kokią nors prasmę?

Žinoma, absoliutinti prigimtį būtų tokia pat klaida, kaip ir ją atmesti. Jei tautiškumą lemtų tiktai prigimtis, lietuvių tauta būtų gerokai gausesnė, o lenkų ir baltarusių tautos – gerokai mažesnės.

Juk žymią dalį pastarųjų tautų sudaro asimiliuoti lietuviai ar bent jiems artimos gentys. Tauta gali per ilgą laiką absorbuoti mažesnes kitataučių grupes, bet kai kitataučiai įsivyrauja, pirminė tauta išnyksta.

Dar vienas tautiškumo aspektas, kurį vieni pervertina, o kiti – pernelyg nuvertina, yra kalba. Iš tiesų yra tautų, kurios puikiai išsiverčia, vartodamos svetimas kalbas.

Žinomiausi pavyzdžiai – airiai, škotai, iš dalies – žydai. Visgi lietuvių tauta yra kalbos tauta. Tie lietuviai, kurių pagrindine, o ilgainiui – ir vienintele kalba tapo lenkų, rusų, baltarusių ar vokiečių kalba, įsiliejo į šias tautas ir lietuvių tautai pražuvo.

Tik vargu, ar teisinga skelbti kryžiaus karus bet kokiems svetimžodžiams, įskaitant tarptautines sąvokas. Nors kalbos gryninimas savaime nėra blogas tikslas, kol išradingi kalbininkai pasiūlys tinkamus lietuviškus atitikmenis, tenka vartoti tarptautinius žodžius. Tai nėra tragedija.

Mūsų proseneliai vartodavo dar daugiau svetimžodžių net buities kalboje, bet išliko lietuviais. Svarbu išlaikyti kalbos pagrindą, jos stuburą.

Kai tautiškumas sutraukiamas iki kalbos, verta prisiminti dar vieną istorinį pavyzdį – Romos imperiją. Romėnų kalba – lotynų kalba – buvo tarptautinė Europos kalba iki pat XVIII a., kai ją pakeitė prancūzų, o XX a. – anglų kalba.

Tačiau romėnų tauta išnyko. Nes prarado svarbiausią tautos būties pagrindą – dorą. Romėnai išglebo, ištvirko, aptingo, savo darbus ir net karybos reikalus patikėjo svetimšaliams, o galiausiai svetimšaliai sunaikino romėnus ir užėmė jų vietą.

Dabar panašius procesus regime Vakarų Europos šalyse.

Kalbant apie kultūrinę tautiškumo prasmę atmintyje vėl iškyla sovietinės okupacijos laikai. Buvo lietuvių, kurie vilkėjo tautiniais drabužiais ir dainavo liaudies dainas, svajodami apie laisvą Lietuvą.

Bet buvo ir tokių, kurie, puoselėdami lietuvių kultūrą, gyveno ir mirė kaip lojalūs sovietai. Netikslinsime statistikos, veikiausiai tokių buvo mažuma, bet buvo.

Ir dabar yra tokių, kurie marširuoja su lietuvių liaudies dainomis, bet agituoja už Rusiją. Kai kurie ir nuoširdžiai mano, kad būtent Rusija apgins lietuvybę nuo Vakarų globalizmo.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Taigi, tautai svarbi ir prigimtis, ir kalba, ir kultūra, ir politinė organizacija, bet svarbiausia – savimonė.

Žmonių grupė be savimonės, jungiančios juos tarpusavyje ir išskiriančios iš kitų panašių grupių, nėra tauta. Tai – tik liaudis. Savimonė nėra prigimties, kalbos ar kultūros pakaitalas, savimonė iš jų kyla ir jas įtvirtina.

Kiekviena tauta yra žmogiškumo kalvė. Kaip sakė Antanas Smetona, kas tautiška, turi būti ir žmoniška.

Anot Klodo Levio-Stroso (Claude Lévi-Strauss), tautų įvairovė, kultūrinė veikla ir apykaita užtikrina turtingesnę visos žmonijos raidą. Normalus žmogus pirmiausiai rūpinasi savo šeima ir draugais, tai galioja ir tautai.

Bet klaidinga ir pavojinga savo tautą iškelti virš kitų. Taip kuriamos konfliktinės situacijos, kurios anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš patį agresorių. Nacių Vokietija – žinomiausias to pavyzdys.

Šiandien lietuvių tautai graso tiek Vakarų globalistai, tiek Rytų imperialistai. Su šiomis grėsmėmis susiduria visos Vidurio Europos šalys. Tad būtų didžiulė prabanga pyktis dar ir tarpusavyje, eskaluojant praeities nuoskaudas.

Čia vėl verta prisiminti indėnus, šiuo atveju – tlaskaliečius, kurie džiūgavo sulaukę ispanų, kaip sąjungininkų prieš savo istorinius priešus – actekus.

Baigėsi tuo, kad ispanai pavergė ir vienus, ir kitus. Panašiai XX a. viduryje baigėsi lenkų konfliktai su lietuviais, baltarusiais ir ukrainiečiais.

Visgi svarbiausia tautos gyvasties sąlyga lieka dora. Ne išoriniai kultūriniai atributai, ne ūkinė gerovė, o darnus sambūvis su savo artimu, su visu pasauliu, su visa gyvąja kūrinija.

Tautiškumas nėra tiktai estetika ar ja padailinta socializmo forma, kaip traktuoja kai kurie žemažiūriai, save laikantys patriotais.

Be doros žlunga šeima, draugija, o galiausiai – ir tauta. Ją pakeičia kitos, sveikesnės tautos.

Esame ypatinga tauta, kuri dorą įtvirtino savo valstybės himne.

Tad laikykimės to, ką giedame. Būkime verti išlikti.

Autorius yra politologas