Durnių ir bažnyčioj muša arba Nravitsa nenravitsa – terpi moja krasavica. Realiausia prognozė Lietuvai - Rusijos glėbys.

Autorius: Raimondas Dikčius Šaltinis: apocalypto.lt... 2023-05-13 00:46:00, skaitė 907, komentavo 20

Durnių ir bažnyčioj muša arba  Nravitsa nenravitsa – terpi moja krasavica. Realiausia prognozė Lietuvai - Rusijos glėbys.

Tik nepagydomi imbecilai, suvaikėję pensininkai ir visiškai nesigaudantys politinėse realijose edukuotieji vis dar tiki, kad Ukraina kažkokiu antgamtiniu būdu, o, tiksliau, su milžiniška NATO šalių parama nugalės Rusiją. Kad tai – beprotiška idėja, aišku buvo jau nuo pat karinio konflikto pradžios. 

Visų pirma, NATO kariniai ir realūs ekonominiai resursai (nepainioti su finansiniais, nes pinigai – tai piešti popieriniai fantikai arba tik skaičiukai kompiuteriniuose ekranuose) senka kur kas sparčau nei Rusijos. Nieko nuostabaus, nes Rusija dar iki karo buvo antra pagal ginklų eksportą valstybė pasaulyje. Žmonių žudymo technikos prekyba ją lenkia tiktai JAV. 

Maža to, Rusijos karinis potencialas netgi sparčiai auga. Pavyzdžiui, Putinas neseniai viešai gyrėsi, kad 2022 metais jie iš viso priešlėktuvinės ir priešraketinės paskirties raketų pasigamino tiek, kiek viso likusio pasaulio šalys, įskaitant JAV, Indiją, Kiniją, Prancūziją, Izraelį. Visų pirma, tai – „S-300”, „S-400 Triumph”. Sako, jau ir „S-500 Prometey” yra.  

Kovinių tankų Rusija turi, įvairiais skaičiavimais, nuo 10000 iki 17000, o stipriausia jos priešininkė JAV – tik 5500, Turkija – virš 2000, Lenkija – virš 500. Apie kitas NATO satelites vargu ar verta ką kalbėti – daugelis tik po kelis šimtus geriausiu atveju. 

Pats moderniausias šiuolaikinis tankas „Armata” irgi yra rusų. Be to, rusų armijoje funkcionuoja ir šiuolaikiniai tankai T-80, T-90. Aišku, išvardytų supertankų Rusijoje pagaminta tik simboliškai, daugiausia rikiuotėje stovi senstelėję T-72 ir antikvariniai T-64, kurie yra realūs konkurentai britų „Challenger”, amerikiečių „Abrams”, prancūzų „Leclerc” ir vokiečių „Leopard 2”. 

Rusų armija dabar padidinta iki pusantro milijono kareivių, reikalui prispyrus, ir dar du tris lemonus be problemų surinktų, o su problemomis – ir visus penkis. Jeigu jie dar nustotų girtauti ir žaisti mobiliakais fronto linijoje, tai iš tikrųjų taptų nenugalima jėga. 

Be to, Rusija – bene vienintelė valstybė pasaulyje, šiuo metu turinti daug kartų garso greitį viršijančias trumpo ir vidutinio nuotolio raketas „Iskander” ir „Kinzhal”. Šiuo metu „Kinzhal” nepajėgi numušti jokios pasaulio šalies priešraketinė gynybinė sistema. Dar yra balistiniai „Sarmatai” ir „Jarsai”, galintys nešti galingus termobranduolinius užtaisus. 

Be abejo, kai kuriais segmentais NATO aljansas, visų pirma JAV, smarkiai lenkia Rusiją. Tai yra palydovinė grupuotė, palydovinis ryšys, žvalgybiniai lėktuvai „AWACS”, jūrų laivynas… 

Rusijos infrastruktūra taip surėdyta dar nuo caro Batiuškos laikų, kad lengvai gali užlipti nuo civilių ant militarinių bėgių. Šito, deja, negalima pasakyti apie didžiąją Europos dalį. Faktiškai tik Turkija ir Lenkija sugeba didinti karinį potencialą. 

Antra, nugalėti atomines valstybes, tokias kaip JAV, Rusija ar Kinija, iš viso neįmanoma. Jos gali tik sugriauti pačios save iš vidaus. Todėl Rusijos įvairaus plauko propagandistai ir dalis vidurinio sluoksnio politikų jau atvirai kalba, kokie scenarijai laukia Ukrainos. 

Optimistinis – jeigu Ukraina pripažins Rusijos pergalę ir jos teritorijomis jau užgrobtus Krymą, Chersono, Lugansko, Donecko ir Zaporožės sritis; paskelbs neutralų karinį bei ekonominį statusą ir iš savo šalies išgrūs arba utilizuos Zelenskį ir pačius aršiausius politinius rėksnius. 

Realistinis – tai, kai Rusija prisijungs dar didesnę dalį savo istorinių žemių, kaip antai Charkovo sritį, Dnepropetrovsko sritį, Poltavą, žodžiu, visą rytinę Ukrainą iki Dnepro upės, plius Juodosios jūros pakrantę, įskaitant Jekaterinos II įkurtą Odesą, iki Padniestrės respublikos, o po to sužiaumos ir pastarąją tai net nesipriešinant. 

Rusijos įtakingiausi propagandiniai balabolai taip pat pažymi, kad nemato nieko blogo, jei ir amžina konkurentė dėl slavų lyderystės – Lenkija – susigrąžins sau istorines žemes – vakarinę Ukrainos dalį: Lvovo sritį, Vinycios sritį, Galiciją. Lenkai, žinoma, tikisi daugiau – Miedzymorze (Intermarium)

Apie Lenkijos planus jau viešai pliurpia ne tik Rusijos balabolai, bet ir buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Sikorskis pachmielų metu. Kaip sakoma, kas blaivam mintyse, tas girtam ant liežuvio. Bet pastarasis troškimas tikrai neišsipildys. 

Žinoma, ir Vengrija, užimanti gan subalansuotą ir pragmatišką poziciją, neturėtų likti nuskriausta, nes Karpatuose – apstu etninių vengrų apgyvendintų kaimų. Gali būti, kad po to ir liks koks žemės lopinėlis su sostine Kijevu, kuris vadinsis Ukraina, bet tai jau bus Rusijos protektoratas. 

Įdomiausia, kad tame regione yra tokia čigonų valstybė, kuri save įvardija kaip Didžiąją Rumuniją. Tam, kad realybėje taptų didžiąja, jai žūtbūt reikia suėsti likusią be Padniestrės Moldovą ir gabalėlį Ukrainos pajūrio. Bet Rusija šito neturėtų leisti, nes pati su malonumu tikisi praryti Moldovą, kuri ir šiaip vos kvėpuoja. Tai čia linksmoji istorijos pusė, nes iš esmės mūsų ji nekaso, nebent tik už babkes miglą pučiančius TV ekranų ir naujienų portalų trintukus. 

Be abejo, yra ir liūdnoji dalis. Prasidėjus tokioms dalyboms, imperinių ambicijų neslepiančios Rusija ir Lenkija, be abejo, suraitys ir vargšę Marijos žemelę. Lenkija kaip minimum atsipjaus vadinamąjį Vilniaus kraštą, kurį laiko savo istorinėmis žemėmis, ir tam mūsų sisteminiai bei alternatyviniai propagandistai lietuvių tautą ruošia, o Rusija pasiglemš likusią gintaro šalies dalį, kaip ir visą Latviją. Juk reikia turėti tiesioginį priėjimą prie nuo 1944 metų okupuoto Karaliaučiaus krašto. Be to, neblogai būtų atgaivinti sovietinių šlagerių festivalį Jūrmaloje. Kaip ten mėgo dainuoti Izraelio pilietė Ala Pugačiova, „milijony milijony milijony alych roz…

Atspėkite iš trijų kartų, kokia NATO šalis ateis ginti visą ginkluotę Ukrainai atidavusios Lietuvos, tarkim, nuo Lenkijos? Visiškai teisingai – niekas mūsų negins nuo vienos stipriausių Europos karinių jėgų tampančios Lenkijos. 

Nuo Rusijos gintis irgi niekas nepadės – kariaukit patys iki paskutinio lietuvio, irgi žemaičio, o anglosaksai duos (ne už dyką, aišku) daug pasenusių, nurašymui skirtų ginklų. 

Rusai užgrobtoje Lietuvos dalyje gubernatore turėtų rinkti iš dviejų kagėbistinį šleifą velkančių „draugių” – Raudonosios Dalytės ir Čmil. O lenkai Vilniaus krašto vietininku arba rezidentu paskirs vieną iš premjerų – kelių eksmentą arba Pišą. Ne veltui juk abu, viešėdami su valstybiniais vizitais Lenkijoje, lindo, taip sakant, be muilo į užpakalį iki pačių glandų. 

Na, ir vyšnia ant torto turėtų tapti išdidi limitrofinė Estija, nes, pasirodo, yra dar viena keista ir plėšri valstybėlė, kuri save suvokia kaip Didžiąją Suomiją. Būtent šitie dvasios nabagai bandys pavergti vienokia ar kitokia forma estus. Manau, kai vyksta toks lošimas, šitie nė kiek nesipriešins, netgi džiaugsis. Tačiau Rusijos geopolitinės ambicijos jiems šito, ko gero, neleis padaryti ir Estiją pasiliks sau, tik pakeis pavadinimą į seną ir mielą rusų ausiai Kurliandiją. 

Jums, be abejo, įdomu, kodėl JAV ir Didžioji Britanija, kuriomis mes besąlygiškai pasitikime, niekaip ypatingai nesipriešina tokiam įvykių scenarijui. Atsakymas paprastesnis nei trys rubliai: jie gi, prisidengę agresyviais Rusijos veiksmais Ukrainos rytuose, įtraukė į savo pinkles, dar vadinamas NATO bloku, gan turtingas šalis – Suomiją ir Švediją. 

Tai valstybės, turinčios karinius ir ekonominius resursus ir daug naudingųų iškasenų bei visai neprastą ginklų pramonės kompleksą. Ir, nepatikėsite, realiai niekas iš Rusijos administracijos dėl to nepasakė jokio pikto žodžio. Anot Vladimiro Putino, tai – savaime suprantamas dalykas. 

Dėl šio fakto tik porą vakarų TV eteryje pasiputojo pagrindinis Rusijos federacijos šūdmalys Vladimiras Solovjovas. Tačiau jis ir taip bet kokiu pretekstu leidžia putas iš nasrų kone kas vakarą, tad niekas į jį ten nebekreipia dėmesio. Be to, Rusijoje žinoma elementari tiesa, kad daugelis vyrų liežuviu kompensuoja „peliuko” dydžio, tiksliau, mažumo, problemas. 

Taigi, mainai: amerikonai okupuoja Suomiją ir Švediją, jei pavyks – ir neutralias Austriją bei Šveicariją prigriebs, o Rusija mainais į savo įtakos zoną susigrąžina visas buvusias nustekentas, išmelžtas, apiplėštas soviet republics. Abipusiai naudingas sandoris. Be to, rusai tokiame kontekste atrodo kaip terpilos, o jankiai – šokolade. 

O tas nežymus karinis konfliktas Ukrainos pakraštyje ir milijonai terabaitų Bučos tipo feikų pasaulinėse medijose – viso labo tik širma geopolitinėms pasibjaurėtinoms dalyboms pridengti. Savo esme kažkas panašaus į Molotovo-Ribentropo paktą. 

Taigi, kaip patys suprantate, Marijos žemelės padėtis nepavydėtina. Be abejo, toks įvykių scenarijus mums – visiškai nepatrauklus ir man asmeniškai nepatinka. Bet kas manęs, tuo pačiu – ir mūsų visų, klausia? Kaip dainavo legendinė pankroko grupė „Sektor Gaza” roko operoje „Koščėj besmertnyj” ir jai repo ritmu antrino Rusijos federacijos prezidentas Vladimiras Putinas: „Nravitsa nenravitsa – terpi moja krasavica”. 

Belieka tik pridurti, kad mūsų protėviai visgi buvo teisūs, kai sugalvojo posakį „durnių ir bažnyčioj muša”.