Dvėselienos ėdikų civilizacija: arba kaip šakalai tapo „civilizuotų vakarų elitu“

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-04-24 02:03:00, skaitė 425, komentavo 3

Jie egzistavo visada, būdami plėšrūnų šešėlyje. Prisimenat, ką Čerčilis pavadino Europos hiena? Tai štai - Lenkija šiuo požiūriu    nėra joks unikumas. Šakalais drąsiai galima pavadinti banksterius, vertintojus, reiderius, likvidatorius, biržos maklerius, prie jų prisiurbusį potarybinį šūdelitį, kuris susiformavo kai kuriose limitotrofijose, taip pat visą šaiką-gaują "kūrybinės inteligentijos", aptarnaujančios šito šūdeličio irštvas.

Nuo 1991 metų prasidėjo maitėdų ir "trofėjininkų" aukso amžius.

Po TSRS žlugimo maitėdų pašarinė bazė išsiplėtė sprogimo greičiu. Lengvai prieinamų resursų tapo labai daug, o išlaidų jiems vartoti reikėjo palyginti nedaug. Dėl to atsirado daugybė būtybių-žmogų-padarų, ryjančių ir pervirškinančių socialistinės gamybos likučius ir nemokančių nieko daugiau nieko daryti.

Ant realaus ekonomikos sektoriaus lavono sėkmingai užsiveisė šūdelitis su hienų, šakalų ir kitų „miško sanitarų“ įpročiais.

Kitų porūšių atstovai, naudojantys kitokius maisto šaltinius (žolėdžiai ir plėšrūnai), visą tą laiką buvo depresinėje būsenoje, ir ne tik vien dėl didelių energetinių sąnaudų.

Tampant hegemonu esant palankioms aplinkos sąlygoms, maitėdos instinktyviai viską, kas dar juda, stengiasi  paversti į maitą, dvėselieną, įprastą savo vartojimui substanciją.

Mirties kultas Saloreiche - tai tipiškas maitėdų dominavimo politikoje rezultatas. Jei pažvelgti pasauliniu mastu, tai visas postapokaliptinis žanras -  jų (maitėdų) gyvenimiškos veiklos rezultatas, per Holišudą ir kitas masinės kultūros priemones primestas plačiosioms žmonių masėms.

 

Ir kada staiga baigiasi chaliava…

 

Viskas kas yra gerai kada nors baigiasi, o kada chaliava - viskas labai netikėta ir nepaprastai dramatiška. Pasirodo, kad kada nebėra pastovaus maistinės biomasės kiekio papildymo, atsiranda natūralus jos deficitas ir prasideda tragedija. Pindosai net sugalvojo specialų terminą šiam reiškiniui „tragedy of the commons“, paėmę terminą iš Viliamo Forsterio Loyio knygos.

Laukinėje gamtoje senkant maistinės bazės atsargoms maitėdos smulkėja, tarp kitko ne tiek dėl neprivalgymo, kiek dėl būtinybės prisitaikyti, nes smulkesniems lengviau išgyventi maistinio deficito sąlygomis.

Dalis maitėdų bando medžioti, tačiau, pirmiausia - pabandyk pasivyti tuos vikrius žolėdžius, o kai pasivysi - dar pribaigti... Jie spurda, daužosi ragais ir spardosi kanopomis. Medžioklė reikalauja kitokio įgūdžių rinkinio ir tik vienetai sugeba persikvalifikuoti.

Tačiau dar liūdnesnis yra tų maitėdų likimas, kurie bando tapti žolėdžiais. Išgyvenusiųjų procentas tarp jų yra dar mažesnis, nes yra garantuotas virškinimo sutrikimas, ir visur esantys plėšrūnai prisideda prie elgesio ganyklose įgūdžių nebuvimo.

Ir pats dramatiškiausias dalykas - tai didėjantis kanibalizmo atvejų skaičius, savo rūšies atstovų ėdimas.

Visa tai, kas yra išdėstyta aukščiau, mes šiandien matome realiu laiku, kur įvairių rūšių, spalvų hienos ir šakalai bando kažkaip išgyventi ir išlikti taip jų vadinamojo "civilizuoto pasaulio" ribose.

Skirtingai nuo nebylios faunos, šitie aptariamieji yra neblogi psichologai ir filosofai, mokantys pagrįsti savo, kaip hegemono, vaidmenį ir nuslopinti plazdančios „pašarinės bazės“ gebėjimą priešintis, kartais padedami kito "pašarinio planktono", kol kas palikto suvartoti „vėliau“.

Būtent pagal tokį scenarijų mūsų akyse atsiskleidžia viso žemyno numarinimo procesas,  pasirinkto maitėdų-trofėjinkų kaip savo pašarinė bazė.

Europai nepalikta nei vieno šanso nušliaužti nuo šventinio stalo, ant kurio ji buvo patiekta kaip eilinis patiekalas. Tai patys saviškiai, net neįtardami, kad jie - taip pat "maistas", tik atidėtas „desertui“. Lygiai taip pat, kaip kad padedant daliai tarybinio elito (partinei nomenklatūrai), griaunančiai savo valstybę, buvo pažadėta „užrašyti į buržujus“, buvo utilizuota TSRS ir visas socialistinis blokas. Žinoma, kad išdūrė. Nurengė, apiplėšė ir suėdė. Visų šitų „žaliųjų“, „LGBTistų“, fonderlejienių ir kitokių analen laukia tokia pati nepavydėtina tarybinės partinės nomenklatūros lemtis. O kol kas...

"Atu juos!" - klykia "pašarinė bazė", palikta vėlesniam laikui, atliekanti pasipiktinusios publikos vaidmenį. Pigios dujos iš dujotiekio, atominė energija ir net anglis – viskas yra paskelbiama už įstatymo ribų ir sunaikinama kartu su pramone, infrastruktūra, nacionaliniu susitarimu ir sveiko proto likučiais.

Niekada anksčiau Vokietija  su tokiu grynai vokišku tikslumu, pedantiškumu ir visiems žinoma kokybe neįvykdė savo pačios susimaikinimo užduoties . Atrodytų kur galima būtų dar blogiau nei atsisakymas rusiškų angliavandenilių, kurių dėka Vokietija tapo kontinento ekonomika Nr.1 ​​ir lydere Jevrosojūze? Pasirodo yra kur dar blogiau, tai žlugimas aidint džiaugsmingiems „žaliesiems“ klyksmams, skambančiais gryna vokiška kalba.

Ėdalas, aidint tiems džiaugsmingiems klyksmams, yra pribaiginėjamas, o jo lavonas dalijamasis tarp anglosaksoniškų braliukų-hienų-šakaliukų. Ir Lenkija ten pat. Šiandien ji juk taip pat anglosaksoniška. 

Nėra kam ir reikalo laužyti šitą trendą-tendenciją. Visur "kieno reikia" susodinti sūneliai-broliukai-pusbroliukai-draugeliai. Beveik visos ekologinės nišos užpildytos surogatinėmis asmenybėmis, kurios nesugeba atlikti darbo, kurio reikalauja jų tarnybinės pareigos.

Šios būtybės-žmogos-padarai niekada nemokėjo dirbti ir neturi jokio supratimo apie nieką kita, išskyrus kaip praėsti svetimus pinigus. Jų pašarinis resursas pastaruosius trisdešimt metų voliojosi tiesiog po kojomis ant žemės, ir jį tereikėjo tik laiku praryti, kokybiškai suvirškinant ir vaikant tolyn kitus tokius pačius nuo chaliavos lovio.

Nepaisant eilinio „sąjungininko“ išbuožinimo, paskerdimo ir kailio lupimo, maitėdų-trofėjininkų irštvose net nesiruošiama kažkaip-tai modernizuotis. Apie pašarinės bazės atsinaujinimą anglosaksonų ekosistemoje  niekas net negalvoja. Jie tiesiog nemoka to padaryti, o tai reiškia, kad vartojimui tinkama biomasė ir toliau turi būti kažkaip priviliojama bent jau ryškiomis plunksnomis ir jau vietoje dorojama, kad šūdeličiui būtų parūpintas įprasto kaloringumo šėrimas.

Kai kurie priviliuotieji jau užsiknyso dulkes ryti, bandydami atgauti sąžiningai pavogtus daiktus. O už jų jau rikiuojasi naujos Buratinų minios, skubančios užkarti savo penkis soldus  Durnių šalies „Stebuklų lauke“. Toliau StockGambler citata:

"Atėjo laikas nusistebėti Taivano čipų gamintoju TSMC. Juk jie dabar stato gamyklas Pindostane. Pindosai nėra durniai. Kam jiems reikalingi čipai Taivane? Čipai reikalingi Arizonoje. Na štai ir prisiviliojo, vadinasi. Ten jau dėl čipų įstatymą priėmė, kuris numato visokio statybų-statybėlių finansavimo už 53 milijardus dolerių. Ir TSMC įsipaišė. Sako, kad tikėjosi gauti mokesčių lengvatų nuo 7 iki 8 milijardų dolerių.

O iš džiaugsmo ar tai įstatymo iki galo neperskaitė, ar tai geraširdžiai šeimininkai jį šiek tiek dadirbo. Tačiau...

Pirma: čipų gamintojai, gaunantys daugiau nei 150 milijonų dolerių tiesioginio finansavimo, turi pasidalinti pelno dalimi, jei šis pelnas viršija prognozes. Prekybos departamentas pareiškė, kad reikalavimas dalintis pelnu gali būti atšauktas esant išimtinėmis aplinkybėmis, ir sąlygos bus nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju.

Antra (ir įdomiausia): vyriausybės reikalavimai suteikti plačią prieigą prie TSMC buhalterinių knygų ir operacijų.

Še jums... Klasika!

Pelnas ir technologijos mainais... o mainais už ką, ​​beje?

Tai visada buvo vadinamas taip: kas buvo jūsų - dabar tapo mūsų. Pliurpiant saldžias kalbas apie naujas rinkos dalis ir būsimą didelį pelną."

 

Chenlono skustuvas visada nugali Okamo skustuvą.

 

Remiantis "tragedy of the common", bet kokia chaliava, nors jei ji nukrito iš dangaus, nors pasiskolinta - yra baigtinė substancija. Europa taip pat baigsis, o tada maitėdos vėl turės du variantus: sumažinti savo kiekybę iki realaus pašarinės bazės dydžio, net iki visiško išmirimo, arba užimti kitas ekologines nišas – tapti plėšrūnais arba žolėdžiais vėlgi su staigiu skaitlingumo sumažėjimu.

Ir nėra kitos išeities! Kokius jie tautinius kostiumus dėvi, kokia kalba kalba, kokias dainas dainuoja, gauna paskolas ar išleidžia obligacijas, klykauja aikštėse ar parlamente, apgailėtinai traksi ar pompastiškai šokinėja – visa tai neturi nė menkiausios reikšmės. Jie jau bus visiškai ir galutinai nekonkurencingi pasikeitusioje aplinkoje.

Jei valdininkas vogė 20 metų, tai geras darbuotojas gamyboje, verslininkas, valstietis iš jo neišeis. Rezultatas bus vienas ir tas pats – šūdeličio exterminatus, (totalus išnaikinimas, išėjimas, išginimas), archajiškos ir surogatinės faunos pakeitimas labiau fiziologiška, prisitaikiusia išgyventi agresyvioje aplinkoje, kitų ekosistemų praturtinimas egzotiškomis rūšimis iš nacionalinio rezervato.

 Pasirodo, kad net aukštųjų technologijų visuomenė vystosi ne pagal plačiai propadonijamas humanistines, o pagal visai zoologines vystymosi taisykles, būdingas laukinei gamtai. Jos yra visiškai objektyvios, kaip ir visuotinės traukos dėsnis, ir nesikeičia pagal homo sapiens ar homo perversicus norus.

Šiuolaikinis šūdelitis, iš principo yra atsisakęs pripažinti net ne atsakomybę prieš visuomenę, o pačią tokios atsakomybės galimybę, jau pasirašė sau nuosprendį. Savo išskirtinumo ir atotrūkio nuo visuomeninių dėsnių jausmas šūdeličio sąmonėje sukuria jų pačių nepavaldumo gamtos dėsniams jausmą. Na-na.

Elitas, kaip reiškinys, - tai absoliučiai objektyvaus gyvų būtybių gamtoje segmentavimo rezultatas. Elito savybes lemia gyvenimo sąlygos. Keisis aplinkos terpė – kitokie taps reikalavimai išgyvenimui – keisis ir elitas.  

Gyvenamoji aplinka, terpė – tai ir esame mes su jumis, ir tik nuo mūsų priklausys, ar ji bus agresyvi, ar lojali maitėdoms, padlienos ryjikams. Kitaip tariant, mums iškeltas klausimas - ar jūs norite mirti staigiai, ar norite pasikankinti? Geresnis variantas, žinoma, yra antrasis, ir reiktu stengtis atrodyti kuo mažiau apetitiškiems ir sunkiai suvirškinamiems kada būsime patiekti ant stalo.

 

P.S. Sąvoka „šūdelitis“ šiame straipsnyje apibrėžiama kaip grupė žmonių, galinčių padaryti įtaką valstybinių sprendimų priėmimui.